,,CLEO–2011” dalyvavo ir lietuvaitė Jurgita Meiliūtė Hand.
Lietuviški lazeriai laukiami JAV įmonėse,
universitetuose ir mokslinėse tyrimo įstaigose
Š. m. gegužės 1–6 dienomis Baltimore, MD Convention Center
vyko konferencija ,,CLEO – 2011”. Joje lietuviškus
lazerius amerikietiškoms bendrovėms ir mokslo įstaigoms siūlė
lietuvaitė Jurgita Meiliūtė Hand. Apie jos dalyvavimą parodoje mums
parašė skaitytoja Liuda Avižonienė, o mes susisiekėme su Jurgita
ir ją pakalbinome.
– Gal galite mūsų skaitytojams trumpai pasakyti, kas tai yra CLEO?
– CLEO (Conference on Lasers and Electro Optics), tai paroda, kur
mokslininkai rodo naujausius pasiekimus lazerių ir elektrooptikos
srityje, o bendrovės, padedančios mokslininkams pasiekti rezultatus,
parodoje rodo savo naujausius produktus. Pirmą kartą tokioje
konferencijoje dalyvavau 2004 metais. Ji vyksta kasmet. Šįmet
man tai buvo jau 8-oji konferencija.
– Kokia buvo Jūsų misija konferencijoje?
– Dirbu bendrovėje ,,Altos Photonics, Inc.”, platinančioje
lietuviškas lazerines sistemas Šiaurės Amerikoje. Mūsų
bendrovė siūlo pirkėjams lazerius ir lazerines sistemas, optiką,
kristalus, opto-elektronikos ir optomechaninius komponentus ir t. t.
Konferencijoje pristatėme 4 lietuviškas lazerinių technologijų
bendroves – UAB „Ekspla Ltd” (kuri ir gamina įvairius
mokslinės ir pramoninės paskirties lazerius, lazerių optoelektroniką,
lazerių sistemas ir įrangą), UAB „Šviesos
konversija” (tarptautinėje rinkoje žinoma kaip ,,Light
Conversion” kuria ir gamina mokslinės ir pramoninės paskirties
lazerius), UAB ,,Standa” (gamina lazerinius ir opto-mechaninius
įrenginius) ir „Eksma Optics” (net į 46 pasaulio
šalis tiekia itin tikslius optikos komponentus, kristalus ir
mechanikos sprendimus, skirtus lazerių bei kitų fotonikos sistemų
kūrimui).
– Kiek suprantu, Jūsų parduodami
lazeriai yra visiškai lietuviškas produktas. Kas
lietuviškais lazeriais domisi Amerikoje?
– Lazerių pritaikymas yra labai platus, pradedant nuo
fundamentinių mokslinių tyrimų ir baigiant aparatūra, kuri sukuria ypač
stiprius spinduliuotės laukus, naują medžiagą, ją išgarina,
perveda į skystą ar plazmos būklę. Tai yra mokslinis instrumentas, be
kurio mokslinės laboratorijos, užsiimančios kieto kūno tyrimais,
biocheminiais, biotechnologiniais ar biomedicininiais, negali apsieiti.
Lietuviški lazeriai gerai žinomi pasaulyje. Lietuva garsi
daugiaspalviais lazeriais, labai trumpų impulsų lazeriais, naujos
kartos kieto kūno lazeriais. Įprasta tarptautinėse parodose prie
lietuviškų lazerių stendų matyti daug klientų. Jie žino
lietuviškus lazerius ir laukia vis naujų mūsų produktų. Tarp
mūsų užsakovų – garsūs pasaulyje universitetai, tyrimų centrai,
pramonės įmonės. Paminėsiu tik keletą – NASA, (National
Aeronautics and Space Administration), NRL (,,Naval Research
Laboratory”), ARL (,,US Army Research Laboratory”),
University of California, Berkeley, ,,Sandia National
Laboratories”, LLNL (Lawrence Livermore National Laboratory) ir
t. t.
– Sutikti moterį – fizikę ne dažnas reiškinys. Kokie keliai atvedė į fiziką?
– Neplanavau nei fizikos mokytis, nei į Ameriką važiuoti. Taip
jau tas gyvenimas susidėliojo (juokiasi). Po mokyklos nežinojau, ką
noriu daryti, tad stojau ten, kur visi stojo ir, ačiū Dievui, neįstojau
(ruošiausi studijuoti ekonomiką). Kažkas patarė gretimame
fakultete metus pasimokyti fizikos. Besimokydama kartu lankiau kai
kurias ekonominių mokslų paskaitas, ir man jos įspūdžio nepaliko. O
studijuoti fiziką buvo įdomu. Žinoma, mąsčiau, ką gi veiksiu baigusi
mokslus, kokį darbą rasiu. Bet patys fizikai mus, studentus, ramino
– baigus šią specialybę, gali dirbti bet kuo (tuometinis
premjeras A. Abišala taip pat fizikas).
– Atrodo Lietuvoje turėjote viską – baigtas mokslas, geras darbas. Kaip atsidūrėte šioje Atlanto pusėje?
– Į Ameriką atvažiavau būsimo vyro vedama. Besibaigiant
studijoms pradėjau dirbti bendrovėje ,„Ekspla”. Mano
būsimasis vyras, pradėjęs atstovauti šią bendrovę (ir kitas
Lietuvos bendroves) Šiaurės Amerikoje, atvyko į Lietuvą
pasimokyti aptarnauti ,,Eksplos” lazerius. Tokia buvo mūsų
pažintis.
Labai patinka kalnai. Kadangi kalnų į Lietuva perkelti negalėjau,
nutariau nuvažiuoti į Ameriką – porą kartų ten apsilankiau.
Būsimas vyras buvo gudrus – mane, pirmąkart besilankančią,
pirmiausia nuvežė į Yellowstone National Park. Šešias
dienas grožėjomės nuostabiais vaizdais, mėgavomės karštais
šaltiniais. Kaip vyras sako: ,,Aš jai pasakiau, kad
visa Amerika šitokia, o ji ir patikėjo” (juokiasi).
Po antros kelionės nusprendžiau atvažiuoti pabandyti pagyventi svajonių
krašte. Įsikūriau Bozeman, Montana, kur gyveno mano būsimas
vyras Lucian Hand. Tiesa, jis manęs beveik neapagavo – čia taip
pat gražu kaip Yellowstone (juokiasi).
Prieš išvažiuojant nuėjau pas ,,Eksplos” direktorių
ir, pasakiusi, kad išvažiuoju gyventi į Ameriką, paklausiau, gal
jie norėtų man ten sukurti darbo vietą (tuo metu optikos pardavimai
Amerikoje šlubavo). Ilgai negalvojęs direktorius atsakė:
,,Pabandom”. Man lietuviai mokėjo net nedidelį atlyginimą. Per
tris mėnesius mano darbo pardavimų apimtys nuo 10,000 dol. per metus
išaugo iki 10,000 dol. per mėnesį. Gavau darbo vizą trims
metams.
Įdomu, kad pirmasis ,,Altos” savininkas Bob Tamosaitis turi
lietuviškas šaknis. Norėdamas padėti lietuviams parduoti
lazerius University of California, Berkeley ir University of
California, Davis, Bob Tamosaitis įsteigė bendrovę, mat universitetai
negalėjo pirkti lazerių iš užsienio firmos. Tai buvo
1997-ieji. 2006 metais mano vyras Lucian Hand kartu
,,Ekspla” ir ,,Šviesos konversija” nupirko
,,Altos”.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai Amerikoje? Kaip pavyko įsitvirtinti naujoje vietoje?
– Persikėlimas į Ameriką dabar atrodo kaip sapnas.
Neįsivaizduoju, kaip aš tada sugalvojau palikti tai, ką turiu,
ir važiuoti ten, kur nieko nepažįstu. Galiu pasakyti –
lengva nebuvo. Anglų kalba – mokyklinio/ universitetinio
lygio. Tiesa, teko truputį bendrauti su užsieniečiais (mano mama
– anglų-lietuvių kalbų vertėja). Tačiau čia atvykus sunku būdavo
suprasti, ką žmonės kalba, ypač susibūrimuose, kai daug jų kalbėdavo
vienu metu. Draugų, šeimos neturėjau. Laisvalaikis taip pat
kitoks nei Lietuvoje.
Bet pamažu prisitaikiau. Išmokau važinėti kalnų dviračiais,
slidinėti snieglente, kopti ledu. Dabar visa tai be galo patinka, bet
tada buvo nauja.
– Ar skiriasi darbo stilius šioje šalyje nuo darbo stiliaus Lietuvoje?
– Darbo stilius skiriasi. Mano nuomone, čia dirbama daug
veiksmingiau, yra mažiau biurokratijos, dirbama, kol darbas padarytas.
Niekas neturi 3–4 savaičių atostogų kaip Lietuvoje ar
Europoje. Darbas žmogui čia parenkamas pagal žmogaus galimybes
– jei žmogus sugebės atlikti gerai darbą, tai ir bendrovei bus
gerai.
Lietuvoje neretai žmogus ,,įmetamas” į darbų karuselę ir turi
arba išmokti plaukti, arba paskęsti. Per mažai kreipiamas
dėmesys, ką tas žmogus galėtų atlikti, kad visiems būtų
geriau. Na, o jei žmogus ,,skęsta”, nesusidoroja su jam
skirtu darbu, jį ,,meta” į kitas pareigas. Gerai jei žmogui
sekasi, o jei ne – gali tekti ir visai iš darbo
išeiti arba dirbant taip ir nepasiekti gerų rezultatų.
– Kaip suderinate mamos pareigas ir darbą?
– Mamos pareigas ir darbą suderinu dėka lankstaus darbo grafiko.
Mes galime dirbti namuose. Pusę metų tik taip ir dirbau, o kai eidavau
į darbovietę, mažylį veždavausi kartu. Nuo pat pirmų dienų, maitindama
pasidėdavau jį ant kelių, o kompiuteriu dirbdavau, atsakinėdavau į
laiškus. Su vyru juokėmės: ,,Įdomu, koks bus pirmasis vaiko
žodis? Gal ‘lazeris’?”
Kajus greit bus pusantrų. Jau pusmetis, kaip pusę dienos palieku jį su
aukle. O kitą pusę dienos, kol Kajus miega, dirbu namuose. Jam
prabudus jį prižiūrime pasikeisdami su vyru. Vėlyvi vakarai taip pat
yra skirti darbui. Greit sūnus užaugs ir vėlyvais vakarais dirbti
nebereikės, bet kol kas noriu kuo daugiau būti su juo.
Padeda ir į svečius dukart per metus atvažiuojanti mano mama. Močiutė visada reikalinga anūkui.
– Ar galite pasakyti, kad jau prisijaukinote Ameriką?
– Ameriką gal jau ir prisijaukinau. Tačiau Lietuvos,
Vilniaus pasiilgstu. Jei kasmet ten 2 kartus nenuvažiuočiau, nežinau,
kaip būtų. Kai ,,pamatau” save Vilniaus gatvėmis
vaikštant, žinau – jau laikas grįžti.
– Gyvenate Bozeman, MT. Tai nėra ta vieta, kur aplink gyvena lietuviai. Ar nepasiilgstate lietuviškos veiklos?
– Lankydamasi Amerikoje (turbūt tai buvo mano antra
kelionė) ,,Macy’s” parduotuvėje sutikau lietuvę pardavėją.
Ji buvo vienintelė mano pažįstama lietuvė toje apylinkėje.
Pasirodo, rasti naujus draugus nėra lengva. Atrodo, visi
draugiški, bet tuo viskas ir baigiasi.
Jau gyvenau čia 3 metus, kai mano kirpėjas supažindino mane su baldų
gamintoju lietuviu Ryčiu. Rytis pažinojo dar vieną lietuvaitę
– Neldą. Taip pamažu plėtėsi mano pažįstamų lietuvių ratas. Dabar
mūsų – aštuoni. Dar turime 3 ,,laikinus”
lietuvius – ,,Altos Photonics, Inc” pakvietė aptarnavimo
inžinierių iš ,,Ekspla” Lietuvoje. Jis su šeima į
Bozeman atvyko 2 metams. Tad mūsų – nemažai. Mes ir
lietuviškus susitikimus padarom, ir Kalėdas kartu sutinkam.
– Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės platinant lietuviškus lazerius šioje Atlanto pusėje.
Kalbino Laima Apanavičienė
Lucian Hand, mažasis Kajus ir Jurgita Meiliūtė Hand.