Neužtenka vien tvarkyti ir kaupti
RAMUNĖ KUBILIŪTĖ
Straipsnyje ,,Mūsų archyvai – mūsų istorija”
(,,Draugas”, 2011 m. rugpjūčio 6 d.) Dalia Cidzikaitė
aprašo Čikagoje rugsėjo 3–4 dienomis rengiamą JAV lietuvių
archyvų ir bibliotekų konferenciją, kurioje su pranešimais
dalyvaus JAV lietuvių archyvinių centrų, bibliotekų bei organizacijų
atstovai, svečiai iš Lietuvos. Straipsnyje taip pat
rašoma, kad prieš keletą mėnesių ,,Globalinės
Lietuvos” strategijos rėmuose buvo sukurta išeivijos
archyvų išsaugojimo ir tvarkymo strategija. Archyvų vaidmuo
išsaugant istoriją visada buvo ir yra svarbus. Tą vaidmenį
prisiima organizacijos, mokslinės bei valdiškos įstaigos,
muziejai ir t. t.
Straipsnyje minimi pastatai, lėšos, be kurių archyvai negali
išlikti. Žinoma, archyvų darbas palengvėja, turint geras
patalpas ir tvirtą finansinį užnugarį. Taip pat negalima apsieiti be
pasišventusių asmenų, kurie tuos archyvus kaupia ir tvarko.
Archyvai atlieka daugiau nei vieną funkciją – jie kaupia
medžiagą, ją organizuoja ir saugo, bet paprastai nori ir tikisi (ir tam
pasiruošia), kad kas nors jais naudotųsi, juos tyrinėtų,
apžiūrėtų. Tad kitas svarbus dalykas yra plėtra ir informacija, skirta
dabartiniams ir būsimiems lankytojams. Atrodytų, jog tai –
vėlesnė, post factum dalis, apie kurią galima pagalvoti, kai viskas
baigta ir paruošta, kai yra laiko, jėgų, lėšų. Tačiau,
galima teigti, kad kitos pastangos yra mažiau prasmingos, jei apie
archyvą mažai kas žino ar negali jo rasti ar aplankyti, neįdėjus į tai
didžiausių pastangų.
Svarbu užtikrinti, kad archyvas būtų įtrauktas į žinynus – todėl
reikia vis pasirūpinti ir užpildyti apklausas, kurios kauptų žinias
apie archyvą. Archyvas pats turėtų pasirūpinti ir išlaikyti savo
internetinę svetainę, kurioje lankytojams (būsimiesiems svečiams) būtų
pateikta tiksli ir aiški informacija – kur ir kaip rasti
archyvą, kas jame kaupiama (kokie jo žymiausi, plačiausi rinkiniai ir
pan.), kuriomis dienomis/valandomis galima jame apsilankyti, kokios
specialios lankymosi gairės ir taisyklės, kaip susisiekti su archyve
dirbančiais žmonėmis (paskambinus ar parašius el. laišką,
į kuriuos būtų atsakoma). Naudinga archyve rasti dirbančiųjų bei
direktorių pavardes, archyvo istoriją, kas centrą remia
finansiškai ir kaip pavieniai asmenys gali jį remti. Informacija
turėtų būti pateikta lietuvių bei anglų kalbomis.
Anksčiau mano minėtame D. Cidzikaitės straipsnyje surašyti
labiau žinomi JAV lietuvių archyvai. Straipsnio autorė cituoja
konferencijos rengėją Dalę Lukienę, kuri užsimena: ,,Jei archyvai kada
nors grįš į Lietuvą…” Kadangi lietuvių archyvų yra
ne vien JAV, daug pasaulinių archyvų turi lietuviškos medžiagos,
sunku tikėti, kad visi archyvai pagaliau grįš (ar bus
,,išleidžiami”) į savo tėvynę…
Negalima nesutikti, kad archyvus privalome saugoti, prižiūrėti ir kurti
strategijas, planuoti, kaip tai daryti ateityje. Noriu palinkėti
konferencijos dalyviams iš abipus Atlanto sėkmingai prieiti prie
išvadų, sprendimų ir rezoliucijų, padėsiančių lietuvių archyvus
kaupiantiems vienetams, organizacijoms, bibliotekoms, muziejams
susitarti (ar bent diskutuoti) dėl kokios nors bendros strategijos.