Susitikimas su Asmik Metropolitan scenoje

Tie, kurie jau keletą mėnesių ruošėsi kelionei į New Yorką su vieninteliu tikslu – pamatyti Metropolitan Opera scenoje debiutuojančią Asmik Grigorian, turbūt nesitikėjo premjeroje išvysti tiek daug bendraminčių, „avantiūros” bendrininkų, suplaukusių iš įvairių JAV miestų, Lietuvos bei Europos. Galimybė išgirsti Asmik likusiems namuose – šį šeštadienį, gegužės 11 d., tiesioginės transliacijos kino teatruose metu (The Met: Live In HD). O vienos dienos kelionės įspūdžiais dalijasi Vida Kuprytė                                                   

Vida Kuprytė.

Asmik Grigorian – lietuvė sopranas, pasaulinio garso operos solistė.  Pagal „New York Times”, ji – „vienas ryškiausių dramos talentų”, Le Monde: „jos laukinis balsas yra sodrus ir tamsus”. Austrijos muzikinio teatro apdovanojimuose 2019 m. Asmik Grigorian paskelbta geriausia operos dainininke, draugijos „Opera XXI”  – 2022 metų operos dainininke, ir 2023 m. „Opus Klassik” apdovanojimuose – ji taip pat pelnė metų dainininkės vardą. 

Lietuviai traukė į New Yorką pamatyti tautietę Cio-Cio San

Asmik Grigorian nuolat koncertuoja garsiausiuose pasaulio operos teatruose. Jos balsu gėrisi viso pasaulio operos gerbėjai, o Amerikoje ši lietuvė atlikėja pirmą kartą pasirodė tik šiemet. Balandžio 26 d. New Yorko Metropolitan Opera teatre ji atliko pagrindinį Cio-Cio San vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Madama Butterfly”. Operos direktoriui Peter Gelb buvo priekaištaujama: kodėl jis taip ilgai delsė pasikviesti šią divą ir atskleisti jos talentą JAV operos mėgėjams?

Pagalvojau, kad nereikia šio istorinio įvykio praleisti. Nuskridome su drauge iš Čikagos į New Yorką vienai parai su vieninteliu tikslu – nueiti į operą. Anksčiau būčiau sakiusi, kad „tai – išdykavimas, pi­nigų švaistymas”, bet dvidešimt keturių valandų kelionės koncentruoti įspūdžiai, anuliavo išleistas „kapeikas” – jos jau seniai užmirštos.

Buvau ne viena lietuvė, nusprendusi pamatyti šį spektaklį. Į Asmik Grigorian Š. Amerikos debiutą susirinko nemažai tautiečių, norėjusių ją pasveikinti. Girdėjau, kad net iš Lietuvos šiai progai atskrido gerbėjų būrys. Smagu buvo prieangyje susitikti su Lietuvos generaline konsule Čikagoje Sigrida Mulevičiene ir konsulo pa­ta­rėja kultūros reikalams Ieva Dilyte. Buvo ir Sister Cities Vilnius/Chicago kopirmininkė Regina Gailiešiūtė bei Lituanistikos tyrimo centro pirmininkė Kristina Lapienytė, atvykusi iš Čikagos. Per pertrauką susirinkusius lietuvius šampanu vaišino ambasadorius Jungtinėms Tautoms Rytis Paulauskas. Ten buvo proga susitikti su LR ambasadore JAV ir Meksikai Audra Ple­pyte, kultūros atašė Gražina Michnevičiūte, garbės konsule Krista Bard bei daugeliu kitų lietuvių, kuriuos sudomino šis istorinis įvykis.

Cio-Cio San istoriją išgyventi susirinko šimtai žiūrovų

Nesu nei ypač muzikali, nei labai apie muziką išmananti, bet pasidalinsiu tuo, ką mačiau, girdėjau ir pergyvenau 24 val. trukusioje kelionėje. Laimė, kad mano kelionės draugė buvo patyrusi keliauninkė ir operos mėgėja. Nutarėm netingėti ir strategiškai iš kiekvieno momento „išspausti” grožį, įspūdžius ir jausmus. Pradėjom nuo bilieto pirkimo. Metropolitan Opera bilietų kainos įvairios, bet per solis­tės premjerą bilietai buvo brangoki. Nusipirkome bilietus parteryje, eilė M, vietos iš krašto, kad nereikėtų per žmones „lipti”. Kaina – apie 250 dol. Prieš mus esančių kitų eilių kainos jau žymiai brangesnės ir stebėtina – jose yra likusių laisvų vietų.

Atsisėdusios į savo vietas, atsisukome atgal ir pamatėme įspūdingą vaizdą – ūžian­ti žmonių siena: visos ložių ir balkonų vietos užimtos, žiūrovai nekantriai laukia operos pradžios. Tik teatro durims užsitrenkus ir šviesoms užgesus, mes, skubiai pasiėmusios savo pinigines ir spektaklio programėles, nepastebimai perėjome į laisvas vietas arčiau scenos. Atsiradome penktoje eilėje. Nors ir iš šono, bet, suskambėjus pirmoms natoms, scena mums atsiskleidžia visu gražumu.

Puccini operos siužetas paprastas, bet emocijos sudėtingos. Asmik Grigorian vaidina paauglę geišą, madama Butterfly arba Cio-Cio San, kuri išteka už amerikiečio leitenanto. Jis ją palieka, o ji ištikimai laukia mylimojo. Pamačiusi, kad jo laivas artėja prie Japonijos krantų, ji, ekstazės apimta, ruošia jam namus: barsto gėles, apsivelka anksčiau dėvėtus vestuvinius drabužius, ir budi, laukdama vyro, kuris neateina. Paskutinėje scenoje pasirodo amerikietė leitenanto žmona, ji prašo jai atiduoti Cio-Cio San ir leitenanto sūnelį, kurį nori vežtis į Ameriką. Iš sielvarto, Cio-Cio San pasirenka savižudybę – ji miršta.

Lietuvės talentas suspindėjo japoniškoje scenos erdvėje

Asmik Grigorian Cio-Cio San rolę yra atlikusi įvairiuose pastatymuose Europoje ir jos pagrindines arijas dainavusi ne viename koncerte. Iš arti stebint šią solistę scenoje, supranti, kodėl visa Europa žavisi jos talentu vaidybai – ji neperdėta ir sub­tiliai niuansuota. Įspūdį daro jos judesių taupu­mas. Personažo išgyvenimus ji meistriškai perteikia net nežymiais akių judesiais. Jos veide ir laikysenoje išreikštas optimizmas ir spontaniškumas palaipsniui pasikeičia į beviltiškumą, suvokus sunkią gyvenimo realybę. Asmik pasirodo, kaip tikra, gyva natūrali moteris. Gera žiūrėti!

Operos pastatymas, sukurtas Anthony Minghella, neblaško žiūrovo, jame tvyro japoniška estetika – taupus, neperdailintas grožis, grakštumas ir subtilumas. Ryškiausias elementas – moterų, apsiren­gusių spalvingais kimono, choras. Spektaklio įspūdį sustiprina per scenos skliautą praskriejančios paprastos baltos origami gervės,  japoniški žibintai, apšviečiantys scenos kampus. Bunraku lėlininkai, nuo galvos iki kojų vilkintys juodai, lyg šešėliai tyliai vaikšto po sceną, pastumdami japoniškas širmas ir tokiu būdu keisdami scenografiją kitam veiksmui. Šie lėlininkai scenoje suvaidino stebėtiną vaidmenį, kuris, manau, nemažai kam sukėlė nerimo jausmą. Cio-Cio-San mažametį vaikelį vaidino ne gyvas vaikas, o lėlė. Trys lėlininkai lėlę taip meistriškai valdė, kad vaikelis ir vaikščiojo, ir nuostabą reiškė, ir meiliai glaudėsi prie mamos. Vienintelis ženklas, kad tai netikras vaikas, buvo jo suakmenėjęs veidelis. Toks režisieriaus sprendimas – parinkti ne gyvą aktorių, o lėlę – kiek atitraukė dėmesį nuo dainavimo.  Galima diskutuoti kiek opera yra spektaklis, kiek muzikos kūrinys, bet manau, kad pagrindinis dėmesys turėtų būti muzikai.

Negaliu kompetentingai komentuoti Asmik Grigorian dainavimo, bet mane, kaip eilinę žiūrovę jos atlikimas jaudino, ir, matyt kitus žiūrovus taip pat paveikė. Jos sudainuota garsioji arija „Un bel di”, arba „Vieną gražią dieną” sukėlė spontaniškas ilgas ovacijas, o pasibaigus operai, ne vienas išėjo braukdamas ašarą.

Ypatingas Asmik ryšys su Cio-Cio San personažu

„New York Times” muzikos kritikas Joshua Barone paskelbė labai teigiamą Asmik Grigorian debiuto recenziją. Jis rašė: „Grigorian balsas – sodriausias diapazono viduryje, apačioje nestabilus, bet viršuje geba prasiskverbti arba spindesiu, arba švelniu švytėjimu.

Pirmojoje scenoje, kai ji buvo pristatoma leitenantui Pinkertonui, jos passaggio buvo vientisas, sklandžiai kylantis ir aukščiu, ir jėga. Jos jaunatviško, gal net performatyvaus naivumo ir nuoširdaus nerimo mišinys iškart suteikė personažui sudėtingumo, kurio jis nusipelnė.” Tikiuosi, kad muziką išmanantys, šiuos žodžius supras.

Metropolitan Opera Youtube kanale esančiame pokalbyje Asmik įdomiai pasakoja apie šios Puccini operos reikšmę jos gyvenime. „Esu labai laiminga, kad de­biutavau ‘Met’ su ‘Madama Butterfly’, nes tai, manau, yra viena svarbiausių mano gyvenimo operų. Ji susijusi su mano gyvenimo istorija. Mano mama [sol. Irena Milkevičiūtė] dainavo šį vaidmenį, būdama nėščia su manimi. Vėliau aš vaidinau vaiką, kai mano tėvai [Milkevičiūtė ir tenoras Gehamas Grigorianas] dainavo kartu, taigi ši opera man tikrai turi labai didelę emocinę reikšmę. Todėl esu labai susijaudinusi ir laiminga, kad atvykau čia pirmą kartą ir su kūriniu, kurį turbūt labiausiai myliu”.

Po spektaklio – gerbėjų nuotykis

Paskutiniams plojimams nuaidėjus, mudvi su drauge nutarėm lukterėti operos rūmuose, gal pasiseks susitikti su garsiąja soliste? Einame jos persirengimo kambario link. Bet štai apsaugos darbuotoja mus sustabdo – įleidžia tik į sąrašus įtrauktus asmenis. Mes nepasiduodame – atsisėdam prieangyje ant ilgos sofos. Pro mus praeina patekusieji į sąrašą: pasisveikiname su amb. Audra Plepyte ir kultūros atašė Gražina Michnevičiūte, nešančias rožių puokštes. Nuskuba pro šalį ir kiti. O mes sau ra­miai sėdim, mintyse dėliojame operos vaizdus, ausyse dar skamba muzika… Po kurio laiko sargė, suraukusi kaktą, užklausia, „Ko čia sėdit?” Mes kažką sumurmam apie Asmik… ir ji mūsų pasigaili: „Ne čia jūs laukiat! Eikite pro šias duris, pereikite garažą, per tunelį, sukite į kairę, ir vėl į kairę…” Nuėjome nurodytu keliu, kol pamatėme „Stage Door” užrašą. O po juo jau susirinkusi operos mylėtojų grupelė. Laukdami visi susidraugavome. Laukiančiųjų būrelyje buvo ir iš Vienos atvykęs psichologas – jis yra Asmik gerbėjas ir sten­giasi nepraleisti jos pasirodymų. Jis solistei atvežė vokiškų saldumynų. Šalia laukiantis jaunas azijietiškų bruožų vaikinas aiškino, kad Asmik kompaktinę plokštelę nusipirko per Amazon. Kiti savo programas nervingai vartė, spręsdami, ant kurio puslapio duoti pasirašyti operos žvaigždei.

Staiga kažkas šūkteli: „Jau ateina, jau ateina!” Švytinti solistė, lydima savo sūnaus Nojaus, su kitais palydovais, laikančiais gėlių glėbius, pasirodė jau be scenos kostiumo. Ji mielai sustojo prie laukiančių gerbėjų, ilgokai su mumis kalbėjosi, fotografavosi, diskutavo, išklausė pagyras. Niekur neskubėjo, kiekvienam parodė dėmesį, nuošir­džiai su visais pabendravo.

Trumpa, bet pilna įspūdžių kelionė į New Yorką pasibaigė.

Reikėjo sugrįžti į atidėtus darbus. Bet labai norėtųsi vėl pergyventi šį nuos­tabų nuotykį. Gegužės 11 d. ir gegužės 15 d „Madama Butterfly” bus rodomas kino teatruo­se kartu su atlikėjų komentarais. Bilietus įsigyti galite tinklalapyje: www.amctheatres.com.

Skatinu visus nepraleisti šios neeilinės progos išgirsti Asmik Grigorian New York Metropolitan scenoje. Gal susitiksime?

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Gegužės 9 d. numeryje, Vol. CXV NR. 37)