Dėl mažmožių neišgyvenant,
dvigubos pilietybės klausimas yra gana paprastas
ARVYDAS BARZDUKAS
Suvažiavimuose, spaudoj ir internete dabar kunkuliuojančiuose
„dvigubos pilietybės” svarstymuose dažnai nurodoma, jog ne
taip, kaip Lietuva, daugelis valstybių, įskaitant ir Jungtines Amerikos
Valstijas, kito krašto pilietybę turėti nedraudžia ir
nereikalauja tokios turimos pilietybės atsisakyti. Viskas, ko Amerikos
pilietybės įstatymas reikalauja, tai – kad visi, kurie Amerikos
pilietybę pagal nustatytą natūralizacijos tvarką įgyja, Amerikos
vėliavos ir federalinio teismo teisėjo akivaizdoj ranką pakėlę, duotų
maždaug tokią priesaiką:
Prisiekdama(s) šiuo pareiškiu, kad aš
absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokios
ištikimybės ir įsipareigojimų visiems kitų kraštų
valdovams, monarchams ir suverenioms valstybėms, kurių pavaldiniu ar
piliečiu iki šiol buvau.
Toliau priesaikoje išvardinama eilė įsipareigojimų, kurie
Amerikos piliečiui yra privalomi, ir patvirtinama, jog prisiekiama ir
tie įsipareigojimai prisiimami „...niekam neverčiant, be jokių
mintyse turimų išlygų ar sąlygų ir be ketinimo šių
įsipareigojimų išvengti”. Priesaika baigiama „Dieve,
man padėk” ir po ja pasirašoma.
Amerika nereikalauja, kad, taip prisiekus, iki tol turėtas kitos
valstybės pasas būtų nuneštas į tos valstybės ambasadą ir ten
atiduotas ar kad būtų padarytas koks nors viešas
iškilmingas pareiškimas, kuriuo turėtos pilietybės būtų
atsisakoma. Pagal dabar galiojančius Amerikos įstatymus, kiekvienas
natūralizacijos būdu Amerikos pilietybę įgijęs kitos valstybės pilietis
gali turėti tiek (legaliai įgytų) kitų valstybių pasų, kiek jo
stalčiuje telpa, ir, esant reikalui ar norui, legaliai gali jais
naudotis.
Jei tokia priesaika Amerikai duodama nuoširdžiai, dorai ir
sąžiningai, šiokia tokia bėda atsiranda, kada, nepaisant
priimtos Amerikos pilietybės, vis tiek ketinama likti ir kitos
valstybės piliečiu. Kadangi pilietybės priesaikoj niekur nėra
įrašyta „tačiau, jeigu..,” „bet,
jeigu..,” „nebent..,” „išskyrus
kada..,” „jeigu ne...” ar
„neskaitant…”, reikia pagalvoti, kaip suderinti
iškilmingai pareikštą kitam kraštui turėtos
ištikimybės ir įsipareigojimų atsisakymą su naujai–be
išlygų ir sąlygų– duotais pasižadėjimais ir prisiekta
ištikimybe Amerikai.
Jei priesaika duodama, tikint kiekvienu sakomu žodžiu, tai, Amerikos
pilietybę priėmus, kitos valstybės piliečiu likti
„negalima”, nepaisant, kad Amerikos įstatymai to
„nedraudžia”. Tačiau, jei tokia priesaika daroma tik tam,
kad emigravus būtų galima (kai kurie sako „bent laikinai”)
„susidaryti geresnes gyvenimo–ir
pragyvenimo–sąlygas” (ir, girdi, kas čia blogo; geriau nei
žalia kortelė), tada, nepaisant visų pasižadėjimų, galima
išsitraukti tą pasą, kur tokios sąlygos tą dieną geresnės.
Lietuvoj jos piliečiams dviejų pilietybių turėjimo klausimas toli gražu
nėra gyvybinis ir todėl Lietuvos Konstitucijos 12tą straipsnį
referendumo būdu pakeisti būtų neįmanoma. „Balsuos 35
tūkstančiai”, Chicagoj sakė buvęs Prezidentas Adamkus, „ir
kas iš to?” Neseniai Vilniuj Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės atstovams kalbėdama, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė,
kad, nepaisant turimos ar priimtos kitų kraštų pilietybės, teisę
į Lietuvos pilietybę turėtų turėti visi, kurie turi
„lietuviškas šaknis”. Kaip tų
„šaknų” turėjimą nustatyti, Prezidentė
nepaaiškino, tačiau manau, kad lemiamą valandą ji, kaip ir
Adamkus, vargu ar pasirašytų konstitucijai
prieštaraujantį įstatymą. Gal greičiau tai buvo tik pabandymas
skardinę toliau takeliu nuspirti.
Tačiau, ir Lietuvos Konstituciją per stebuklą pakeitus ar kaip nors
įstatymo keliu ją apėjus, Amerikos pilietybės gavimo esmės tai
nepakeistų. Amerika nei raštu, nei žodžiu Vilniui
nepraneša, kad štai – apgailestaujam, bet iki
šiol garbingas ir vertingas jūsų pilietis Ralph Copoostus (f. k.
a. Rapolas Kopūstas)) tapo pavyzdingu Amerikos piliečiu. Niekas Lemonte
nepasibels į Rapolo duris ir nepaprašys Lietuvos pasą atiduoti.
Tad tie naujieji išeiviai, kurie Amerikos pilietybę priima pagal
savus „išskaičiavimus”, o širdy vis tiek
lieka ištikimais ir savo paliktos tėvynės vargų ir rūpesčių
neužmirštančiais Lietuvos piliečiais (nes „jų ir taip
mažai”), nėra atsakingi niekam kitam, tik savo sąžinei. Kol jų
Lietuvos paso galiojimas nepasibaigė, praktiškai–niekieno
neklausiami ir niekam nesakydami–jie gali tas dvi pilietybes
turėti. Kokie yra Lietuvos paso atnaujinimo reikalavimai, aš
nežinau, tačiau jei būtina, kaip, pvz., Amerikos pilietybės gavimui,
tik kokia nors priesaika, tai tikrai neverta vien „dėl
principo” tuo dviejų pilietybių turėjimo klausimu save varginti
ir laiką, sveikatą ir laikraščio popierių eikvoti.
Niekad nesiteiravau ir nesiimu svarstyti, kaip įsipareigojimus ir
ištikimybę Amerikai ir Lietuvai derina tie lietuvių kilmės
Amerikos piliečiai („dypukai”, kaip aš), kurie,
nepriklausomybę atgavus, pagal Lietuvos įstatymą legaliai Lietuvos
pasus išsiėmė. Nežinau, ką reikėjo sakyti ar daryti, tokius
pasus gaunant. Spėju, kad, išskyrus vieną kitą, kurie į Lietuvą
grįžo ir ten apsigyveno (bet, atrodo, daugumoj savo Amerikos pasus
tebeturi ir vis kas kiek laiko į Ameriką sugrįžta), Amerikoj toks pasas
yra daugiau noro jį „turėti”, t.y. sentimento reikalas.
Neatrodo, kad tokie čia gyvenantys Lietuvos „piliečiai”
kokias nors apčiuopiamas pilietines pareigas ten turėtų ir jas vykdytų,
bet kas gali žinoti. Spėjama, kad prezidentiniuose rinkimuose balsuoja
maždaug du nuošimčiai už Lietuvos ribų gyvenančių jos piliečių.
Duomenų, kiek moka kokius nors mokesčius, matyti neteko.
Tačiau esu girdėjęs, kad Lietuvos pasas patogus, keliaujant Europoj.
Kad žmogui būtų patogiau, niekas neturė tų priekaištauti. Kas
svarbu, tai svarbu.