Lietuviška trilogija ,,Artisphere Theatre”
LAIMA APANAVIČIENĖ
,,Mielieji, prasidėjo mėnesį truksianti lietuviškos trilogijos
kelionė ,,Artisphere Theatre”, Washington, DC. Tai –
jaudinantis laikas. Pagaliau sceną išvydo mano ir ilgamečio mano
draugo bei bendradarbio George Chieffet dešimt metų trukęs
projektas. Esame laimingi galėdami šiame teatre parodyti
savo sukurtą trilogiją”, – rašo savo
,,Facebook” aktorius Paulius Rajeckas.
Lietuvių kilmės aktorių Paulių Rajecką vyresnioji karta žino,
tačiau, nesuklysiu pasakiusi, kad po Nepriklausomybės atkūrimo į
JAV atvykę gyventi lietuviai nėra girdėję apie šį aktorių (nebet
niujorkiečiai). Nepažinojau jo ir aš, nežinojau jo darbų, tad
rašydama jam elektroninį laišką nelabai tikėjausi, kad
gausiu atsakymą. Mano didžiam nustebimui, atėjo ne tik atsakymas, bet
įvyko ir malonus pasikalbėjimas telefonu.
Tad kas tas Paulius? Lietuvių kilmės aktorius, rašytojas,
kompozitorius, dėstytojas Rajeckas gimė New York, lietuvių
,,dypukų” (displaced person) šeimoje. Kaip ir daugelis
išeivijos lietuvių vaikų, jis šeimoje girdėjo pasakojimus
apie tolimą, jam nežinomą ir nepažįstamą Lietuvą, matė savo tėvų ilgesį
šiam kraštui. Kas paskatino emigrantų vaiką tapti
aktoriumi? ,,Kažkada norėjau būti gydytoju. Tačiau kai mano mama gulėjo
mirties patale, supratau, kaip greitai gali pasikeisti gyvenimas, kaip
per akimirksnį tu gali visko netekti. Daug mąsčiau, šie
klausimai vis nedavė ramybės. Viską pergalvojęs, nutariau mokytis
aktorystės. Be to, aš visada kažkur vaidindavau, pažinojau daug
menininkų lietuvių. Iki šiol nesigailiu, kad pasirinkau tai, ko
norėjo širdis, – apie savo kelią į aktorystę pasakoja
Paulius. – Gal mane dar prisimena žiūrovai? 1980aisiais su
spektakliais važinėjau po lietuviškas bendruomenes. Teko
pasirodyti Čikagos, Lemont, Vermont, Toronto, Boston, St.
Petersburg žiūrovams. Buvo labai smagu, susitikimai paliko
neišdildomą įspūdį.”
Kaip lietuvis pateko į tokio žinomo teatro sceną? ,,Ėjimas į šią
sceną truko ištisą dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo mano
kelionės į Lietuvą. Jau mamai mirus nuvykau į savo tėvų gimtinę ir ten
susipažinau su pusbroliais ir pusseserėmis, kuriuos pažinojau tik
iš nuotraukų. Kartą besisvečiuojant išgėręs dėdė garsiai
manęs paklausė: ‘Pauliau, ar tu ži-nai, kad tavo motina dirbo
gestape?’ Aš negalėjau patikėti savo ausimis. Žiūrėjau į
jį, pamaniau, kad jis juokauja. Mano mama pati niekada tos istorijos
nepasakojo, mano tėvas ir kiti giminės apie tai taip pat niekada
nebuvo girdėję. Pasirodo, mano mama, būdama
aštuoniolikmetė, gestape dirbo sekretore. Žinoma, ta žinia mane
sukrėtė. Tos pačios šeimos žmonės – vieni pabuvojo Sibiro
tolybėse, močiutė gelbėjo žydus, o kiti dirbo gestape!?
Grįžęs aprašiau savo kelionės istoriją ir įspūdžius. Laikas
bėgo, pamažu viskas lyg ir užsimiršo, užrašai
gulėjo stalčiuje. Aš pats sukūriau šeimą, pasikeitė mano
pasaulėžiūra ir vieną dieną grįžau prie savo užrašų. Perskaitęs
juos suvokiau, kad ta istorija man labai svarbi, supratau, kad mane
jaudina tragiški mano tėvų ir į juos panašių žmonių
likimai. Prisiminė mamos pasakojimai apie mano dėdės ištrėmimą į
Sibirą. Aš ne tik grįžau prie šios istorijos, tačiau į
viską pradėjau žiūrėti kitomis – suaugusio, subrendusio žmogaus
– akimis. Man parūpo papasakoti šią istoriją
kitiems, norėjosi suprasti, kaip praeities atsiminimai ir įvykių
pasekmės yra perduodamos ateities kartoms? Aš pats, gimęs
Amerikoje, atsidūriau tarsi dviejuose gyvenimuose – savo
tėvų, kurie gyveno Lietuvos prisiminimais, ir savo, pirmos kartos
amerikiečio. Nėra taip gyvenime, kad tas, kas buvo prieš tave,
staiga ėmė ir išnyko, o tu atsiradai plyname lauke. Nori ar ne,
tu priklausai ir savo tėvų laikmečiui, ir kartu turi savo
laikmetį”, – pasakoja Paulius.
Apie kelionę į Lietuvą Rajeckas papasakojo savo geram draugui,
psichoterapeutui, rašytojui ir Antrojo pasaulinio karo žinovui
George Chieffet. ,,Būtent George man atvėrė akis, kad žmonės karo metu
neturėjo pasirinkimo, jiems reikėjo išgyventi. Būtent jis visą
mano pasakojimą įvilko į pjesės rūbą, parodydamas, kaip karas
suluošino daugybės žmonių gyvenimus. Pokalbiai su juo padėjo
pakylėti pasakojimą virš asmeninės patirties. Taip gimė pirmasis
trilogijos spektaklis ‘Laiškai tėvynei’, kuriame
bendraudamas su dviem nuostabiom moterim – su savo motina ir
močiute, pirmosios kartos Amerikos lietuvis sūnus sužino apie gėrį ir
blogį, kas jam vėliau padeda atrasti kelią savo atradimo link,
– apie projektą kalbėjo Paulius. – Tačiau reikia
pasakyti, kad tai nėra dokumentinė istorija. Aš sutikau
daugybę įvairiausių tautybių ir rasių žmonių, kurie susipažinę su
šia istorija sako, kad tai – jų istorija. Ši
trilogija apie tai, kaip kitų žmonių gyvenimai, apie kuriuos tu pats
nieko nežinojai, paliečia Tave. Žiūrėdami spektaklį daugelis, ypač mane
pažįstantys, ras nemažai sąšaukų su mano gyvenimu – taip,
mano tėvai – lietuviai, taip, mano mama mirė 1980aisiais, taip,
aš turiu pusbrolių ir pusseserių, gyvenančių Lietuvoje. Tačiau
tai tikrai nėra tik mano asmeninio gyvenimo istorija, tai daugelio
emigrantų istorija. Esu girdėjęs kalbų (net šauksmų!), kaip
aš išdrįsau tokius dalykus pasakoti! Tačiau prieš
kalbant pirmiausia siūliau visiems pamatyti spektaklį ir tik tada
daryti išvadas. Spektaklis nėra apie tai, kad štai bloga
lietuvė dirbo gestape (šiam epizodui spektaklyje skiriama vos
keletą minučių), spektaklis apie tai, kaip karas, okupacija sulaužė
daugelio žmonių gyvenimus. Aš dėkingas savo draugui George,
kuris mane suprato ir kuris bando paaiškinti žmonėms, kaip
kartais gali pasisukti žmogaus gyvenimo kelias. Žmogus tam ir turi
ateiti į teatrą, kad pradėtų galvoti.”
Antrasis trilogijos spektaklis ,,Meilė gydo vėžį” sukurtas ir
pastatytas G. Chieffet, muzika – P. Rajecko. Tai –
miuziklas. Man asmeniškai niekaip nesiderino du dalykai: baisi
liga – vėžys – ir... miuziklas. ,,Visos tos istorijos
panašios į komiko Charlie Chaplin istorijas – juokas pro
ašaras. Dažnai žiūrime jo vaidintą kino komediją, o mums
kažkodėl norisi verkti”, – mano abejones
išblaško Paulius. Spektaklyje du sūnūs ir jų tėvas,
kiekvienas savaip, bando kovoti su netektimi – motinos ir žmonos
mirtimi. Kur semtis tvirtybės? Kiekvienas jų tai daro savaip –
tėvas vis pasakoja išgalvotas istorijas apie savo vaikystę,
vienas sūnus, pritardamas sau gitara, dainuoja savo sukurtas
balades, kitas – mimas – rengia savo pasirodymus
šalia Metropolitan meno muziejaus.
Trečia trilogijos istorija – „Mano brangioji
lietuvaitė” – mus nukelia į paskutiniuosius Antrojo
pasaulinio karo metus. Man pasirodė, kad trečias spektaklis –
tarsi grįžimas atgal, į praeitį. Paulius tą patvirtino. Ši pjesė
– apie jaunuolio ir ūkininko dukters nelauktai pražydusią
meilę. Vyras, vėliau emigravęs į Ameriką, tampa dviejų sūnų –
spektaklio ,,Laiškai tėvynei” ir miuziklo
„Meilė gydo vėžį” pagrindinių veikėjų – tėvu.
Šiame spektaklyje vaidina ir daugiau aktorių, nes kaip Paulius
sakė: ,,Buvo sunku parodyti jauną ir seną tėvą scenoje vienu metu. Be
to, man pasirodė, kad jei šią liūdną istoriją pasakosiu vienas,
žiūrovams ir klausytojams nebus įdomu. Tad įvedėme dar du
veikėjus.”
Trilogijoje Paulius ir kompozitorius, ir autorius, ir atlikėjas. ,,Taip
taip, aš darau viską”, – juokiasi Paulius.
Į klausimą, kuris ,,vaidmuo” jam labiausiai prie širdies,
Paulius net nesusimąstęs atsako: ,,Pirmiausia aš aktoriaus. Esu
dėkingas George, kuris daug prisidėjo ir prie pjesių rašymo bei
prie jų pastatymo. Manau, kad man labiausiai sekasi fizinis veiksmo
atlikimas, čia jaučiuosi stipriausias. Be George pagalbos nežinia, ar
būčiau sugebėjęs viską padaryti.”
,,Ar lengva buvo režisieriui Rajeckui nurodinėti aktoriui
Rajeckui?” – klausiu. ,, Sunku, labai sunku buvo, –
juokiasi Paulius. – Tiesa, vienam spektakliui mes bandėme
pakviesti kitą režisierių, tačiau turėjome jo paslaugų atsisakyti, nes
man su George pasirodė, kad jis visiškai nesuprato medžiagos.
Iš kitos pusės, būti režisieriumi ir aktoriumi – man buvo
įdomus išbandymas.”
Visi trys spektakliai yra savarankiški kūriniai, todėl kiekvieno
iš jų suvokimui ir įvertinimui visos trilogijos peržiūra
nebūtina. Rajeckas sakė, kad jo spektakliai sudomino kolegijas ir jie
bus rodomi studentams JAV kolegijose. Tada jis gal ir į Čikagą užklys.
Tačiau didžiausia Pauliaus svajonė – nuvežti spektaklius į
Vilnių. ,,Jei tai pasisektų padaryti, būčiau labai laimingas. Aš
myliu Lietuvą ir labai norėčiau, kad mano pasakojamas istorijas
išgirstų jos žiūrovai. Man įdomus jų požiūris. Lietuva nuo mano
pirmojo apsilankymo labai pasikeitė, dabar tai visai kitas
pasaulis”, – sako Paulius.
Sveikindami aktorių su trilogijos premjera viliamės, kad su Rajeckui
būdingu humoru ir jautriai papasakotos žmogiškos istorijos
nepaliks abejingais Washington, DC žiūrovų, ir kad ateis laikas, kai
šiuos spektaklius galės pamatyti kitose Amerikos platumose
gyvenantys išeivijos lietuviai.
Artisphere teatre (1101 Wilson Blvd., Arlington, VA 22209)
,,Lietuviška trilogija”, kurios autoriumi, kompozitoriumi
ir atlikėju yra P. Rajeckas, pristatyta rugsėjo 16 dieną. Skaitytojai
dar gali suskubti rugsėjo 25 d. 3 val. p. p. pamatyti spektaklį ,,Meilė
gydo vėžį”. Rugsėjo 30–spalio 1 dienomis 8 val. v. ir
spalio 2 d. 3 val. p. p. – trilogiją užbaigs spektaklis ,,Mano
brangioji lietuvaitė”.
Tinklalapio http://dctheatre sce ne.com/ rugsėjo 18 d. laidoje
galima paskaityti Steve Hallex atsiliepimą apie spektaklį
,,Laiškai tėvynei”.