Sveikinimai nugalėtojai.
Padėjo pirmojo karto sėkmė ir nuoširdumas
– Neslėpsime, kad esame
pažįstamos labai seniai. Tu ir mūsų dukra mokėtės vienoje klasėje. Ne
tik mokėtės, bet buvote ir šiandien esate draugės, dabar jau
švenčiančios ne tik savus, bet ir Jūsų vaikų gimtadienius.
Rugpjūtį tavo gimtadienis. Pasidarei sau dovaną – laimėjai
konkursą. Ar tai buvo dovanastaigmena?
– Taip. Ypatinga staigmena. Važiavau į tarptautinį konkursą pirmą
kartą gyvenime. Nebuvau nei nusiteikusi laimėti, nei turėjau kažkokių
išankstinių įsivaizdavimų apie savo galimybes. Žiūrėjau kaip į
naują naudingą patirtį be įtampos ar nerimo. O laimėjus labiausiai
pradžiugino aplinkinių atsakas – ne tik šeimos,
artimiausių žmonių, bet ir tų, kuriuos sutikau savo gyvenime. Supratau,
kad ši pergalė vertinama ne kaip mano asmeninė, o kaip lietuvės
laimėjimas tarptautiniame grožio konkurse.
– Prašau mūsų skaitytojams trumpai papasakoti, kaip šis konkursas buvo organizuojamas ir kaip jis vyko?
– ,,Misis Visata 2009” vyko Latvijoje, nes pereitais metais
Bulgarijoje vykusiame konkurse laimėjo latvė Marika Gederte. Ji gavo
teisę surengti šį konkursą savo šalyje. Nepaisant sunkios
ekonominės padėties, Latvijos vyriausybė parėmė šį renginį.
Padedant rėmėjams buvo tikrai gražiai, kukliomis priemonėmis
išnaudota galimybė pareklamuoti savo šalį. Į konkurso
finalą pakviestos moterys iš Anglijos, Belgijos, Bulgarijos,
Brazilijos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Filipinų, Singapūro, Suomijos,
Maltos, Maltos salų, Rusijos, Ukrainos, Makedonijos, Kolumbijos,
Gvatemalos, Latvijos bei Lietuvos buvo atrinktos pagal pateiktas
anketas ir nuotraukas. Konkursas vyko dešimt dienų. Visas dienas
visos dalyvės buvo vežiojamos po gražiausias Latvijos vietas, pagal
iš anksto sudarytą programą. Dalyvės visą laiką buvo
filmuojamos, stebimos. Vertinimo komisijos nariai nebuvo skelbiami.
Viešai pristatyti jie buvo tik finalo metu. Iš tikrųjų
buvo labai didelė intriga ir objektyvumas. Vertinimo komisijos nariai
įsiliedavo ir į minią, ir į aptarnaujančio personalo būrį, nuolat
keisdavosi. Dalyvės tikrai nežinojo, kas yra kas. Vertinami buvo ne tik
dalyvių išoriniai duomenys, bet ir charakterio savybės, ne tik
kasdieninis elgesys, bet ir elgsena tam tikrų išbandymų,
dirbtinai sukurtų situacijų metu. Mano nuomone, buvo susirinkę labai
daug stiprių asmenybių ir ambicingų, ir gyvenime pripratusių nugalėti,
ir daug pasiekusių moterų. Nebuvo vienos,
vienareikšmiškai vertos pergalės.
– Kaip manai, kodėl Tau pasisekė laimėti?
–
Šiame konkurse didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į dalyvių
asmenybes – vertinamas išsilavinimas, pomėgiai, gebėjimas
bendrauti. Pernelyg didelis dėmesys savo išvaizdai, ypatingos
pastangos patikti nebuvo įvertintos. Daugumai merginų tai buvo
kelioliktas konkursas. Manau, kad man padėjo pirmojo karto sėkmė ir
nuoširdumas.
– Dabar, kai laimėjai konkursą,
pasipils ir liaupsės, ir apkalbos – vieni sveikins, kiti neapkęs.
Ar esi tam pasiruošusi? Ar manai, kad šis laimėjimas gali
pakeisti Tavo gyvenimą?
– Manau,
kad šis laimėjimas tikrai atneš daug naujų dalykų į mano
gyvenimą. Tai ir galimybė prasmingiems darbams, ir atsakomybė. Turėsiu
visus metus garbingai atstovauti ne tik savo šaliai, bet ir
šiai organizacijai. Jei bus leista organizuoti kitų metų ,,Misis
Visatos” rinkimus Lietuvoje, lauks milžiniškas darbas. Be
to, visus metus, kol bus išrinkta nauja ,,Misis Visata”,
būsiu ,,Misis Visatos” klubo prezidente, derinsiu klubo narių
bendradarbiavimą dalyvaujant projektuose prieš smurtą bei
turėsiu daug kitų įsipareigojimų. Manau, kad visi teigiami dalykai
atsvers tas galimas neigiamas reakcijas žmonių, kurie norės manyje
atrasti tamsių spalvų, praeities klaidų ar nuodėmių.
– Regis, norime gyventi ramiai,
bet mėgstame rizikuoti. Kiek vietos tavo gyvenime užima rizika? O gal
mėgsti gyventi pagal taisykles?
– Labai stengiausi gyventi pagal taisykles, gerbiau visuomenės
nustatytas vertybes, vengiau rizikos būti pasmerkta, nesuprasta ar
kitaip save saugojau nuo nemalonių patyrimų, bet kartais pats gyvenimas
iš manęs atimdavo galimybę gyventi ramiai. Dabar atsigręžusi
iš tolėliau tas situacijas peržiūriu ir suprantu, kad tie
sukrėtimai buvo būtini mano asmenybės augimui. Kai kurie suvokimai
įvyko tik didžiausių krizių metu, todėl įgijau daugiau drąsos pasitikti
išbandymus. Juokais sakau, kad šiltnamyje išauga
tik lepios gėlės. Tačiau nepritariu atvirai rizikai, tokiai kaip
saugaus greičio viršijimas, pavojingos sporto šakos.
Nesuprantu, koks malonumas rizikuoti savo ir kitų gyvybe vardan naujų
potyrių.
– Ką veikia konkurso lamėtoja kasdieniniame gyvenime?
– Leidžiu paskutines savo atostogų dienas su šeima
sodyboje. Gaminu valgyti, krapštausi sode, skaitau, tapau, su
šeima einu pasivaikščioti į mišką. Mėgaujuosi ir
kaupiu jėgas prieš sugrįžtant į miestą, į darbus, kur laukia
nauji iššūkiai, nauja patirtis. Tada gyvenimas suskils į
du polius – darbą ir namus. Reikės suktis tarp pareigų,
atsakomybių ir pomėgių. Gerai, kad po darbo savaitės turime, kur
sugrįžt ir atsipūst. Sodyba mūsų šeimai – ypatingas
stiprybės šaltinis.
– Tavo gyvenimo kelias buvo
vingiuotas. Teko atremti daug gyvenimo išbandymų. Ar pasiteisino
gyvenimo lūkesčiai? Ar gavai iš gyvenimo tai, ko laukei?
– Visi įvykiai mane vedė į šiandieną. Dabartis ir yra to
vingiuoto kelio rezultatas. Kiekviena patirtis turėjo savo naudą ir
prasmę. Šiandien suprantu, kad visada buvau ypatingai globojama.
Niekada negaudavau to, ko man nereikia ir kartais tiesiog į rankas
įbrukdavo tai, kas man būtina. Šiandien aš labai
pasitikiu gyvenimu ir tikiu ta absoliučia tvarka, kurią tiesiog vadinu
Dievu. O tai, kad atradau Dievą savo gyvenime, manau, pasisekė
labiausiai. Mūsų karta, deja, negavo to tvirto tikėjimo iš
vaikystės. Mes užaugom ant permainų slenksčio. Mokykloje mums bandė
įpūsti ateizmo, komunizmo tiesas, namie paslapčia vesdavo į bažnyčią ir
teigė priešingas tiesas. Taip formavosi tam tikras netikrumas ir
nepasitikėjimas viskuo, kas kalbama apie religiją. Labiausiai buvo
sunku suprasti, kaip staiga per vieną naktį visi tapo religingi ir
miniomis puolė į bažnyčias. Dabar, žvelgdama suaugusio žmogaus akimis,
aš suprantu, kokie istoriniai įvykiai tai nulėmė, bet
šešiolikos metų mergaitei buvo per sunku surasti Dievą
toje minioje. Aš daug metų jo ieškojau svetimose
religijose, netgi tokiuose pseudomoksluose kaip astrologija ir kt.
Perskaičiau tiek skirtingų knygų apie pozityvų mąstymą, apie pasąmonės
galias ir t.t. Ir nežinau, kada įvyko tas lūžis, kai aš
visiškai atsidaviau tiesai savyje, kuri dabar mane ir stiprina,
ir palaiko. Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad iš gyvenimo
aš gavau svarbiausią dalyką – tikėjimą.
– Šiais laikais daugeliui
turtas, pinigai, malonumai – svarbiausi dalykai. Ką jie
reiškia tau? Kas tau gyvenime svarbu?
– Man gyvenimas daug kartų parodė kad santarvė šeimoje,
artimų žmonių sveikata yra dalykai, be kurių negali gyventi, o ir už
pinigus jų nenusipirksi. Tačiau nesu asketė, kuriai iš gyvenimo
užtenka dubenio maisto, gulto permiegoti ir stogo, kad nelytų ant
galvos. Esu, kaip ir kiekviena moteris, neabejinga gražiems daiktams,
drabužiams. Patinka kurti jaukius namus, lankytis gražiose vietose.
Patinka savo uždirbtais pinigais palepinti save, vaikus, artimus
žmones. Manau, kad žmoguje turi vyrauti materialinio ir dvasinio
pasaulių harmonija. Tada niekas nuo to nenukentės. Kai augini vaiką,
turi jam parodyti ir koks gražus pienės žiedas pievoje pavasarį, ir
koks puikus pietų stalas, kai ant jo stovi žvakės. Tik tėvai gali savo
vaiką apsaugoti nuo pavojaus tapti bejausmiu vartotoju.
– Kiek pamenu, klasėje buvai
didžiausia ,,knygų graužikė”. Dukra sakė, kad dabar toks pat
,,knygų graužikas” yra tavo sūnus Arnas? Ar meilė knygoms
neišblėso? Ar turi laiko, nugriebus valandėlę, pasėdėti su knyga
rankose? Kas Tave traukia tame knygų pasaulyje?
– Knygos ir toliau užima ypatingą vietą gyvenime tiek
širdyje, tiek namuose. Jų turime prikaupę daugybę. Su vyru abu
turime tą pačią aistrą – priglaudžiame visas žmonėms
nebereikalingas knygas ir dar ieškome naujų, perkame retas.
Gerai, kad sodyboje turime daug vietos, yra kur jas laikyti. Svajojame
apie atskirą patalpą-biblioteką, į kurią galėtumėme pasikviesti
aplinkinių kaimelių gyventojus.
Kadangi vaikystėje labai daug skaičiau, visada ieškojau, ką dar
perskaityti. Pamenu ir Jūsų namus, kuriuose buvo labai daug knygų ir
džiaugsmą, kai gaudavau jas paskaityti. Dabar jau savų knygų tiek, kad
gyvenimo neužteks jas perskaityti. Kartais paimi knygą į rankas ir
tarsi jauti tą žodžio jėgą, kurią ji savyje turi. Visada teikiu
pirmenybę knygai. Dėl jos atsisakau ir televizijos, ir žurnalų.
Pradėjau studijuoti menus, ypatingą džiaugsmą teikia įvairiausi meno
albumai. Buvo laikas, kai skaičiau knygas vien anglų kalba, nes norėjau
patobulinti šios kalbos žinias. Galiu tvirtinti, kad tai pats
maloniausias būdas mokytis naują kalbą – tiesiog skaityti,
nekreipiant dėmesio į nežinomus žodžius. Vėliau pats pamatai, kiek daug
naujų žodžių išmoksti savaime. Labai džiaugiausi, kai sūnus jau
pradinėse klasėse vietoj žaislų prašydavo pirkti knygas.
Savaitgalius leisdavome knygynuose, bibliotekose. Dabar jis tiek
nebeskaito, matyt, šiuo laikotarpiu reikalingą informaciją gauna
iš interneto, bet aš dėl to rami. Tiek, kiek jis jau į
save iš knygų yra ,,sugėręs”, – niekur nedings.
– Ką tau reiškia buvimas gamtoje? Ar gali pasakyti vilnietė, kad yra gamtos vaikas?
– Nors buvau vilniete vaikystėje, kiekvieną vasarą daug laiko
praleisdavau pas močiutę Salako miestelyje netoli Zarasų. To
krašto grožis, natūrali gamta, vietinių žmonių paprastumas mane
žavi. Esu labai laiminga, kad turime sodybą tose pačiose vietose, kur
leidau savo vaikystės vasaras. Todėl kai įkvepiu į save tą gamtos
grožį, jaučiuosi taip, tarsi vėl būčiau vaikas. Buvimas gamtoje man
teikia ir didelį įkvėpimą kūrybai. Buvo laikas, kai norėjosi nutapyti
kiekvieną pražydusį medelį, svaigau nuo pavasarį išsiskleidusių
žiedų grožio ir dūsavau, kai nepavykdavo viso to perkelti į paveikslą.
Dabar išmokau tai perteikti abstraktesnėmis formomis.
– Pamenu stebuklingo dydžio ir
grožio tulpes, kurias dovanodavai mūsų dukrai gimtadienio proga. Jas
užaugindavo Tavo tėveliai. Pati susižavėjai rožių auginimu. Kokiais
kerais tave patraukė rožės?
– Rožes visada gaubė ypatinga paslaptis. Menininkams jos atrodo
tobuliausios iš visų gėlių, nes savyje talpina ir grožį, ir
skausmą. Žiedai ir spygliai sukuria kažkokią ypatingą menininkų taip
vertintą kūrybinę įtampą. Rožių aromatas buvo prilyginamas angelų
kvapui. Tikėta, kad jei staiga užuodei rožių kvapą, reiškia tave
palietė angelas. Legendos negimsta veltui. Man tiesiog labai gražu
stebėti tą ciklą, kaip iš neišvaizdaus krūmelio
išauga toks grožis. Esu dėkinga savo tėveliams, kad jie
išmokė pastebėti, kas yra svarbiausia auginant gėles, pasimėgaut
tuo ypatingu virsmu nuo daigelio iki žydėjimo. Mano mama kalbasi su
gėlėmis kaip su vaikais. Galbūt todėl jos užaugintos gėlės visus iki
šiol stebina.
– Augini du vaikus –
paauglį Arną ir dvimetę Urtę. Vaikams nesi nei pasaulio gražuolė, nei
konkurso nugalėtoja. Esi tiesiog mama. Ar lengva susikalbėti su
penkiolikmečiu ir ar lengva šiais laikais būti mama?
– Būti mama man visada buvo ir yra ypatingas džiaugsmas. Negaliu
pasakyti, kad gyvenime dėl motinystės teko kažką aukoti. Reikėjo
derinti darbus, mokslus, bet pavykdavo, nes buvo kas padeda. Vyresnysis
gimė, kai man buvo tik dvidešimt. Gyvenome kartu su mano tėvais,
todėl didelį vaidmenį jį auginant ir auklėjant atliko mano tėvai, netgi
mano senelis, Arno prosenelis labai daug laiko praleisdavo su juo
žaisdamas, pasakodamas įvairiausias savo gyvenimo istorijas ir
mokydamas įvairių darbų. Tam vaikui tuo metu buvo skiriama tiek daug
šilumos, meilės. Negaliu pasakyti nieko ypatingo apie
paauglystės problemas. Jaučiu jo ypatingą pagarbą šeimai,
tradicijoms. Nors šiuo metu jam įdomiau bendrauti su savo
bedraamžiais, jis niekada neatsisako dalyvauti visose šeimos,
giminės šventėse, net laidotuvėse. Esu rami, kad sūnus jau
,,susidėliojo” vertybes, kurios tarsi stuburas laikys jį visą
gyvenimą. Gal kad esu jauna mama, man lengviau suprasti jo elgseną,
motyvus, nes dar prisimenu save jo amžiuje.
Mažosios Urtės gimimas ypatingai praturtino visų mūsų gyvenimą,
santykius. Kiekvienas būdamas šalia jos tiesiog tampa geresnis.
Didelė laimė buvo praleisti dvejus metus motinystės atostogose, nes
kaip tik jai gimus buvo priimti nauji įstatymai dėl motinystės sąlygų
pagerinimo. Su džiaugsmu likau su vaiku ir tikrai galiu pasakyti, kad
tiek vaikui, tiek man ir net visai šeimai tai ypatinga valstybės
dovana.
– Turite sodybą. Ar esi ta, kuri grybauja, uogauja, verda uogienes, konservuoja?
– Patinka ir uogauti, ir grybauti, bet konservuoti,
prisipažinsiu, dar nemoku. Galbūt todėl, kad mano mama tikra ,,konservų
karalienė” ir mūsų namuose visą žiemą valgomos jos virtos
uogienės. O gal tai manyje prabus vėliau, kaip ir noras auginti gėles
atsirado ne iš karto? Kada nors gyvenime, kai būsiu močiutė,
turėsiu lepinti savo anūkėlius pačios virtomis uogienėmis. Dar turiu
laiko išmokt…
– Kas toliau? Kokie ateities planai ir svajonės?
– Dirbti, mokytis, kurti, rūpintis vaikais. Svarbiausia, kad
visada užtektų laiko pasidžiaugti, pabendrauti su šeima, kad
gyvenimas būtų kupinas tų paprastų kasdieninių dalykų, iš kurių
ir susidėlioja viso gyvenimo prasmė.
– Kokiais principais vadovaujies gyvenime?
– Gyvenimas yra dovana. Kiekvieną dieną, valandą turi nugyventi
taip, kad jaustumeisi laimingas. Dažniau reikia savęs paklausti, ar
tikrai esi patenkintas savo gyvenimu. Jei tikrai nuoširdžiai
gali atsakyti ,,taip”, reiškia esi savo kelyje, teisingai
naudojiesi šia Dievo dovana. Mes visi vienodai verti būti
laimingais. Jei taip atsitinka, kad nesi patenkintas savo
šiandiena, nebijok keisti. Geriausia, ką gali padaryti dėl
aplinkinių – tapti laimingu, nes tik toks tu juos iš
tikrųjų praturtini.
Kalbino Laima Apanavičienė