Pokalbis su JAV Lietuvių visuomeninio komiteto pavaduotoja
L. Tautkuvienė: ,,Mes visi telpame į 1940 m. birželio 15 d. rėmus’’
DALIA CIDZIKAITĖ
Diskusijos dėl naujo Lietuvos Pilietybės įstatymo, apie kurį kalbant
išvengti klausimo apie dvigubą pilietybę vargu ar įmanoma,
paskutiniu metu ir vėl atgijo. Sujudimas ypač pastebimas tarp Čikagoje
ir jos apylinkėse gyvenančių lietuvių, šią vasarą čia buvo
įkurtas visuomeninis judėjimas ,,Judėjimas Lietuvos pilietybei
išsaugoti”, o šių metų liepos 10 dieną seniau
įkurtas JAV Lietuvių visuomeninis komitetas (toliau – Komitetas)
laišku kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą, Seimo
pirmininkę ir Vyriausybę, siūlydamas iš naujo svarstyti
Pilietybės įstatymą, įsigaliojusį šių metų balandžio 1 dieną.
Priminsiu, jog naujajame įstatyme sakoma, kad Lietuvos Respublikos
pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu LR
pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra
sukakę 21 metai; yra asmuo, ištremtas iš okupuotos LR iki
1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba tokio
asmens palikuonis (vaikas, vaikaitis, provaikaitis); yra asmuo,
pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos
valstybės pilietybę, arba tokio asmens palikuonis; sudarydamas santuoką
su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos
valstybės pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra
įvaikintas LR piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir
dėl to įgijęs LR pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu
jį, LR pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės
piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę.
Pagal naująjį įstatymą asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję
Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio
įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję LR pilietybės, turi neribotą teisę
atkurti LR pilietybę, nesvarbu, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena.
Asmenys LR pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės
piliečiai. Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję LR pilietybės,
turi teisę supaprastinta tvarka ją įgyti, nepaisant, kokioje valstybėje
(LR ar kitoje) jie nuolat gyvena, tačiau nėra kitos valstybės piliečiai.
2006 metų pavasarį įsikūrusio Komiteto nariai (šių metų birželio
mėn. 18 d. pirmininku išrinktas prof. dr. Rimtautas
Marcinkevičius) kreipėsi į aukščiau minėtas Lietuvos valdžios
įstaigas ir pareigūnus, siūlydamas šiuo metu galiojantį
Pilietybės įstatymą tobulinti – jį trumpinti, supaprastinti ir
leisti LR pilietybę išsaugoti tiems kitos šalies
pilietybę įgijusiems asmenims (bei jų palikuonims), kurių tėvai,
seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki SSSR okupacijos 1940
m. birželio 15 d. Komiteto kreipimesi rašoma, jog ,,priėmus mūsų
siūlomą įstatymo pataisą, reikėtų keisti ir Įstatymo septintąjį
straipsnį, kuriuo nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis
gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, pvz., dvigubą pilietybę
galėtų turėti ištremti ir išvykusieji iš Lietuvos
iki 1990 metų kovo 11 dienos, jų palikuonys ir t. t.”
Apie Komiteto siūlomą naują Pilietybės įstatymo pataisą, kuri suteiktų
teisę LR pilietybę išsaugoti ir tiems, kurie iš Lietuvos
išvyko po 1990 m. kovo 11 d. ir turi įgiję kitos valstybės
pilietybę, kalbėjomės su Komiteto pavaduotoja Ligija Tautkuviene.
– Gerbiama Ligija, Jūsų
atstovaujamo Komiteto pasirinktas požiūrio į Pilietybės įstatymą kampas
daug kam gali pasirodyti netikėtas – atskaitos tašku,
svarstant pilietybės klausimą, siūlote imti ne 1990 m. kovo 11 dieną,
bet 1940 m. birželio 15ą?
– Reikėtų šiek tiek grįžti į praeitį. 2007 metų pabaigoje
Komitetas, atnaujinęs savo veiklą ir sudėtį, tolesne veiklos kryptimi
pasirinko kovą už dvigubą pilietybę. 2008 m. kovo mėnesį per
internetinį laikraštį Biciulyste.com ir paštu surengėme
akciją – parašų rinkimą ,,Peticijai už dvigubą
pilietybę”. Per penkias savaites buvo surinkta per 16,000
parašų, kuriuos įteikėme Seimui ir tuometiniam LR prezidentui
Valdui Adamkui. Vėliau, jau perdavus parašus Lietuvai, dar
sulaukėme papildomai 2,000 parašų. Deja, niekas nepasikeitė.
2009 m. sausio 31 d. – vasario 1 d. Pasaulio lietuvių centre,
Lemont, kartu su Lietuvių fronto bičiuliais surengėme politinį
savaitgalį, kuriame, be kitų klausimų, buvo kalbėta ir apie Pilietybės
įstatymą. Deja, mūsų pastangas suteikti viltį – teisę pasinaudoti
dvigubą pilietybę išplečiančiu Pilietybės įstatymu – už
tėvynės ribų gyvenantiems Lietuvos žmonėms sužlugdė prezidentės Dalios
Grybauskaitės veto ir vėliau tam veto pritarę Seimo nariai, priėmę
įstatymą, nepalankų po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos
išvykusiems ir kitos šalies pilietybę priėmusiems.
Tad pokalbiai, ką daryti, kaip paveikti valdžioje esančiuosius, vyko
toliau, jie vyksta iki šiol. Visi turime Lietuvoje gyvenančių
giminių, artimųjų, ir, kai su jais pakalbi, beveik visi jie pasisako už
dvigubą pilietybę. Tarkime, mano giminėje 90 proc. yra už dvigubą
pilietybę, 10 proc. – prieš. Pradėjau galvoti, kodėl taip
yra: kodėl galiojantis įstatymas skiriasi nuo to, kaip žmonės –
tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek svetur – galvoja ir jaučia. Kaip
tik šią vasarą pas mus paviešėti buvo atvažiavę mano
draugai. Mums bekalbant apie pilietybę, jie pastebėjo, jog
išplėtus LR pilietybės įstatymą pilietybę gaus ir rusai, gyvenę
Lietuvoje. Rusais gąsdina ir prof. Vytautas Landsbergis.
1944 metų pavasarį, karui einant į pabaigą ir rusams artėjant prie
Lietuvos, didelė dalis inteligentijos, ūkininkų, eilinių žmonių,
sužinoję apie 1941 m. birželio 14 d. vežimą į Sibirą, masiškai
traukėsi, bėgo iš Tėvynės. Į Sibirą išvežė didesnę dalį
mano mamos giminių, kiti, spėję pasitraukti, vėliau iš DP
stovyklų atsidūrė Amerikoje. Taigi klausimas paprastas – kas
išvyko iš Lietuvos pokariniu laikotarpiu iki 1991 m. kovo
11 d.? Taip, buvo Nikita Chruščiov atšilimo laikotarpis
ir tokių išvykusiųjų – vaikų, kuriuos iškvietė
tėvai, ar tėvų, kuriuos iškvietė suaugę vaikai į JAV ar Angliją,
buvo vienetai. Tuo tarpu žydai apie 1946–1948 m. masiškai,
o vėliau pavieniui traukė į Izraelį, nors dalis jų jo nė nepasiekę,
stengėsi patekti į JAV, o dalis rusų dar iki nepriklausomybės atkūrimo
išvyko į Rusiją.
Dabar dar gąsdinama, kad, jei praplėsime dvigubos pilietybės ribas,
žydai norės atsiimti savo turtą Lietuvoje. Mano nuomone, tai – ne
argumentai. Esame demokratinė ir teisinė valstybė, todėl visi, kurie
gimė Lietuvoje ar jų tėvai buvo nepriklausomos Lietuvos piliečiais (tai
reikia įrodyti dokumentais), turi teisę į savo tėvų turtą.
Aišku, tai turėtų būti pirminės ar pagrindinės šeimos
nariai, kurie galėtų pretenduoti į tą išlikusį turtą. Juk
puikiai žinome, kad šeimose net brolis brolį dėl žemės, dėl
turto pasiųsdavo myriop.
Lietuvoje beveik neliko senbuvių žydų, dauguma šiuo metu ten
gyvenančių atvažiavo iš Rusijos. Atskirkime tuos kolonistus,
kurie atvažiavo po 1940 m. birželio 15 d. ir apsigyveno Lietuvoje
– jų net trys kartos užaugo. Tad tarsi savaime kyla klausimas,
kas ir kodėl nubrėžė tą ribą įstatyme – iki 1990 m. kovo 11 d.?
Ar siekiant mus nubausti?
O kas įsigilino į Lietuvos Konstituciją, kas įsigilino į Pilietybės
įstatymą? Naujame įstatyme – daugybė straipsnelių, kur atskirai
išvardijami įvairūs LR pilietybės suteikimo (kai kuriais
atvejais – atstatymo) atvejai. Kam to reikia? Mes visi telpame į
1940 m. birželio 15 d. rėmus. Jei aš ar mano anūkė nėra gimusi
Lietuvoje, tai mūsų seneliai ar tėvai yra ten gimę. Ir tada mes visi
labai tvarkingai telpame į įstatymo rėmus, nesvarbu, ar mūsų
šaknys yra Lietuvoje, ar ne. Gal tai ir nebūtų
saliamoniškas sprendimas, bet teisingas. Todėl ir nusprendėme
pasiūlyti naują pataisą.
– Komitetas nubrėžė naują
veikimo erdvę ir tikslą, su kuriuo supažindinote Lietuvos Seimą,
Prezidentę, Seimo pirmininkę. Kas bus daroma toliau?
– Artimiausiu metu Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL,
galvojame rengti politinį savaitgalį, į kurį norime pakviesti
dabartiniame Lietuvos politiniame gyvenime svorį turinčius, o ne nuo
scenos jau nuėjusius politikus. Nežadame sustoti, neduosime ramybės
tiems, kurie dar gali ką nors šiuo klausimu pajudinti.
– Šių metų birželį buvo
įkurtas naujas visuomeninis judėjimas Lietuvos pilietybei
išsaugoti. Judėjimo įkūrimas kenks ar prisidės prie jūsų
veiklos, tikslo įgyvendinimo?
– Nors ir sunku suprasti, kam Čikagoje reikia dviejų
panašiam tikslui įkurtų judėjimų, laikomės nuomonės, jog vieni
kitiems netrukdome. Judėkime, darykime. Kuo daugiau yra kelių, kuo
daugiau judėjimų, tuo geriau. Kur matau problemą – kad Lietuva
tokio dviejų judėjimų reiškinio gali nesuprasti, gali kilti
klausimas, kam tokie yra du. Mūsų Komitetas yra savarankiškas,
jau turime įdirbį, patirtį. Kaip aš sakau, mes esame baigę
universitetą, o jie – dar tik pirmoje ar antroje klasėje.
Pavyzdžiui, tik įsikūrusio judėjimo nariai pareiškė, jog jie
pasisako už LR pilietybę tik lietuviams. Mano nuomone, toks
pareiškimas rodo jų politinį nesubrendimą. Komitetas tai jau yra
praėjęs. Tiesa, jie jau persirašė mūsų ,,Peticijos”
tekstą, kopijuoja laiškąkreipimąsi, taigi, neturėdami savos
idėjos, pradeda ją atrasti sekdami mūsų pėdomis. Tai nėra blogai,
tiesiog jie pamažėle auga. Tik jau to populizmo, tų šūkčiojimų
ir panegirikos sau tiek, kad kitą kartą net nejauku nuo tų
karštų komjaunuoliškų šūkių darosi.
– Ne taip seniai kaip viena
iš išeičių, sprendžiant dvigubos pilietybės problemą,
buvo pasiūlyta ,,Lietuvio korta”. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Absurdas. Jie tik nori mus atskirti, kad nedalyvautume
valstybės valdyme. Su kiekviena diena vis mažėja žmonių, norinčių
sugrįžti į Lietuvą ir ten gyventi. Mano kartai pilietybė reikalinga
kaip moralinė vertybė. Mes dalyvaujame Lietuvos gyvenime gal dar net
aktyviau nei ten gyvenantieji – gyvename, sergame Lietuva, dalis
mūsų išlaikome lietuvybę labiau nei ten gyvenantys. Aš
jau nekalbu apie mūsų finansinę paramą artimiesiems. Apie oficialiu
keliu siunčiamus pinigus visi žino, o kiek dar pinigų perduodame per
draugus ar pažįstamus, vykstančius į Lietuvą?
Dalis svetur gyvenančių grįš į Lietuvą, atsiveš savo
santaupas, pensijas, kita dalis tikrai negrįš, bet važinės
lankyti artimųjų. Treti nei pilietybės sieks, nei grįš, nes tas
gaištamas laikas, paniekinimas atstumia jaunus žmones ir jie
tolsta nuo Lietuvos kaip laivai nuo kranto. Nepateisinamas nusikaltimas
tautai, jos piliečiams – gyventojų skaičiaus mažėjimas. Taip,
tiesa, net 65,000 žmonių iš trečiųjų šalių jau įvažiavo į
Lietuvą, ten apsigyveno. Jie – kitokio plauko naujieji
kolonistai, kuriems LR pilietybė bus netrukus padėta ,,ant
lėkštutės”. ,,Lietuvio korta” tik parodys, jog esi
menkesnis ar žemesnis už tą, kuris, nors ir neturintis
lietuviškų šaknų, bet po kelerių metų įgys pilietybę taip
lengvai, kaip tau bando ją atimti. Jis ir balsuos taip, kaip reikės
tiems, kurie tą galimybę jam suteikė. Galbūt lenkams, kurių Čikagoje
yra 2 milijonai, ,,Lenko korta” ir yra išeitis, bet ne
lietuviams, ne Lietuvai. Tiesa, jau yra ir Lietuvos lenkų, įgijusių
,,Lenko kortą”. Beje, ar šiandien kas žino, kad lenkų
kolonistai, užgrobus Vilniaus kraštą 1920 m., turėjo Lenkijos
pilietybę? Ir didesnė dalis ją išlaikė iki 1940 m. birželio 15
d. Todėl jų pretenzijos į Lietuvos žemę irgi turi būti patikrintos
– ar jie paveldėjo tą teisę, ar priklauso kolonistų kartai.
Taip, išeivijos dalyvavimas paskutiniuose rinkimuose buvo labai
menkas – bet čia kalti LR generalinis konsulatas, ambasada. Jie
ramiai sau čiurleno – norite balsuokite, norite – ne.
Atrodo, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Tada dar
veikė radijas, tad buvo galima agituoti, pranešti ir pan., o
dabar ir to nebeliko.