Padėkos diena
NIJOLĖ KAVALIAUSKAITĖ-HUNTER
Padėkos diena švenčiama dažniausiai rudenį. Tai – derliaus
arba padėkos šventė už derlių. Amerikoje ji vadinama
Thanksgiving, kitose šalyse – kitu vardu. Skirtingai nei
ankstesniais laikais, šventimo metu nėra pabrėžiama jokia
dievybė, neatnašaujamos jai aukos. Nepaisant pažiūrų skirtumų,
gyvenimo būdo, įsitikinimų, vaišių metu vyrauja visiškas
sutarimas. Šventę lydi malonūs išgyvenimai, dėkingumas
suartina žmones, sušildo jų santykius.
Lietuviška Padėkos diena – Šv. Martyno diena
Ankstesnių laikų papročius lėmė ramus gyvenimo būdas, tad pagrindinis
rūpestis buvo dėl derliaus, didžiausias viltis dedant į dievus.
Šiam atvejui kiekviena tauta turėjo savo dievus. Keltų
vaisingumo bei derliaus dievas buvo Hernė. Indra simbolizavo vaisingumą
Artimuosiuose Rytuose. Dirvolika – senovės lietuvių javų dievas,
kuriam, tikintis geresnio derliaus, buvo aukojamas paršas.
Mano manymu, lietuviška Padėkos šventė būtų lapkričio 11
dieną. Tuo metu lietuviai švęsdavo paskutinę rudens
šventę, žinomą Šv. Martyno vardu. Ji, skirtingai nei
Šv. Jurgio, buvo gyvulių į tvartus suvarymo diena.
„Šv. Martynas tvartus uždaro, Šv. Jurgis juos
atidarys....’’. Tą dieną padėdavo tašką bernų ir
mergų samdymui. Įvertindavo derlių, atpildavo javus ir atsiskaitydavo
su kalviu, kerdžiumi, pastogėje vaišindavosi kuo riebesne kepta
žąsimi. Klaipėdos kraštas ligi šiol garsus savo
kopūstiene su žąsiena. Pajūrio žmonės sakydavo: ‚,Jei per
Šv. Martyną ant stalo jos būsią, visus metus nieko
netrūksią.’’
Padėka dievams, Dievui
Derliaus šventė, kaip padėka dievams, atėjo iš antikos
laikų. Ją šventė romėnai, graikai, egiptiečiai. Dievo Mino
garbei šventę rengdavo pavasarį, nes pavasaris – derliaus
nuėmimo metas Egipte. Faraonas auksiniu pjautuvu nupjaudavo pirmąjį
pėdą, šokdavo, linksmindavosi, rengdavo sportines varžybas.
Žydų švenčių cikle rudens šventė yra vadinama
‚,Sukot’’, arba Palapinių švente. Pagrindas
šventei švęsti – 40 metų trukęs žydų tautos
išlaisvinimas iš Egipto vergijos, jos keliavimas per
dykumą į Izraelio žemę. Šventės metu statomos laikinam gyvenimui
skirtos palapinės – ,,suka’’, kuriose meldžiamasi ir
valgoma. Ją galima statyti iš įvairios medžiagos, bet su viena
salyga – per stogą turi matytis dangus. Šis būstas –
tai užuomina apie žydų tautos egzistavimą „tarp dangaus ir
žemės’’.
Senovės Kinijoje rudens festivalį Chung Ch’ui
švęsdavo 8 mėnesio 15 dieną. Buvo manoma, kad šią dieną
mėnuo yra didžiausias ir ryškiausias danguje. Buvo kepami
geltonos spalvos ir apvalią formą turintys ,,mėnulio
pyragai’’. Ant kiekvieno pyrago įspausdavo ne žmogaus, bet
kiškio atvaizdą, nes kinas mėnulio veide įžiūrėjo kiškį.
Kokia Padėkos diena be karnavalo?
Brazilijoje Padėkos diena pradėta švęsti tik 1949 metais, kai
Washington, DC apsilankė Brazilijos ambasadorius. Susižavėjęs Amerikoje
švenčiama švente, sumanymą kažką panašaus surengti
ir pas save jis parsivežė į savo šalį. Brazilijoje, kaip ir
Amerikoje, yra ruošiamas gausus stalas, valgomas kalakutas.
Šventė turi ir savų bruožų – ji pavirto į karnavalą.
Kanadoje Padėkos diena pradėta švęsti tik 1957 metais.
Šventimo diena sutampa su Kolumbo diena Amerikoje, yra
švenčiama antrą spalio pirmadienį.
1621 metai yra įvardyti kaip oficialūs Padėkos dienos šventimo
metai Amerikoje. Daugiau nei 200 metų kiekviena valstija ir kolonija
šventė vis kitu laiku. Tik 1863 metais, Civilinio karo metu,
prezidentas Abraham Lincoln pareiškė, kad nacionalinė padėkos
diena turėtų būti švenčiama lapkričio mėnesį. Šį
sprendimą priimti jį paskatino žurnalo redaktorė, poetė Sarah Josepha
Hale, kuri savo straipsniuose, laiškuose prezidentui bei
vyriausybės nariams propagavo Padėkos šventės idėją.
Padėkos dienos JAV pradininkai buvo piligrimai
Kaip nekeista, šventės pradininkais yra laikomi piligrimai,
kuriuos švęsti šią dieną pastūmėjo gamta. 1620 m. 102
protestantai iš Anglijos, ieškodami religinės laisvės, po
65 dienų išsilaipino Amerikos žemyne, dabartinėje Massachusetts
valstijoje. Čia jie susidūrė su maisto nepritekliais, gamtos
išdaigomis. Išlikti gyviems jiems padėjo irokėzų indėnai.
Kitą pavasarį į Naująją žemę atvykusius jie mokė, kaip auginti
kukurūzus, medžioti, gaudyti žuvį. Pamokos buvo apvainikuotos pergale.
1621 metais užderėjo geras kukurūzų, miežių, pupų ir moliūgų derlius.
Širdis plyšo iš laimės. Ta proga tuometinis
gubernatorius William Bradford surengė šventinę puotą, kuri,
laikantis angliškų derliaus šventimo tradicijų, truko 3
dienas, per kurias buvo meldžiamasi, puotaujama. Į šventę buvo
pakviesti, jų manymu, ,,neapsiplunksnavę’’, bet
draugiškai atvykėlių atžvilgiu nusiteikę vietiniai gyventojai
indėnai: vadas Massasoit ir 90 jo vyrų. Šventėje dalyvavo ir
vertėjas.
Ant pirmojo Padėkos stalo kalakuto nebuvo
Tuometinės puotos meniu nėra žinomas, tačiau rasti Edward Winslow
žurnale palikti įrašai, kad pakviesti wampanoag indėnai atvyko
su kepta stirna. Jie mokė piligrimus, kaip pasigaminti kukurūzų bei
moliūgų patiekalus. Pastarieji susimedžiojo laukinių paukščių:
ančių ir žąsų. Tarp jų kalakuto nebuvo. Tuomet ,,turkey’’
reiškė laukinių žvėrių mėsą. Buvo valgomos gamtos gėrybės:
uogos, džiovinti vaisiai, virti moliūgai, vėžiai, žuvis, iš
kukurūzų kepama duona. Nė minties nebuvo apie pyragą, nes nebuvo miltų
ir pieno. Naminių gyvulių pieno produktams tuo metu dar neaugino, tad
nebuvo ir sviesto. 1600 metais įvežtos bulvės tuo metu buvo laikomos
nevalgomomis, nuodingomis. Taip yra piešiamas pirmosios Padėkos
šventės, kuri po kelių šimtmečių tapo viena iš
pagrindinių Amerikoje švenčiamų švenčių, šiuo metu
palydima net šventinio parado, vaizdas.
Diena, skirta pergalei prieš britus
Kitais metais Padėkos šventės piligrimai nešventė. Tačiau
1623 metais, užklupus sausrai, atvykėliai prisiminė Dievą ir maldomis
maldavo lietaus. Kitą dieną prapliupo liūtis ir gubernatorius Bradford
tą dieną paskelbė Padėkos diena. Į puotą buvo pakviesti ir indėnai.
Tačiau ši šventė netapo kasmetine, tik atsitiktinai buvo
švenčiama Naujosios Anglijos atvykėlių.
Bet ji nenuklydo užmarštin. 1676 birželio 20 dieną Charlestown,
Massachusetts valstijoje, buvę atvykėliai birželio 29ąją paskelbė
Padėkos diena. Ši diena turėjo būti dėkingumo
išraiška likimui, kuris nebuvo atšiaurus ir
nesutrukdė svetimoje žemėje įleisti šaknis. Indėnų nuomonės,
priimant šį sprendimą, niekas neklausė ir jų nuopelnų niekas
nebeprisiminė. Jų atžvilgiu piligrimai puoselėjo ne pačias gražiausias
mintis, juos vadindami ,,neapkenčiamais vietiniais’’.
Prabėgus geram šimtmečiui, 1777 metų spalį, jau 13 kolonijų
Padėkos dieną šventė tuo pačiu metu. Ši Padėkos diena
buvo skirta pergalei prieš britus Saratoga paminėti.
1789 m. prezidentas George Washington Padėkos dieną paskelbė
nacionaline švente, kuri turėjo būti švenčiama lapkričio
26 dieną. Daugelio valstijų atstovai buvo prieš, teigdami, jog
atsibasčiusių piligrimų išgyvenimai svečioje šalyje taps
šalies nacionaline švente. Tuomet prezidentas Padėkos
šventę susiejo su nepriklausomybės prieš britus
iškovojimo paminėjimu, JAV konstitucijos priėmimu bei 13
kolonijų iš britų priespaudos išlaisvinimu. Episkopalinė
bažnyčia skelbė, kad pirmasis ketvirtadienis lapkritį bus Padėkos
dienos šventimo diena. Taigi šventė buvo
švenčiama, tačiau skirtingu laiku.
,,Franksgiving”
Prezidentas Lincoln, 1863 metais kreipdamasis į tautą, pažymėjo, kokia
Amerikai svarbi yra Padėkos diena. Ją švęsdami privalome
šlovinti Geradarį Tėvą, kuris gyvena Danguje ir yra palankus
mums. Jis teigė, kad ši šventė bus švenčiama
paskutinį lapkričio ketvirtadienį. Iki 1939 metų, kol Amerikos
nepalietė Didžioji Depresija, buvo laikomasi šios datos.
Šią ekonominę krizę sukėlė devynerius metus (1920–1929)
trukęs spartus, bet nesuvaldomas ekonomikos augimas. Beveik sustojo
pramonės gamyba, namų statyba, bankrutavo bankai. Buvusiuose stambiuose
pramonės rajonuose kaip Čikaga, Detroit, Cleveland ir kt. neveikė nė
viena įmonė. Neišgalintys susimokėti už butus, buvo metami į
gatvę. Dygo lūšnynai, tuomet vadinami „hooverville”,
kuriuose glaudėsi bedarbiai. Lentynose puikavosi maisto produktai,
tačiau nebuvo už ką juos pirkti. Prasidėjo protesto demonstracijos,
vadinamos ‚,alkanųjų maršais’’.
Naujasis prezidentas
įvedė naują ekonominę-visuomeninę reformą, pavadintą ‚,Naujoji
kryptis’’. Tai buvo veiksmingas ekonominės krizės sprendimo
būdas: įvestos bedarbių pašalpos, viešieji darbai,
iš federalinio biudžeto finansuojamas verslas. Dėl naujos
politikos Franklin D. Roosevelt tapo populiarus, JAV prezidento
rinkimus jis laimėjo net keturis kartus iš eilės. Prezidentas,
norėdamas pratęsti Kalėdų dovanų pirkimo sezoną, nuo 1939 iki 1941 metų
Padėkos dieną perkėlė į trečią lapkričio ketvirtadienį. Tai sukėlė
protestų bangas, ir ši šventė buvo perkrikštyta į
,,Franksgiving’’. Kadangi atsirado daug
prieštaraujančiųjų, 1941 metais JAV Kongresas šią
šventę grąžino į ketvirtą lapkričio savaitę.
Šių dienų Padėkos diena
Nuo 1924 metų paradas tapo neatskiriama Padėkos dienos dalimi. Jį
rengia ir remia ,,Macy’s’’, vienas iš
seniausių ir didžiausių prekybos tinklų visoje Amerikoje. Tai
didžiausias ir žymiausias paradas, kuris neapseina be kostiumuotų
dalyvių, sutraukiantis 2–3 mln. žiūrovų. Padėkos dieną valgoma
vakarienė. Tą dieną vakarienės dalis yra keptas kalakutas, moliūgų
pyragas, spanguolių padažas, obuolių pyragas, saldžios bulvės, bulvių
košė su padažu, kukurūzai ir kitos daržovės.
Iš pirmo žvilgsnio amerikiečiai nėra labai religinga tauta, ji
nestato kryžių pakelėse, neremia bažnyčių statybos. Gal taip yra todėl,
kad ji nėra vienatautė, kad joje gyvena įvairių tautų ir religijų
žmonės. Tačiau kiekvienas iš jų nešioja Globėją
širdyje ir, progai esant, jam dėkoja už tai, kad jis vienija
pažiūromis, tradicijomis skirtingus Amerikos žemėje įsikūrusius žmones.
Todėl kiekvienų metų Padėkos dieną vakarienės metu amerikiečiai
išreiškia pagarbą Dievui už jo palaimą ir gailestingumą,
meilę ir dosnumą. Tik po padėkos žodžių pradedama vaišintis
maistu, kuris kažkada buvo tikra Dievo dovana, o šiuo metu tapo
prisiminimais ir istorijomis apgaubtu pikantišku stalu.