Europos vyrų krepšinio čempionato talismanas Amberis. ELTA nuotr.
Krepšinis Lietuvoje – religija ar beprotybė?
ALEKSAS VITKUS
Spaudoje ne kartą teko skaityti, kad daugeliui lietuvių
krepšinio sportas ir susižavėjimas juo yra seniai tapęs vos ne
religija. Ir po 72 metų pertraukos Lietuvoje rugpjūčio 31 d. prasidėjus
Europos vyrų krepšinio pirmenybėms, bijoma, kad ši
religija gali virsti beprotybe. Jei 1939 m. panašios pirmenybės
vyko tik Kaune – tuometinėje laikinojoje Lietuvos sostinėje, ir
ten dalyvavo tik 8 valstybės, šį kartą varžybos vyks net
šešiuose Lietuvos miestuose (Kaunas, Vilnius, Klaipėda,
Šiauliai, Panevėžys ir Alytus), kuriuose kovos net 24 valstybių
rinktinės.
Todėl šia proga reikėtų bent trumpai prisiminti, kas lietuvius
supažindino su krepšinio sportu, juos išmokė to sporto
plonybių, pagaliau – išvedė į platų pasaulį,
krepšinio menu užbūrę Lietuvos jaunimą ir pradžiuginę visą
šalį.
Kas buvo tie vyrai? Pirmiausia, gal reikėtų neužmiršti po
Pirmojo pasaulinio karo iš Rusijos į Kauną grįžusio sporto
entuziasto Karolio Dineikos, kuris 1920 m. išleido
„Krepšiasvydžio vadovėlį vyrams” ir taip tapo
šios sporto šakos Lietuvoje pradininku. Prie jo netrukus
prisidėjo žymusis karo lakūnas Steponas Darius, parašęs
krepšinio taisykles ir tame sporte pats aktyviai dalyvavęs.
Dariui išvykus į Ameriką, naujo sporto populiarumas augo labai
pamažu, todėl pirmose 1935 m. Europos krepšinio pirmenybėse
Lietuva net nedalyvavo. Bet kai tais pačiais metais Kaune vyko pasaulio
lietuvių kongresas, su atstovais atvyko ir JAV sportininkų grupė. Tarp
jų buvo dr. Konstantinas Savickas, kuris pasiliko Lietuvoje mokyti
vietinius lietuvius krepšinio meno. Jis gerokai pakėlė Lietuvos
krepšinio lygį, tiek, kad 1937 m. Rygoje, Latvijoje, įvykusiose
Europos vyrų krepšinio pirmenybėse Lietuvos rinktinė, padedama
JAV lietuvių Prano Talzūno, Jono Žuko ir Felikso Kriaučiūno, laimėjo
aukso medalį. Krepšinį tuojau pamėgo visa Lietuvos moksleivija
ir visuomenė.
Po dvejų metų Lietuvos rinktinė, vėl sustiprinta JAV lietuvių,
šį kartą kapitono Kriaučiūno, Vytauto Budriūno, Juozo Jurgėlos,
Mykolo Ruzgio ir Prano Lubino, naujai pastatytoje, apie 12,000 žiūrovų
talpinusioje Kauno halėje vėl pasiglemžė Europos 1939 m. auksą. Čia
ypač pasižymėjo anais laikais milžinu (66 arba 199.5 cm ūgio) vadintas
Pranas Lubinas, kuris JAV buvo žinomas Frank Lubin vardu. Jo pavardė
buvo ilgai minima ir čempionatui pasibaigus, kai latviai bandė
protestuoti dėl jo dvigubos pilietybės ir „nenormalaus”
ūgio.
Daug žinių apie Lubiną radau žurnalo „Sports Illustrated”
korespondento Luke Winn š. m. rugpjūčio 15 d. laidos keturių
puslapių straipsnyje „Lithuania Calling”. Winn, atrodo,
praleido nemažai laiko lankydamasis Lietuvoje, kur susipažino su
Lietuvos krepšinio istorijos faktais, kuriuos ir mes ne visi
žinome. Ypač daug įdomių faktų ten yra apie Lubiną. Gimęs Amerikoje
tėvų iš Lietuvos šeimoje, Lubinas JAV žaidė UCLA
komandoje, o 1936 m. Berlyno olimpiadoje atstovavo JAV rinktinei,
laimėjusiai olimpinį auksą.
Antrajam pasauliniam karui, visi JAV lietuviai
krepšininkai pasitraukė į Ameriką, krepšinį puoselėti
palikę jų išaugintiems „vietiniams”. Užėjus
okupacijoms, krepšinis nebuvo pamirštas. Pradėta
sėkmingai rungtyniauti su sovietų komandomis, kur Pabaltijo
kraštų krepšininkų žaidimo technika tuojau pasirodė
aiškiai pranašesnė. Lietuviai kelis kartus
iškovojo visos Sovietų Sąjungos aukso medalius, savo dalyvavimu
jos rinktinėje padėjo sovietams laimėti auksą 1972 ir 1988 m.
olimpiadose. Buvo metų, kai sovietų rinktinėje beveik visą pagrindinį
penketuką sudarydavo vien pabaltiečiai.
Atėjo garsiojo Arvydo Sabonio laikai, kuris savo ūgiu (73 arba 221 cm)
gerokai pralenkė „milžiną” Lubiną. Sabonį ir jo laimėjimus
plačiai aprašė Raimundas Lapas „Draugo” rugpjūčio 20
d. laidoje. Noriu tik pridurti, kad Sabonis, būdamas vos 17os metų,
žaisdamas parodomosiose rungtynėse prieš amerikiečių studentų
rinktines, savo neįprasta perdavimų technika taip nustebino garsųjį
Indiana University trenerį Bobby Knight, kad tas po pralaimėtų
rungtynių galėjo tik pasakyti, jog „geresnio neamerikiečio
krepšininko kaip Sabonis dar niekada nemačiau”.
Atgavę nepriklausomybę ir taip gavę teisę Lietuvos vardu dalyvauti
olimpinėse žaidynėse, krepšininkai ir toliau puošėsi
laimėjimais. Laimėjo olimpinę bronzą trijose olimpiadose iš
eilės (1992, 1996 ir 2000 m.), 2004 ir 2008 m. žaidynėse jiems teko
pasitenkinti garbinga ketvirtąja vieta. Čia negaliu neprisiminti, kaip
2004 m. olimpiadoje Atėnuose, nors medalių nelaimėjusi, Lietuvos
rinktinė sudrebino visą krepšinio pasaulį, nugalėdama (ir be
Sabonio!) išdidžiąją JAV „Svajonių” komandą
rezultatu 94–90.
Bet tai nebuvo vienintelė lietuvių pergalė prieš amerikiečius.
Šįmet Šendžene (Kinija) vykusiose universiados žaidynėse
Lietuva vėl nugalėjo amerikiečius rezultatu 76–74. Tiesa, žaidė
studentų komandos, bet pergalė vis tiek maloni. Nugalėję rusus,
lietuviai ten pelnė bronzą.
Todėl Luke Winn stebisi, kad tokia maža, vos 3 mln. gyventojų turinti
Lietuva vaidina tokį svarbų vaidmenį pasaulinio krepšinio
scenoje, jos vyrų rinktinei pasaulyje šiuo metu stovint penktoje
vietoje, nusileidžiant tik tokioms didžiosioms valstybėms kaip JAV (313
mln. gyv.), Ispanija (47 mln.), Argentina (40 mln.), Graikija (11
mln.), pralenkiant Turkiją (79 mln.), Italiją (61 mln.) ir daug kitų.
Įvairių žinovų nuomone, rugpjūčio 31 d. prasidėjusiose varžybose
Lietuvos rinktinė medalių greičiausiai neiškovos, nors kiti
prisimena, kad ir 2010 m. į Turkijoje vykusias pasaulio pirmenybes
Lietuvos komanda pateko ne dėl savo žaidimo, bet užmokėjusi pusės
milijono eurų baudą. Ji ten iškovojo bent bronzą. Tikimės, kad
ir šįmet negandą Lietuvai pranašaujantys bus suklydę.