Ateitininkų istorijos teminio būrelio vedėjas Aurimas Šukys ir prof. Skrupskelis. R. Kubiliūtės nuotraukos
Filmas, paroda ir knyga
Ateitininkų šimtmečio metais informacijos apie organizaciją nėra per daug
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
2010 metais ateitininkai abipus Atlanto įvairiais būdais mini ir
švenčia savo organizacijos šimtmetį: plakatais,
parodomis, straipsniais, pasikalbėjimais spaudoje ir pan. Berčiūnų
stovykloje, prie Panevėžio, rugpjūčio mėn. pradžioje vyko
prieškongresinė stovykla, kurioje dalyvavo apie 300
stovyklautojų (maždaug 40 iš Šiaurės Amerikos bei įvairių
Europos kraštų). XVI Ateitininkų kongrese, Vilniuje, dalyvavo
arti 500 dalyvių (maždaug 50–60 iš užsienio). Lietuvių
visuomenė buvo kviečiama prisidėti, dalyvauti sesijose,
pranešimuose, koncertuose, parodose ir iškilmingose
šv. Mišiose, vykusiose įvairiose šventovėse.
Seniausia Lietuvos jaunimo organizija, katalikiškos
pasaulėžiūros, švenčianti savo veiklos šimtmetį ir vėl
atsikūrusi ir veikianti Lietuvoje nuo 1989 m., gal dar ne visiems
Lietuvoje yra žinoma, nors Lietuvoje jai priklauso daugiau nei 3,000
narių. „Ateities” žurnalo redaktorė Reda Sopranaitė
aprašė savo apsilankymą Šiauliuose (2010 m. nr. 4) Su
keliais kitais ateitininkais ji lankėsi Stasio Šalkauskio
gimnazijoje, gavusi pakvietimą pristatyti ateitininkus ir ateitininkų
žurnalą „Ateitį”, kuris 2011 metais švęs savo
šimtmetį. Kiekvienais metais gegužės mėn. šioje
gimnazijoje organizuojamos konferencijos, parodos ir kiti renginiai,
skirti prof. Šalkauskiui. Šiemet skaitykloje buvo
parengta „Ateities” žurnalo paroda, „mokytojų,
bibliotekininkių dalyvavimas susitikime rodo, kad stengiamasi
moksleivius supažindinti ne tik su prof. St. Šalkauskiu, bet ir
su organizacija, kurios vienu iš kūrėjų, ideologų jis
buvo”. Tik vienas jaunuolis pakėlė ranką, kai mokiniai buvo
paklausti, ką žino apie ateitininkų organizaciją. Šiaulių
Juliaus Janonio gimnazijos bibliotekoje „Ateities”
redaktorės ir kitų ateitininkų susitikime su gimnazistais viena mergina
„nuoširdžiai pasakė, kad iki šio susitikimo manė,
jog ateitininkai – tai viena iš
krikščioniškų atšakų”. Ateitininkų XVI
kongreso metu Vilniuje vienas išeivijos ateitininkas, dalyvavęs
šimtmečio renginiuose, pasakojo, kad jo giminės Lietuvoje patarė
jam saugotis „tų sektų”...
Tačiau buvo ir susidomėjimo ateitininkais bei organizacijos
šimtmečio renginiais. Prieš stovyklą ir kongresą
ateitininkų tinklalapyje (www. ateitis.lt) pasirodė klausimas, skirtas
kongreso ruošos komitetui: „Norėčiau sužinoti, ar galėčiau
dalyvauti XVI Ateitininkų federacijos kongrese (konkrečiai teminėse
grupėse), nebūdamas organizacijos nariu (bet svarstančiu juo
tapti)?” Atsakymas – ,,Taip”. Ateitininkams
įžygiuojant į Vilniaus katedrą Kongreso uždarymo šv.
Mišioms, po ankstyvesnių šv. Mišių
išeinanti jauna šeima teiravosi, kaip gali savo vaikus
įrašyti į ateitininkus. O nemokamuose ateitininkų koncertuose
Kaune bei Vilniuje buvo daug žiūrovų.
Kongreso metu dėl šimtmečio komiteto narių pastangų žinios apie
ateitininkus ir įvairius šimtmečio renginius buvo sėkmingai
paskleistos žiniasklaidoje. Buvo galima stebėti pagrindines Kongreso
sesijas per internetą, o pasikalbėjimai su ateitininkų vadovais bei
koncerto atlikėjais pasirodė spaudoje ir kitoje žiniasklaidoje –
radijuje ir televizijos programose. Pastaruoju metu buvo pristatyti dar
trys informaciją skleidžiantys projektai.
Filmas
XVI Ateitininkų kongreso metu buvo rodomas dokumentinis filmas
„Šimtas ateities metų”. Tai ateitininkų federacijos
pastangomis, įvairių fondų paremtas atliktas projektas. Filmo autoriai
– Vytas Damaševičius ir Juozas Matonis. Filme stengiamasi
aprėpti ateitininkijos steigimo aplinkybes, žydėjimo nuopelnus
nepriklausomoje Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, pasakojama apie
ateitininkų vaidmenį rezistenciniame judėjime ir pogrindyje
ateitininkijos išlaikymą išeivijoje, ir atkūrimą
Lietuvoje bei veiklą šiomis dienomis. Filme daug įdomių
istorinių vaizdų, bet yra ir pasikalbėjimų su šių dienų
ateitininkais apie organizacijos prasmę praeityje ir šiais
laikais. Ateitininkų kongreso metu filmą buvo galima įsigyti rodyti
namuose bei susirinkimuose. Teko girdėti, kad ateitininkų
šimtmečio komitetas dės pastangas, kad filmas (arba ta pati
versija, arba dar labiau papildyta) būtų rodomas per Lietuvos
televiziją.
Paroda
Parodos „Rašytojai ateitininkai (1910–1940)”
atidarymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune įvyko liepos
24 d., parodą galima bus apžiūrėti iki spalio mėn. Parodoje galima
susipažinti su ateitininkų autorių knygomis ir ,,Ateities”
žurnalo viršeliais bei juose išspausdintais kūriniais,
įvairiais rodiniais, ir įdomiomis nuotraukomis iš tų laikų
ateitininkų meno korporacijos ,,Šatrijos” veiklos,
išvykų. Parodą surengė muziejininkės Raminta Antanaitienė ir Ina
Aleksaitienė, apipavidalino dailininkė Viktorija Paliokienė. Muziejaus
žinutėse apie parodą padėkos skiriamos tuometinei Ateitininkų
federacijos valdybos narei, dabar jau pirmininkei Rozvitai Vareikienei,
sendraugei ateitininkei Apolonijai Nistelienei ir kolekcininkui R.
Glezniui, kurie parodai pateikė rodinių, taip papildydami iš
paties muziejaus fondų atrinktus rodinius. Iš girdėtų pasisakymų
per teminių grupių pokalbius stovykloje bei kongrese susidarė vaizdas,
kad jaunesnieji organizacijos nariai yra gal geriau susipažinę su
žinomais literatūros kūrėjais, kurie grįžo į Lietuvą gyventi, pvz.,
Bernardu Brazdžioniu ir Kaziu Bradūnu, bet yra dar daug anų dienų
kūrybingų žmonių, su kuriais galima susipažinti per jų darbus
(Petronėlė Orintaitė, Alfonsas ŠešplaukisTyruolis,
Vytautas Mačernis, Leonardas Žitkevičius, Paulius Jurkus ir kiti).
Knyga
Viename pasikalbėjime su žurnalistais buvęs Ateitininkų federacijos
pirmininkas Vygantas Malinauskas sakė: ,,Bet mes sakome, kad negali
būti ateitininkas, jeigu neskaitai rimtų knygų – labai pabrėžiame
saviugdą, gebėjimo rašyti ir kalbėti lavinimą.”
Ateitininkų prieškongresinėje stovykloje ir XVI Ateitininkų
kongrese buvo sutikta ,,Naujojo židinioAidų” ir Lietuvių katalikų
mokslo akademijos išleista knyga „Ateities draugai:
ateitininkų istorija (iki 1940 m.)”. Tai filosofijos
profesoriaus, ateitininko Kęstučio Skrupskelio 798 puslapių darbo
vaisius. Įdomioje ilgesnėje knygos pratarmėje autorius apibrėžė savo
knygos apimtį, sakė, jog nenorėjo tai pakartoti, kas jau buvo
aprašyta kitose, anksčiau išleistose knygose apie
ateitininkų istoriją ar asmenybes. Jis rašo: ,,Mintis
rašyti ateitininkų istoriją subrendo man pačiam to nepastebint
(...), ir vėliau, atsiradus galimybei daugiau laisvalaikio praleisti
Lietuvoje, nes valandos bibliotekose bei archyvuose man veikiau pramoga
negu darbas, reikėjo susirasti įdomių temų”.
,,Ateities” žurnale jau buvo išspausdintos kai kurios
autoriaus ankstesnės knygos skyrelių ištraukos, tikimasi, kad
bus daugiau, nes autorius rašė, kad „Medžiagos per daug,
ir ji per daug įvairi, tad daug kam šioje studijoje neatsirado
vietos. Man buvo svarbiau dėmesio centre išlaikyti žmones ir jų
idėjas, jiems veikiant konkrečioje aplinkoje. Stengiausi nepaskęsti
smulkmenose, būtent faktuose, kurių nesugebėjau įprasminti.”
Teks palaukti „Ateities draugų” rezencijų iš
šio laikmečio nusimanančiųjų ir į knygoje pateiktą medžiagą
įsigilinusiųjų. Į knygą įtraukti ,,Reikšmingesni ateitininkų
federacijos įvykiai (iki 1942 m.)”, ,,Ateitininkų istorijos
šaltiniai”, bet vienas apgailestavimas gal būtų, kad joje
nėra santraukos anglų kalba, kuria būtų galima pasidalinti su
lietuviškai neskaitančiais. Teko kalbėti su vienu skaitytoju,
įsigijusiu knygą jau Berčiūnų stovykloje, jog jis negalėjęs knygos
padėti iki paryčių – tokia ji įdomi. Teko matyti, kaip stovykloje
teminėje grupėje knygos autorius bendravo su stovyklautojais, ypač
gimnazistais, kurie kaip tik buvo pasirinkę kasdien eiti į teminio
būrelio susitikimus apie ateitininkų istoriją. Susėdę lauke ratu ant
suolų, sustatytų po padange, vieni vartė Skrupskelio knygą, bet visi
įdėmiai klausėsi ir klausė klausimus, turėjo progos iš paties
autorius sužinoti apie įdomų laiką ir ypatingus žmones, jų
organizacijos pradininkais ir pradžią. Diskusijos vyko tris popietes ir
apėmė įvairias temas: apie kaimą ir miestą, rašytojus, moteris
ir vyrus, apie anų laikų veikėjus, jaunimą. Autorius taip pat kalbėjo
visiems stovyklautojams ir vienoje teminėje grupėje Kongreso metu
Vilniuje.
Pamačius susidomėjimą K. Skrupskelio knyga ir jo pasirinkta tema,
galima teigti, kad ši knyga tinka ne tik V. Malinausko anksčiau
minėtai „rimtos knygos” grupei, bet tuo pačiu ji
tikriausiai suteiks daug kam progą įsigilinti į „įdomias
temas” iš pirmojo ateitininkijos istorijos
trisdešimtmečio. Vien skyrelių pavadinimai turėtų suintriguoti:
,,Po antrojo Žalgirio”, „Pasaulėžiūrinės kovos”,
„Sendraugiai ir pinigai”, „Modernieji
šokiai”, „Už vyrus doresnės”,
„Nepiktinkit mažutėlių”, „Politikos verpetuose”
ir pan.
* * *
Nežinant, kuri informacija bus kam įdomi ir aktuali, galima teigti, kad
informacijos negali būti per daug. Ateitininkų federacijos
šimtmečio komiteto ir paskirų organizacijos narių pastangomis
šiais ateitininkijos sukaktuviniais metais informacijos apie
ateitininkus buvo, yra ir bus toliau skleidžiama įvairiomis formomis.
Tad ji turėtų rasti savą žiūrovą, skaitytoją ar lankytoją.