Šekspyriškas Puccini

Ramunė Lapas, Raimundas M. Lapas.

Nuo pernai svajoję, o šių metų pradžioje jau realiai pradėję planuoti kelionę į New Yorką, tikrai nemanėme (o gal apie tai tiesiog negalvojome), kad tokių kaip mes, skrendančių pamatyti Asmik Grigorian Met debiuto, bus labai daug. Didžiulis būrys gerbėjų sugužėjo į operos rūmus balandžio 26-ąją, premjeros vakarą, bet pa­žįstamų sutikti ar bent lietuviškai kalbant išgirsti galėjai visuose spektakliuose. Tuo įsitikinome mes patys, žiūrėję operą gegužės 4 dieną, apie tai pasakojo ir į kitus spektaklius bilietus turėję pažįstami lietuviai. Iš tikrųjų galima teigti, kad penki „Madama Butterfly” spektakliai, kuriuose pagrindinį Cio-Cio-San vaidmenį atliko sopranas iš Lietuvos, taip pat daugelio šalių melomanams suteikta galimybė operą pamatyti kino teatruose šį ilgai lauktą A. Grigorian pasirodymą Amerikoje pavertė ne tik jos debiutu Metropolitan operoje, bet ir pasauliniu debiutu. 

Europą žavinčios solistės pirmasis pasirodymas JAV turėjo įvyk­ti anksčiau – buvo numaty­ta, kad Asmik dainuos pagrin­dinę partiją Richard Strauss operoje „Salome” 2019–2020 metų sezone. Bet kortas sumaišė pandemija – keleriems metams į priekį susijaukė visų pasaulio teatrų planai. Ačiū Dievui, pagaliau viskas, atrodo, stojasi į savo vietas.

Debiutuodama Met Asmik turėtų jaustis ypatingai – juk prieš ketvirtį amžiaus šioje scenoje dainavo jos tėvai – tenoras Gegham Grigorian ir sopranas Irena Milkevičiūtė. Mes labai tikė­jomės, kad kurią nors dieną tarp spektaklių prie puodelio kavos mums pavyks pasikalbėti su dainininke – apie jos kelią į Met, apie simbolinę šio debiu­to prasmę ir daug ką kita. Deja, interviu šį kartą neįvyko. Solistės agentė Fabiana Dalpiaz, į premjerą atvykusi iš Londono, paaiškino, kad Asmik yra „overhelmed” – perpildyta, apsvaigusi nuo to, kas su ja vyksta, be to, repetuoja kitus vaid­menis. Gal kada vėliau. O progų ateityje iš tikrųjų bus vis daugiau ir daugiau – jau paskelbta, kad kitą sezoną Asmik Met scenoje dainuos išsvajotą Salome, o vėliau – ir L. Janaček operoje „Jenůfa”. Be to, gruodžio 12 d. įvyks jos rečitalis Carne­gie Hall – A. Grigorian čia koncertuos kartu su pianistu Luku Geniušu. Na, ar ne pasaulinis dainininkės debiutas buvo „Madama Butterfly”? Ruoškimės kelionėms!

Gegužės 4-osios, šeštadienio, vakaras. Artinamės prie garsaus New Yorko pastato. Kaip ir daugelis žiūrovų, fotografuojamės jo fone. Atvykome anksčiau, nes norisi pasimėgauti kiekviena buvimo čia minute, net įvykio laukimu. Prie įėjimo žmonės klausinėja bilietų – seniai nematytas vaizdas!

Spektaklis – Metropolitan operos, Anglų nacionalinės operos ir Lietuvos nacionalinės operos koprodukcija. Pastatymas, tapęs modernia teatro klasika. Pirmą kartą šį garsaus anglų kino režisieriaus Anthony Minghella pastatymą – jo debiutą Met – žiūrovai išvydo 2006–2007 metų sezone. Režisierius mirė 2008 m., bet jo kūrinys įsitvirtino teatro repertuare.

Pilna žiūrovų salė. Pakyla uždanga. Di­džiulis veidrodis skiria sceną į dvi dalis – šis sprendimas spektaklio eigoje turės magiškų efektų. Veidrodis dalins erdvę į du skirtingus pasaulius: žemę ir jūrą, die­ną ir naktį, tikrovę ir svajonę, dabartį ir amžinybę… Stebime įspūdingą pantomimą – vienas iš daugelio teatrinių elementų, kuriuos į operos audinį įpynė režisierius A. Minghella. Japoniška stilistika visur – kostiumuose, choreografijoje, scenografijos elemen­tuose, apšvietime. Pasinaudota net Bunraku lėlių teat­ro tradicija – režisierius pasirinko ne išleisti į sceną ma­žametį vaikelį, o Bunraku stiliaus lėlę, įkūnijančią Cio-Cio-San ir Pinkertono sū­nelį. Ją diskretiškai scenoje valdo trys juodais šydais apsigaubę lėlininkai. Bunraku lėlė – šį kartą pačios Cio-Cio-San antrininkė – pasi­rodo ir režisieriaus sufantazuotoje sapno sceno­je.

Pirmasis Asmik herojės pasirodymas, kai ji, ryškiais kimono pasipuošusių draugių apsupta, nusileidžia nuo įsivaizduojamo kalno, – viena spalvingiausių operos scenų. Nuo pirmųjų minučių užvaldžiusi savo emocingu dainavimu ir buvimu, A. Grigorian nebepaleidžia mūsų iki pat tragiško finalo.

Lygiai po savaitės, gegužės 11 d. prista­tydama operą WFMT transliacijos klausytojams ir žiūrovams kino teatruose, Debra Lew Harder A. Grigorian pasirodymą Met pavadino „sensacingu debiutu”. Iš tiesų, Asmik savo herojei suteikia ne tik didžiulio dramatizmo, bet ir nematyto iki šiol gylio.

Jos Cio-Cio-San, nors ir būdama tik 15-os, nėra baikšti ir naivi provincialė, kurios tyrą meilę sutrypia šaunus amerikietis vaikinas, negalvodamas apie pasekmes ir sužlugdydamas visų gyvenimus. Asmik personaže matai geišos meninį talentą ir grakštumą. Bet taip pat jauti jos prigimtinę sielos gelmę – jai suteiktą Dievo dovaną, ypatingą jausmų gilumą ir stiprumą. Jos pasirinkimas priimti krikščionybę – sąmoningas; jos meilė Pinkertonui – didelė ir tikra,  „nuo dangaus iki vande­nyno gelmių”. Tą vidinį herojės „kosmosą” atliepia ir spektaklio režisūra, išdidindama artėjančios tragedijos mastą. Mažos geišos tragedija pakelta iki šekspyriško lygio.

Pertraukos metu Debra Lew Harder duotame trumpame interviu Asmik sakė, kad „ji niekada negalvoja apie savo heroję kaip ‘ją’ – jos visos gyvena viduje”. Ji visuomet įsivaizduoja save personažės vietoje ir tik tokia interpretacija yra šimtu procentu įtikinama. Asmik sakė, kad jai kiekviena arija visada yra tam tikras mišinys – teksto, kuris parašytas, muzikos, kuri sukurta, ir jos asmeninės istorijos. „Iki šiol visos mano rolės gyveno manyje, – interviu kalbėjo Asmik. – Ar­ba aš turiu labai gerą vaizduotę, įsivaiz­duodama save įvairiose situacijose. Arba – turiu didelę gyvenimo patirtį. Bet iki šiol man nebuvo sunku užčiuop­ti vaidmenį savyje. Didesnis iššūkis – atrasti reikalingas balso spalvas, dainavimo techniką.”

Asmik balsas – iš tiesų unikalus, sodrus, bet taip pat lyriškas, šiek tiek „tamsokas”, tarsi neapdirbtas deiman­tas. Ji ne tik labai asmeniškai priima vaidmenį, bet ir ypatingai jautriai jau­čia muziką. Šiuo požiūriu sopranas puikiai derėjo su dirigente Xian Zhang, kuri „Madama Butterfly” taip pat debiu­tavo Met. Kinijoje gimusi ir augusi X. Zhang yra New Jersey Symphony vadovė. Dirigentės požiūris į šią Puccini operą kaip į labai modernų, šiuolaikiš­ką kūrinį užtikrino jaudinantį muzikos skambesį ir įtikinamą istorijos papasa­kojimą.

Minėtame trumpame interviu per pertrauką Asmik taip pat sakė, kad nors abu jos tėvai buvo operos dainininkai, o vaikai paprastai stengiasi nesekti savo tėvais, jai to padaryti nepavyko. Bet, anot Asmik, jai pavyko operoje atrasti savo kelią. Ir šiandien ji labai džiaugiasi galėdama dainuoti scenoje, kurioje dainavo jos tėvai. Kalbėdami su ja teatro darbuotojai prisiminė tenorą Gegham Grigorian, ir nustebo sužinoję, kad jie ne bendrapavardžiai, o tėvas ir duktė.

Puikus Asmik partneris spektaklyje Jonathan Tetelman (Pinkerton) pajuokavo, kad šioje operoje jis „atsirevanšavo”, dabar jis – „blogietis”. Čilietis tenoras kartu su Asmik dainavo G. Verdi „Macbeth” Salzburgo festivalyje, kur ji buvo Lady Macbeth, o jis – Macduff. Atrodo, kad pirmą sezoną Met dainuojantis J. Tetelman, kaip ir A. Grigorian, tapo teatro vadovybės favoritu, ir jį taip pat matysime kitais metais.

Žavėjo šioje operoje ir kiti atlikėjai – Elizabeth DeShong (Suzuki), Lucas Meachem (konsulas Sharpless), Tony Stevenson (Goro), Jeongcheol Cha (princas Yamadori). Visų jų dramatiškų arijų, duetų ir trio maratonas išsiliejo į tragišką operos ato­maz­gą – Cio-Cio-San savižudybę, kurią režisierius pateikė stilizuotai, išlaikydamas japoniško teatro estetiką.

Epilogas

Po spektaklio prisijungėme prie būrio lauke, skersgatvyje – alley – prie tarnybinio išėjimo lūkuriuojančių žmonių. Artistai išeina vienas po kito, be palydos ir apsaugos, kaip paprasti žmonės. Šnekučiuojasi su visais, kurie tik nori prie jų prieiti, mielai fotografuojasi, pasirašinėja spektaklio programėlėje. „Ne Puccini, o Šekspyras”, – sakome Asmik. „Taip, šis pastatymas ypatingas…” – kukliai nuo savęs komplimentą nukreipia dainininkė. Bet tai ji, jos Cio-Cio-San, kartu su moderniai skambančia Puccini muzika ir neeiline režisūra, suteikė šiai istorijai šekspyriško mastelio. Tai turbūt buvo pati giliausia Cio-Cio-San, kokią iki šiol teko matyti scenoje. Kaip vandenyno gelmė, kaip dangaus erdvė. Visata.

Iki pasimatymo, Asmik, lygiai po metų, po „Salome”, tame pačiame New Yorko alley.