Profesorius Rimvydas Petrauskas. Ingos Lukavičiūaukosės nuotr.
Žalgirio minėjimas Lietuvos ambasadoje
ALGIMANTAS GURECKAS
Nors Žalgirio pergalę Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės iškovojo
seniai – prieš 600 metų, ją verta prisiminti ir pagerbti,
nes ji reikšmingai prisidėjo prie lietuvių tautos ir Lietuvos
valstybės išlikimo iki mūsų laikų. Ši pergalė sustabdė
vokiečių veržimąsi į rytus, ,,Drang nach Osten’’, ir
užbaigė 175 metus trukusį vokiečių kryžiuočių puolamąjį ir naikinamąjį
karą prieš Lietuvą. Buvo išvaduotas Žemaičių
kraštas ir Sūduva – pusė dabartinės Lietuvos. Žemaičiai
buvo išgelbėti nuo prūsų likimo. Dalis po mūšio 1422
metais nustatytų galutinių Lietuvos sienų išliko iki dabar
– siena su Rusijos užgrobtu Karaliaučiaus kraštu nuo
Nemuno iki Vištyčio ežero ir dalis sienos su Latvija, kur ji nuo
Lenkimų iki Būtingės eina Šventosios upe.
Ši reikšminga Žalgirio pergalės sukaktis šį rudenį
buvo paminėta gražiame, istoriniame Lietuvos Respublikos ambasados
pastate Washington, DC. Minėjimą, kuris įvyko š. m. lapkričio 17
d. vakare, suruošė Lietuvos ambasada kartu su JAV Lietuvių
Bendruomenės Kultūros taryba ir Washington Lietuvių Bendruomenės
apylinke.
Minėjimą pradėjo įgaliotasis ministras Rolandas Kačinskas, kuris
pasveikino atvykusius į minėjimą ir priminė, kad Žalgirio mūšio
sukaktį itin tinkama minėti ambasadoje, Lietuvos diplomatinėje
atstovybėje, nes karui su vokiečių ordinu buvo ruošiamasi
suderinta Lenkijos ir Lietuvos diplomatine veikla ir mūšio
laimėjimas buvo įtvirtintas po ilgų ir sunkių diplomatinių derybų
sudarytomis sutartimis.
Svečias prelegentas Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto Senovės
ir Viduramžių istorijos katedros profesorius, pranešimą
,,Žalgiris: didysis mūšis ir ilga atmintis’’ pradėjo
Lietuvos ir Lenkijos pasirengimo karui su vokiečių riterių ordinu
apžvalga. Jis praplėtė įgaliotojo ministro Kačinsko priminimą apie
diplomatijos reikšmę ruošiantis karui. Tarp svarbių
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo diplomatinių
laimėjimų prelegentas paminėjo jo sudarytas paliaubas su ordino
Livonijos šaka, kurios neleido Livonijos ordinui dalyvauti
lemiamame Žalgirio mūšyje.
Prelegentas toliau aptarė apie aštuonias valandas trukusio
mūšio eigą, kuris baigėsi Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių
sėkmingai įvykdytu ordino kariuomenės apsupimu ir sunaikinimu.
Antroji paskaitos dalis buvo skirta įvertinti, kaip šį
mūšį prisiminė jame kovojusios tautos. Tuos prisiminimus kuo
toliau, tuo labiau veikė istorikų vertinimai. Ypač buvo pasitikima
lenkų istoriko Jan Długosz mūšio atpasakojimu, nes jis buvo itin
išsamus, nors parašytas 50 metų po mūšio. Długosz
tvirtino, kad lietuviai neatlaikė sunkiai šarvuotų ordino
riterių puolimo ir pabėgo iš mūšio lauko. Bėgo
neatsigrįždami iki Vilniaus. Lenkai, vieni likę mūšio lauke,
narsiai kovėsi, palaužė ir sunaikino visą ordino kariuomenę. Jie vieni
laimėjo mūšį.
Lietuviai nesutiko su lenkų istoriko pasakojimu. Jie tvirtino, jog
lietuviai tik suvaidino pabėgimą, kad suirtų persekiojančių riterių
rikiuotė, nes atskiri, sunkiai šarvuoti riteriai buvo nesunkiai
pažeidžiami. Lietuviai sėkmingai įvykdė šį sunkų ir pavojingą
manevrą ir lemiamai prisidėjo prie bendros pergalės.
Šis lietuvių ginčas su lenkais atsinaujino XIX
šimtmetyje, tautinio atgimimo laikais. Bet kaip prelegentas
nurodė, lietuviai neturėjo kronikų ar kitų dokumentų, kuriais būtų
galėję remtis, tad atrodė, jog lietuvių istorikai ir visuomenė tik
norėjo, kad taip būtų buvę, kaip jie aiškino, o ar taip tikrai
buvo, liko neįrodyta.
Ir tik mūsų laikais, praeito šimtmečio viduryje, švedų
istorikas Sven Ekdahl, atidžiai peržiūrėdamas išlikusį
kryžiuočių ordino archyvą, netikėtai atrado netrukus po Žalgirio
mūšio ordino didžiajam magistrui rašytą laišką,
kur laiško autorius įspėja ordino vadovą ateityje nepakartoti
,,Didžiojo mūšio’’ klaidos, nepasiduoti lietuvių
apgaulei ir neleisti riteriams juos tariamai bėgančius persekioti, kad
neišsisklaidytų riterių kautynių rikiuotė.
Dabar viduramžių istorikai pripažįsta, jog šis laiškas
pagaliau įrodė, kad Długosz Žalgirio mūšio aprašymas buvo
klaidingas, o lietuvių – teisingas. Tai pripažįsta ir dauguma
lenkų istorikų, nors Lenkijos mokyklų vadovėliuose dar yra
išlikęs Długosz pasakojimas.
Po tikrai įdomios paskaitos prelegentas atsakė į klausimus ir taip dar
išryškino mūšio pasekmes. Į klausimą, kodėl po
mūšio sudaryta sutartis neatitiko pergalės, prelegentas nurodė,
kad reikėjo atsižvelgti į tai, kad nors ir pralaimėjus ordinui jį
toliau stipriai rėmė popiežius ir Vokietijos karalius, Romos
imperatorius.
Pasibaigus klausimams, prelegentui prof. Petrauskui padėkojo Dalė
Lukienė, JAV LB Kultūros tarybos atstovė. Minėjimo dalyviams pasklidus
po salę, nemažas jų būrys apspito prelegentą, kuris maloniai bendravo
ir diskutavo su paskaitos klausytojais. Minėjimo dalyviai ir
tarpusavyje diskutavo apie tai, ką girdėjo, vaišinosi
užkandžiais ir kėlė vyno stiklus už protėvių pergalę, kurią paminėjo ir
atšventė Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje.
Dalė Lukienė dėkoja prof. R. Petrauskui už paskaitą.