Pas Šarūną Marčiulionį Dubingiuose, kur jis pakvietė stažuotės studentus praleisti dieną su kaimo vargšais vaikais.
Lietuvos išeivijos studentų stažuotės programa įsibėgėjo!
RASA ARDYTĖ-JUŠKIENĖ
Pirma kasmetinė Lietuvos išeivijos studentų stažuotės (LISS)
programa rugpjūčio pabaigoje atsisveikino su savo paskutiniais
universiteto studentais ir šiuo metu rengiasi kitiems metams.
Įkurta ir koordinuojama direktorės Birutės Bublienės, ši
programa buvo ne tik nuostabi, ji paveikė lietuvių išeivijos
studentų gyvenimus. Prie programos prisidėjo LISS programos
ryšininkė Rasa Ardytė-Juškienė, rėmė JAV Lietuvių
Bendruomenė bei Kanados Lietuvių Bendruomenė, finansavo Lietuvių Fondas
(LF), patys stažuotojai ir jų tėveliai.
Pirmoji stažuotė pritraukė 23 studentus
Iš viso programoje dalyvavo 23 studentai: Lina Beržinskaitė
(iš JAV – teisė – LR Teisingumo ministerijoje), Lina
Bublytė (iš JAV – gailestingoji sesuo – Kūdikių
namuose), Dovilas Bukauskas (iš JAV – žurnalistika –
LR Švietimo ministerijoje), Vincas Gudinskas (iš Kanados
– kulinarija – restorane ,,Dom Minestra”,
viešbutyje „Pas Bazilijonus”), Aleksandra Habanek
(iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos
ligoninėje), Livija Jonaitytė (iš Kanados – publicistika
– įmonėje ,,Tomaga”, ,,Tūkstantmečio odisėjos”
ruoša), Aistis Juška (iš JAV – buhalterija
– Vilniaus antikvariato centre ir UAB Bankroto administravimo
paslaugose), Algis Kasniūnas (iš JAV – medicina –
Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Aista Kazlauskaitė (iš
JAV – vaikų psichologija – Kūdikių namuose), Raimundas
Kazlauskas (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios
pagalbos ligoninėje), Karolina Kličiūtė (iš Kanados –
medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Daina
Kuraitė (iš Kanados – logopedija – Kūdikių namuose),
Lina Maciūnaitė (iš JAV – mechaninė inžinerija, susijusi
su medicinos technologija – Vilniaus greitosios pagalbos
ligoninėje), Aras Narutis (iš JAV – vaikų psichiatrija
– Vaiko raidos centre), Aras Petrauskas (iš Kanados
– medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje),
Sigita Poskočimaitė (iš JAV – medicina – Vilniaus
greitosios pagalbos ligoninėje), Gintarė Radvilaitė (iš JAV
– vaikų apsauga – Kūdikių namuose), Daiva Ragaitė
(iš JAV – vaikų apsauga/teisė – Vaiko teisėsių
apsaugos kontrolieriaus įstaigoje ir Kūdikių namuose), Paulius
Riškus (iš JAV – medicina – Vilniaus
greitosios pagalbos ligoninėje), Tauras Stočkus (iš JAV –
tiltų statyba/inžinerija – Vilniaus Gedimino technikos
universitete), Renatas Tukys (iš JAV – medicina –
Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje) ir Vilija Viliamaitė
(iš JAV – ligoninės administracija – Vilniaus
greitosios pagalbos ligoninėje).
Įgyta patirtis – neįkainojama
Kai kurie studentai stažavosi keturias savaites, kiti –
šešias savaites, dar kiti – du mėnesius. Studentai
ne tik patyrė, ką reiškia dirbti Lietuvoje, bet ir pamatė, koks
būtų jų gyvenimas, jei jie nutartų ateity grįžti į Lietuvą dirbti. Jie
patys rūpinosi maistu, tvarkė savo gyvenamąją vietą, išmoko,
kaip naudotis viešuoju transportu, susipažino su bendradarbiais,
pajuto, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu. Patirtis buvo
neįkainojama – tai brendimo, įvertinimo ir savo ateities kūrimo
laikas.
Sigita Poskočimaitė šitaip įvertino gydytojų darbą:
„Šiandien aš sužinojau, kiek chirurgas uždirba
Lietuvoje. Aš tikrai buvau nustebinta, kaip palyginti mažai
jiems mokama, ir sužinojau, kad daug kas iš daktarų dirba
antroje ligoninėje ar net ir privačioje klinikoje, kad galėtų
pragyventi. Amerikoje niekada negalvočiau, kad daktarui būtų sunku
sumokėti už butą arba automobilį, bet Lietuvoje dažnai taip būna. Ypač
sunku daktarams rezidentams. Lietuvoje reikia šešerius
metus mokytis norint tapti daktaru. Tikrai po tiek daug mokslo reikėtų
didesnio atlyginimo. Aiškiai, Lietuvoje žmonės negali pasirinkti
medicinos, kaip savo profesijos, tiktai dėl uždarbio. Reikia turėti
tikrą pašaukimą šiai profesijai.”
Renatas Tukys irgi pasidalijo savo pastebėjimais: ,,Dirbdamas pilvo
chirurgijos skyriuje dvi savaites gana gerai susipažinau su skyriaus
eiga ir Lietuvos sveikatos sistema. Truputį mane šiurpina, kada
senesniems žmonėms neteikiama visa pagalba, nes trūksta pinigų, ir
gydytojai jaučia, kad yra geriau tuos pinigus pataupyti jaunesniems
žmonėms. Vis tiek daktarai ir seselės labai stengiasi padėti
pacientams, net jeigu ir negali suteikti visos pagalbos operuojant ar
su tyrimais. Ligoninės personalas tikrai išlaiko šią
sveikatos sistemą savo nuoširdumu ir darbštumu. Nors ir
būtų sunkių operacijų su rimtomis komplikacijomis, daktarai vis aukoja
savo rankas ir laiką kuo daugiau padėti, net jeigu paprastas žmogus
būtų seniai pasidavęs.”
Po dviejų stažuotės mėnesių Karolina Kličiūtė jau buvo pasinėrusi į
darbą ir kasdienybę. Ji galėjo stebėti operacijas kartu su kitais
stažuotojais. Jai daktarai davė galimybę vieną parą budėti ligoninėje.
Tą dieną ji pradėjo ortopedijos skyriuje stebėdama kelias operacijas. O
vakare traumatologijos skyriuje ji su daktare buvo pasiruošusi
padėti tiems, kurie atvyktų į ligoninę naktį. Tokia patirtis
studentams, dar nebaigusiems bakalauro studijų, kurie gal net dar nėra
iki galo įsitikinę, jog medicinos mokslas tikrai jiems tinka, yra
nepakeičiama.
Karolina pasakoja: „Bedirbdama daugiau negu mėnesį, susitinku su
matytais veidais ir žinau, ko tikėtis. Beeidama koridoriais, susitinku
su daktarais, su kuriais esu dirbusi ar susitikusi. Visi nori
išgirsti, kaip man sekasi, ir ar aš grįšiu kitais
metais. Kai kurie bandė mane įkalbinti pasilikti ir studijuoti
Lietuvoje ar dirbti ligoninėje. Labai būtų nuostabu dirbti metus
Lietuvoje. Nors dabar pripratau ‘gyventi’ čia, vis tiek
– tai nenormalus gyvenimas. Neturiu mokėti už nuomą ar sąskaitas,
vis dar pasiilgstu tėvų ir draugų. Gal ateity pasitaikys tokia proga,
jei galėsiu gauti pilietybę.”
Darbas Lietuvoje atvėrė akis
Yra labai daug pagrindo manyti, kad studentai ir iš kitur
sužinos, jog žmonės lieka žmonėmis, bet kas jiems tikrai krenta į akis
ir ką jie patiria patys – tai, jog kultūra ir sistema
išryškina didelius skirtumus tarp žmonių, parodo jų
elgesį vienas su kitu. Daiva Ragaitė taip papasakojo apie savo patirtį:
,,Mano stažuotė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje man davė
daug naudingų progų išmokti apie įvairias vaikų teisės sritis.
Pereitą savaitę turėjau progą nueiti į ‘Gelbėkit vaikus’
(,Save the Children’) nacionalinį biurą Vilniuje, kur sužinojau
apie šios tarptautinės organizacijos veiklą Lietuvoje. Kitą
dieną įstaiga mane nusiuntė į vaikų globos namus Antakalnyje, kurie
tikrai labai skiriasi nuo mūsų pažįstamų Kūdikių namų. Šie vaikų
globos namai neturi pinigų įdarbinti specialistams, ir tai gaila, nes
labai daug vaikų ten turi specialių poreikių. Mano apsilankymas ten
tikrai atvėrė mano akis.”
Aras Narutis turėjo progą pamatyti kasdieninį gyvenimą Vaiko raidos
centre, kuriame priimami vaikai nuo 3 iki 18 metų, turintys emocinių ir
psichosocialinių sutrikimų. Jis matė, kad gyvenimas nelengvas net
jauniems. „Daug tėvų, kuriuos aš mačiau, kai nuveža
vaikus, atrodo nelabai malonūs. Daug atvykusių arba mamų, arba tėvų yra
malonūs, o kitas, atrodo, kad pyksta ir nori išeiti. Mačiau, kad
mažai vaikų nusimena, kai tėvai išvažiuoja. [Bendradarbiai]
sakė, kad vaikai beveik niekada nebando pabėgti, nes namuose jiems yra
daug blogiau negu būti skyriuje.”
Net ir administraciniai darbai kėlė daug klausimų ir kvietė lyginti.
Vilija Viliamaitė stažavosi ligoninės administracijos skyriuje.
Stažuotės metu ji susipažino su daugeliu ligoninės skyrių ir jų
administratorėmis. Vilija apie vienos savaitės stažuotę pasakojo:
,,Šią savaitę aš lankiau keletą skyrių ligoninėje. Vienas
skyrius, kuris man buvo ypatingai įdomus, buvo ūmių apsinuodijimų
skyrius. Tas skyrius priima žmones, kurie yra pernelyg girti arba
apsinuodiję narkotikais. Dauguma pacientų yra benamiai. Aš
pasikalbėjau su to skyriaus viršininke Irena. Jai reikia
tvarkyti darbo grafiką ir užsakyti daugiau vaistų savo skyriui. Buvau
nustebinta, kai pamačiau, kad ji neturėjo kompiuterio ir viską reikėjo
rašyti ranka. Ji sakė, kad kadangi dauguma pacientų tame
skyriuje buvo benamiai, [administracija] manė, kad būtų pinigų
išmetimas, todėl kad jie nedirba ir nemoka mokesčių ir kad
ligoninė turi tik ribotą finansavimą. Irena sakė, kad jai kartais
reikia nešti namo savo darbus, nes jų yra per daug. Mane
nustebino ir buvo liūdna matyti, kad ligoninė negali net komputerio
parūpinti palengvinti jos darbus.”
Paragavo, ką reiškia būti lietuviškame katile
Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, yra gerų ir blogų dalykų, bet panirus į
tikrą gyvenimą, jaunimas nusimauna savo „rožinius akinius”
ir turi progą daugiau pagyventi tikrovėje, nei fantastiškame
sapne. Kiekvieną dieną studentai vykdavo į darbą su paprastais Lietuvos
žmonėmis, patirdavo, ką reiškia būti lietuviškame katile.
Lina Beržinskaitė dalijosi savo įspūdžiais: „Nežinau, net kaip
apibūdinti savo paskutinius įspūdžius apie stažuotę ir gyvenimą
Lietuvoj. Manau, kad galėčiau pradėti sakydama, kad mano laikas buvo
toks prasmingas ir įdomus labai malonių ir dosnių žmonių dėka. Nuo
darbovietės Teisingumo ministerijoje iki naujų pažinčių mieste ir
kaime, man ne tik gamta ir vietovė paliko įspūdį, bet ir tie žmonės,
kurie mane ten priėmė. Po savo stažuotės visiškai naujai žiūriu
į užsienio juridinę veiklą, registravimą ir valstybės įtaką, kuriant ir
atnaujinant įstatymus ir nuostatus. Man buvo proga dirbti ir bendrauti
su žmonėmis teisės srity, tai padės man pačiai spręsti, ar aš
tokių darbų ar mokslų norėčiau siekti ateityje. Ši stažuotė
suteikė man progą vartoti lietuvių kalbą, panaudoti savo politinių
mokslų žinias, tuo pačiu aš gerai jaučiuos, kad profesinėje
aplinkoje sugebėjau susikalbėti ir pasidalyti savo nuomone.”
Kitas du mėnesius stažuotėje išbuvęs studentas, ką tik baigęs
savo verslo/buhalterijos bakalauro studijas, važiavo į Lietuvą
tikėdamasis, kad gal ši stažuotė pakeis jo gyvenimą. Aistis
Juška sakė: „Aš jaučiau, kad ši stažuotė bus
mano studijų konspektas, nes žinojau, kad kiekviename žingsnyje bus
egzaminuojama mano mokslinė patirtis. Nors iš pradžių nedrąsiai
stojau į darbą, mane apėmė toks neįveikiamas džiaugsmas, kai pirmą sykį
pamačiau kitų stažuotojų veidus. Tada žinojau visu kūnu, mintimis ir
siela, kad tai buvo man lemta išgyventi. Ši stažuotė
atvėrė duris į ateitį.”
Konkreti pagalba Lietuvos žmonėms
Du studentai, Aleksandra Habanek ir Paulius Riškus, bedirbdami
ligoninėje, įsigilino į vieno paciento gydymą bei jo savijautą. Jau
prieš keletą metų Paulius užmezgė ryšį su pacientu Vladu,
siekė jam padėti su amerikiečių daktarų pagalba. Šie santykiai
yra be galo svarbūs ne tik Vladui ir Lietuvos daktarams, bet ir
idealistams ir sunkiai dirbantiems Aleksandrai ir Pauliui. Jie
nepasiduoda ir toliau ieško būdų, kaip Vladui ir tiems, kurie,
panašiai kaip jis, serga, suteikti medicininę pagalbą.
Aleksandra sakė: „Aš du kartus aplankiau Vladą
reabilitacijos namuose. Mes parašėm laišką organizacijai,
kuri operuoja visokias ligas, ypač tokią, kuria Vladas serga. Ta
procedūra nedaroma Amerikoje, nes mokslas ten apie kamienines ląsteles
yra labai ribotas. Mes parašėme laišką, norėdami truputį
daugiau sužinoti apie tą procedūrą, nes ji labai brangiai kainuoja. Kai
rašėme, aš tiek daug sužinojau apie Vladą. Jis man
papasakojo apie avariją ir apie tai, kad jis jaučiasi gerai, jog turi
gerą gyvenimą. Jo nėra lengvas gyvenimas, bet vis dar –
gyvenimas. Bendrauti su juo yra didžiulis malonumas.”
Paulius pridūrė: „Mes darome, ką galime, norėdami padėti Vladui
susisiekti su profesionalais, kurie specializuojasi stuburo
pažeidimuose. Aplankydamas Vladą įvertinu savo gyvenimą ir viską, ką
esu gavęs. Vienas iš daktarų, dr. Julius Janavičius, sakė, kad
ši stažuotė yra puiki tuo, kad Lietuvos profesionalai ir
patriotiški lietuviai studentai iš užsienio gali skleisti
tautai pasididžiavimą, kartu dirbdami ir draugaudami tėvynės labui.
Tikrai tikiu, kad mes, studentai, teisingu keliu keliaujame
stažuodamiesi Lietuvoje.”
Dirbti ir gyventi Lietuvoje
LISS programa yra pirmas stažuotojų žvilgsnis į tokį gyvenimą, į kurį
mūsų tėveliai norėjo sugrįžti. Gal kai kurie nutars pakartoti stažuotę,
o kiti – sugrįžti ir įsidarbinti. Visai neseniai viena stažuotoja
nutarė sugrįžti atgal į Lietuvą dirbti. Lina Bublytė pasakojo:
„Vos sugrįžusi į namus, nutariau, kad man reikia grįžti į Vilnių,
susirasti darbą medicinos srityje ir toliau dirbti su ‘savo
vaikais’ Kūdikių ir Vaikų namuose. Po daugelio Vilniuje praleistų
vasarų suprantu eilinio piliečio rūpesčius, jo gyvenimą. Jaučiu, kad
galiu savo buvimu Lietuvoje prisidėti prie eilinio žmogaus gyvenimo
pagerinimo, ypač mažiausių Lietuvos piliečių. Žadu išvykti už
mėnesio ir pradėti įgyvendinti savo svajonę: gyventi ir dirbti su
apleistais vaikais Lietuvoje, padėti jiems augti dorais lietuviais,
kurie savo darbais prisidės prie Lietuvos šviesios ateities. O
už pasitikėjimą toliau žengti drąsiai man nežinomu keliu
nuoširdžiai dėkoju LISS programai, kuri man suteikė pasitikėjimą
prisidėti savo idealizmu ir darbais Lietuvoje!”
Apie kitų metų programą
LISS programa kitais metais Lietuvoje vyks, kaip ir šiais
metais. Registracijos lapus galima rasti internete: www.stazuote.com,
juos užpildyti reikia iki 2010 metų sausio 31 d. Kaip ir šiais
metais, registraciją tvarkys, stažuotojams darbo Lietuvoje
ieškos, rūpinsis jų gyvenamąja vieta ir visa programa Birutė
Bublienė su Rasa Ardyte-Juškiene.
Tikimės ir toliau su JAV LB ir LF parama parūpinti studentams
stipendijas ir padėti jiems šiuo ypatingai sunkiu ekonominiu
metu. Dėkojame LF ir JAV LB pirmininkui Vytui Maciūnui ir Kanados LB
pirmininkei Joanai Kuraitei už jų fantastišką paramą ir globą.
Bublienė stažuotės programai atsidavė visa savo siela, ji
nuoširdžiai stengėsi, kad ši programa klestėtų ir augtų.
Jos vizija siekia ne tik ateinančius metus, bet ir tolimą ateitį, kur
išeivijos lietuvių jaunimas turėtų progą pasirinkti tarp dviejų
vietų – Lietuvos ir Amerikos, palikdami nepaprastą įnašą
visų lietuvių gerovei. O aš toliau tęsiu pradėtą darbą su
šios programos studentais, tikėdama, kad, jei norime turėti
aktyvių lietuvių savo bendruomenėse ir pačioje Lietuvoje, reikia
pratinti studentiją prie veiklos ne pamokslais, bet per darbą ir
bendradarbiavimą. Ši nuostabi programa suburia ir suvienija mūsų
jaunimą uoliam lietuviškam darbui ir kultūros puoselėjimui.
Jei norėtumėte palengvinti studentams stažuotojams kelionės
išlaidas, paaukodami šiai programai, prašau,
siųskite čekius išrašytus „LISS
Programa” Birutei Bublienei (4415 Oak Grove Dr., Bloomfield
Hills, MI 48302-2776).