Lietuviai pacientai sunkiai atsisako senų įpročių
ALEXANDRA SIFFERLIN
HAYLEY MACMILLEN
„Lietuvėlėje”, nedidelėje šeimai priklausančioje
krautuvėlėje, galima nusipirkti įvairių lietuviškų prekių: nuo
filmų iki šokolado. Parduotuvė tikina, jog jos lentynose galima
įsigyti viską, ko tik gali prireikti emigrantui, norinčiam
išlaikyti kultūrinius ryšius su Lietuva, tačiau
parduotuvės vaistų lentynėlė beveik tuščia. Jeigu pirkėjai
neranda medicininių prekių kitose po visą Čikagą išsimėčiusiose
rytų europiečių parduotuvėse, tuomet vaistų gali prisireikti užsisakyti
iš paties Vilniaus.
Šiandien Miglė Linga, į JAV iš Lietuvos atvykusi
prieš 20 metų, žvalgosi po „Lietuvėlės” siūlomų
filmų skyrelį. „Vaistų čia nerasite, daugelį jų man atsiunčia
draugai ar giminaičiai iš namų, – teigia ji. –
Paprašau, kad man atsiųstų, ko prireikia.”
Linga pasitiki rytų europiečių natūropatinėmis priemonėmis ir
šiuolaikiniais vaistais. „Europoje visi vartoja tradicines
gydymosi priemones, vaistus, nes jiems yra taikoma mažiau ribojimų.
Viena mano kolegė, gyvenanti Londone, ten pat gali įsigyti įvairių
tradicinės medicinos priemonių, atvežtų iš Lietuvos”,
– pasakoja Linga.
Tačiau priežastys, kodėl pasirenkamos naudoti tradicinės medicinos
priemonės, Lingos teigimu, labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus.
„Aš pati, asmeniškai, gydydamasi odos problemas
stengiuosi vartoti homeopatinius vaistus, tačiau kiekvienas turi savas
priežastis. Paprastai tradicinės medicinos priemonės yra įvairios
žolelės. Iš jų pasidarai arbatą ir geri. Vaistų pavadinimai
dažnai atspindi gėlių ar lapelių, iš kurių jie pagaminti,
pavadinimus”, – teigia Linga.
Rush University prevencijos centro Čikagoje endokrinologė dr. Rasa
Kazlauskaitė, atvykusi iš Lietuvos, pritaria Lingos nuomonei,
jog Čikagos apylinkėse sunku įsigyti tradicinės medicinos priemonių.
„Labai norėčiau turėti galimybę įsigyti komercinių vaistažolių
preparatų, kuriais pasitikėčiau. Simptominei terapijai kai kurios
lietuviškos žolelės, manau, labai tiktų, – teigia
Kazlauskaitė. – Jeigu žinočiau, kad žolelės buvo šviežiai
surinktos ir vaistininko paruoštos, jas tikrai rekomenduočiau
lietuviams pacientams, tačiau JAV tokios galimybės neturiu.”
Dr. Kazlauskaitė yra studijavusi tiek natūropatinės, tiek
šiuolaikinės vakarų medicinos principus, tad dėl to, jog nemažai
jos vyresnių lietuvių pacientų vartoja vaistažoles, pernelyg
nesijaudina. Ją labiau jaudina tai, iš kur pacientai gauna
vaistus. „Dauguma Čikagos lietuvių vaistus, net ir receptinius,
gauna iš Lietuvos. Tai mane jaudina labiau nei vaistažolių
vartojimas, – teigia gydytoja. – Pavyzdžiui, iš
Lietuvos siunčiami antibiotikai, kurie ten pigesni, tačiau jų galiojimo
laikas gali būti pasibaigęs, be to – jie gali būti
pavojingi.”
Kartais dr. Kazlauskaitei sunku įtikinti vyresnius lietuvius pacientus,
kad naudos neteikiančius žolelių pagrindo vaistus pakeistų tikrais
vaistais arba kad nevartotų iš Lietuvos atsiųstų vaistų, jeigu
pasibaigęs jų galiojimo laikas ar jų vartojimas nesuderinamas su kitais
tuo pat metu geriamais vaistais. Šios problemos yra didesnės
bėdos – nepasitikėjimo daktarais, gajaus sovietinėje Lietuvoje,
padarinys.
„Iš esmės, sovietiniais laikais, kiekvienas turėjo būti
pats sau daktaras”, – aiškina dr. Kazlauskaitė.
Pacientai jautė pareigą persidirbusiems, mažai uždirbantiems gydytojams
dovanoti dovanas ar nešti kyšius tam, kad šie jais
tinkamai pasirūpintų. Tiek dr. Kazlauskaitei, tiek jos bendradarbiams
gydytojams net ir dabar pacientai lietuviai į apžiūras atneša
saldainių dėžutes ar viskio butelius. Gyd. Kazlauskaitė prisiminė vieną
atsitikimą, kuomet pacientas chirurgui į kišenę įdėjo 100
dolerių.
Su jokia emigrantų grupe nėra taip sunku sukurti pasitikėjimo
ryšį tarp daktaro ir paciento kaip su lietuviais. O tai gali
stipriai atsiliepti ligonio gydymui, pavyzdžiui, kai pacientas toliau
geria gydytojo uždraustus vaistus arba atsisako nurodyti visus ligos,
ypač psichinės, požymius, nes ligonis mano, jog gydytojas nenorės arba
neturės pakankamai žinių ligai išgydyti.
„Jie geria kalnus vaistažolių, o aš turiu savo kalbomis
įrodinėti, net gerintis, kad jie gertų vaistus nuo kraujo spaudimo ar
cholesterio”, – teigia dr. Andrius Kudirka, antrosios
kartos lietuvis šeimos gydytojas, dirbantis Palos Community
Hospital, Orland Park priemiestyje. Jo klinikoje dažnai apsilanko
lietuviai pacientai, tarp jų jis pastebi tokį patį nepasitikėjimą
gydytojais.
Dr. Kudirka mano, jog lietuviai pirmenybę vaistažolėms, alternatyviai
medicinai teikia būtent dėl sovietinės medicinos patirties.
„Dauguma imigrantų nepasitiki daktarais arba bando gydytis
pirmiausia patys, prieš kreipdamiesi pagalbos kitur. Paprastai
pacientai mane aplanko praėjus nemažai laiko patiems besigydant
alternatyviais būdais, – sako gydytojas. – Dauguma
šių būdų yra nepavojingi, tačiau jie negali išgydyti,
pavyzdžiui, plaučių uždegimo.”
Tai, jog imigrantai neturi medicininio draudimo, – kita
alternatyvios medicinos rinkimosi priežastis. „Dauguma imigrantų
neapsidraudę, todėl jie negali leisti nusipirkti daugelio vaistų,
– teigia gyd. Kudirka. – Mes stengiamės jiems padėti, bet,
pavyzdžiui, iš ‘Lietuvėlės’ be recepto galima gauti
nemažai vaistažolinių gydymo priemonių už mažą kainą.”
Užuot kreipęsi į psichiatrą ar gėrę antidepresantus, lietuviai
imigrantai nerimui ar depresijai gydyti neretai renkasi valerijono
šaknies arba jonažolės pagrindo priemones. „Jie atvažiuoja
čia, tikėdamiesi įgyvendinti amerikietišką svajonę, tačiau
viskas baigiasi sunkiu darbu tam, kad būtų galima sudurti galą su galu.
Daugelis Lietuvoje palieka šeimą, draugus, netgi sutuoktinius ir
vaikus tam, kad galėtų čia dirbti. Dažnai jie jaučiasi vieniši
ir sugniuždyti. Pacientai patiria nerimą, baimę, depresiją, suserga
kitomis psichosomatinėmis ligomis, kurias sunku gydyti todėl, kad jie
nepasitiki psichiatrija. Lietuvių kultūroje neįprasta dalytis
psichologinėmis problemomis su šeimos nariais ar
draugais”, – pasakoja gyd. Kudirka. Pasak gydytojo, net
jeigu vaistažolės iš tiesų ir negydo, tačiau jas pacientai
pažįsta ir todėl jomis pasitiki. Imigrantai dažnai yra linkę pirmiau
rinktis natūralias priemones nei vaistus nuo depresijos.
Antrosios kartos lietuvių gydytojas Kastytis Karvelis teigia, jog
lietuviai imigrantai stengiasi sekti Lietuvos medicinos madas, o
įvairios žolelių pagrindo priemonės tampa vis populiaresnės užsienyje.
„Šiuo metu Lietuvoje vaistažolių priemonės labai
populiarios. Kai kurioms jų reikia receptų, bet daugumai – ne.
Gydytojai ir vaistininkai Lietuvoje jas nuolat siūlo ar
išrašo pacientams, – teigia Karvelis. –
Praeitą savaitę susitikau vaistininkę, keleto vaistinių vadovę, kuri,
man nė neprašius, davė keletą žolelių pagrindu paruoštų
vaistų. Jos teigimu, jie – nuostabūs.”
Tačiau ir be gilaus įsitikinimo vaistažolių naudingumu yra ir kita
priežastis, kodėl lietuviai imigrantai ieško Rytų Europos
medicininių priemonių. Tai nostalgija. Noras išlaikyti
ryšį su gimtąja šalimi – nenuneigiama priežastis
vartoti natūropatinius vaistus. Tai patvirtina ir Lingos šilti
prisiminimai apie medicininę priežiūrą Lietuvoje. „Kadangi
Lietuvoje gydytojų atlyginimai maži, jie dirba iš
širdies. Čia, Amerikoje, gydytojų darbas priklauso nuo
užmokesčio. Tad galite padaryti savas išvadas”, –
tvirtina Linga.
Kad ir ką manytume apie natūralių vaistų naudingumą arba Lietuvos ir
Amerikos medicinės priežiūros skirtumus, išgertas vaistažolių
arbatos puodelis lietuviams imigrantams visada su meile primins
gimtinę.
Iš anglų kalbos vertė
Aurelija Tamošiūnaitė
Tai jau trečias bendras
,,Draugo” projektas su Northwestern University Medill School of
Journalism, Media, Integrated Marketing Communications. Šį kartą
studentai domėjosi Amerikos lietuvių Čikagoje sveikatos apsauga.
Šį ir kitus aštuonis straipsnius apie etninių
bendruomenių sveikatos problemas anglų kalba galima rasti internete
adresu: http://www.immigrantconnect.org