Valdo Adamkaus prezidentavimas
JULIUS ŠMULKŠTYS
Jeronimas Tamkutonis (toliau JT) ,,Draugui” (2009 m. birželio
23–26 d.) parašė straipsnių ciklą, kuriame įvertino
prezidento Valdo Adamkaus abi kadencijas. Pirmojo straipsnio pradžioje
autorius prižada ,,nešališkai įvertinti jo (Adamkaus
– JŠ) atliktus ir neatliktus darbus”. Deja,
nešališkumas tėra neišpildytas pažadas. Visuose
straipsniuose JT beveik nesuranda atliktų V. Adamkaus darbų, bet
begales neatliktų. Vienoje vietoje jis teigia, jog nors Adamkus nėra
vienintelis už visas negeroves atsakingas asmuo, tačiau prie jų
atsiradimo prisidėjo. Vėliau autorius nekalba apie prisidėjimą, o
tiesiog drožia, kad V. Adamkus buvo problemų priežastis. Keturiuose
straipsniuose jis pateikia ilgą valstybės vadovo tragiško
neveiklumo bei kenksmingo veiklumo padarinių sąrašą.
JT V. Adamkaus politinių nuodėmių sąrašas čia nėra pilnas, bet
jo užteks parodyti straipsnių ciklo toną. Pirmiausia, autorius
Prezidentą kaltina demokratijos neįtvirtinimu. Demokratija Lietuvoje
yra tvirtinima nuo konstitucijos priėmimo: egzistuoja laisvi rinkimai,
spaudos ir sąžinės laisvė, žmonių teisių garantijos ir t.t. Bendrai
paėmus, demokratinių institucijų kūrime ir tobulinime yra daug
pasiekta. Tačiau mums dar trūksta pilno politinės kultūros
įgyvendinimo, arba supratimo, kaip demokratinėje santvarkoje individai
turi elgtis politikoje. Ją vystyti yra visų mūsų atsakomybė. Ypatingai
mokyklos ir kitos auklėjimo institucijos čia gali daug padaryti. Taip
pat žurnalistai, visuomenės veikėjai ir politikai, įskaitant
prezidentą. Pastarasis per dešimt metų tą darė savo metiniuose
pranešimuose, kitose kalbose, bendraudamas su žiniasklaida ir
per spaudos konferencijas. Kadangi Lietuvos demokratija yra tiktai
devyniolikos metų senumo, nėra labai stebėtina, jog politinės kultūros
srityje dar teks toli pažengti.
Toliau JT V. Adamkų kaltina tautinio auklėjimo mokyklose slopinimu, jį
pakeičiant ,,kosmopolitiška pilietiškumo sąvoka”.
Atrodo, kad straipsnių autorius nesupranta, kas yra
pilietiškumas. Ši koncepcija suponuoja atsakomybę už savo
veiksmus, solidarumą, siekiant bendrų, įskaitant tautinius, tikslų,
toleranciją kitoms pažiūroms, įsipareigojimus savai valstybei. Tarp
pilietiškumo ir tautiškumo nėra prieštaravimo, nes
jie vienas kitą papildo. Patriotas be pilietiškumo normų nebus
tikras patriotas, o pilietis be tautai įsipareigojimo tebus, ką JT
vadina, kosmopolitu. JT nesupranta ir kosmopolitiškumo esmės.
Paimkime Katalikų Bažnyčią kaip vieną iš pavyzdžių. Ji yra
kosmopolitinė arba tarptautinė institucija, bet nepaneigia
tautiškumo, nes katalikiškumas ir tautiškumas taip
pat vienas kitą papildo. Tarp jų nėra esminių prieštaravimų, nes
Bažnyčia suteikia moralinį kontekstą tautai įsipareigojusiems žmonėms.
JT teiginys, jog prezidentas nepasiūlė ir neįgyvendino nė vieno
svarbesnio įstatymo, yra neteisingas. Pirmiausia, ne valstybės vadovas,
o Vyriausybė ir Seimas įstatymus įgyvendina. V. Adamkus yra pateikęs
įstatymų projektus tokiose srityse kaip mokesčių ir teisėtvarkos
reforma. Iš kitos pusės žiūrint, jis vetavo projektus, kurie
buvo arba nereikalingi, arba net kenksmingi. Autorius taip pat sako,
jog prezidentas nesusigaudė teisiniuose klausimuose, bet šiam
teiginiui paremti nepateikia jokių faktų. Be to, pagal JT, prezidentas
nesuprato žemės ūkio problemų, nes buvo gimęs ir augęs
,,miesčioniuku”. Taigi, jeigu miesčioniukai nesupranta žemės
ūkio, ar tai reiškia, kad gimę ir augę kaime žmonės,
,,kaimiečiukai” (?), nesuprastų miestų problemų, kur dabar gyvena
dauguma Lietuvos gyventojų? Ar dėl tos pačios priežasties Vilniuje
gimusi prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi turės sunkumų su žemės ūkio
politika?
JT kaltinimas V. Adamkui, kad jis leido oligarchams ir
nomenklatūrininkams įsitvirtinti valdžioje, vėl parodo autoriaus
nesusigaudymą Lietuvos konstitucinėje sistemoje. Teisinėje valstybėje
įstatymus pažeidę oligarchai ir nomenklatūrininkai pirmiausia yra
prokurorų jurisdikcijoje, o vėliau tik teismas juos gali nubausti. Jei
įstatymai nebuvo pažeisti, jie turi tas pačias teises, kaip ir kiti
piliečiai.
Autorius kalba ir apie V. Adamkaus nenorą imtis žingsnių prieš
kolaborantus. Šiuo metu tik padarę nusikaltimus prieš
žmoniškumą buvę kolaborantai gali būti ir buvo patraukti į
teisinę atsakomybę. Prezidento požiūris į šį klausimą nesiskiria
nuo daugumos Lietuvos piliečių. Nors tėvynėje kai kas jį kaltino už
medalio suteikimą buvusiam KGB karininkui, kaltintojai kaip JT, arba
nežino, arba nenori žinoti, kad medalis buvo įteiktas už svarbią
pagalbą kovoje už nepriklausomybę.
Šiuo metu Lietuvoje taip vadinamas valstybininkų klanas yra
ganėtinai populiari tema. V. Adamkaus kritikai teigia, jog jis yra
klano dominuojamas arba jo priedanga. JT sako, kad valstybininkų klaną
įkūrė pats V. Adamkus. Tai kur čia teisybė? Aš manau, kad
niekur, nes valstybininkų klanas yra tik prezidento priešų
vaizduotės padarinys.
JT valstybės vadovą pristato kaip ne tik nebandžiusį žiniasklaidai
įdiegti atsakomybės visuomenei jausmą, bet jai nuolat pataikaujantį.
Žiniasklaida turi atsakomybę neiškraipyti faktų ne tik
prieš visuomenę, bet ir visais kitais atvejais, įskaitant
užsienio valstybes. Tačiau bandymai ją priversti būti sąžininga ir
teisinga padaro dar didesnę problemą, tai yra, pradeda riboti
žiniasklaidos laisvę. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią JT dažnai
cituoja, politikai ir kiti viešoje arenoje esantys veikėjai gali
būti apkaltinti dalykais, su kuriais jie nieko bendro neturėjo, ir
išvengti teismo, nebent galima įrodyti, jog neteisingos
informacijos platintojai žinojo, kad ji buvo neteisinga.
Prezidentas Adamkus yra JT puolamas dėl leidimo įsigalėti korupcijai.
Valstybės vadovas yra daug kartų pasisakęs prieš korupciją ir
kritikavęs konkrečius asmenis bei institucijas. Jo prezidentavimo metu
buvo priimti įstatymai ir įstatymų pataisos, skiriančios bausmes už
valdininkų korumpuotą elgesį. V. Adamkus daugelį kartų atsisakė
rekomenduoti į ministrų, teisėjų ir kitus svarbius postus asmenis su
potencialiai problematiška biografija. Kai kurie tokie
prezidento sprendimai buvo spaudoje paviešinti, bet taip pat
buvo nemažai atvejų, kur jam nepriimtini kandidatai buvo atmesti po
privataus susitikimo su premjeru ir prieš oficialų jų teikimą.
Be to, valstybės vadovas kelis ministrus, teisėjus ir kitus
aukštus pareigūnus – tiesiogiai ar netiesiogiai –
privertė atsistatydinti.
JT prezidentą laiko atsakingu ir dėl ekonominių sąlygų, kurios privertė
žmones emigruoti į užsienį. Kas labiausiai krašte gali paveikti
ekonomiką, yra gana sudėtingas klausimas. Aš manau, kad čia
svarbiausi veiksniai yra Vyriausybė ir Seimas, be to, globalinė
padėtis, kuri šiandien yra ypatingai jaučiama. Valstybės vadovas
taip pat turi svarbų vaidmenį krašto ekonominų problemų
sprendime, bet ji daugiausiai išreiškiama programiniais
siūlymais įstatymų leidimo ir vykdymo organams.
• • •
Tarptautiniuose santykiuose Konstitucija prezidentui suteikia galias,
kurių jis neturi vidaus politikoje. Čia daugeliu atvejų valstybės
vadovas gali imtis iniciatyvos ir pasiekti konkrečių rezultatų be
specifinio Seimo ar Vyriausybės teikimo bei pritarimo. Šioje
srityje V. Adamkaus pasiekimai yra reikšmingi ir akivaizdūs. Gal
,,nešališkumo” labui JL prezidento užsienio
politikai skiria tik vieną paragrafą keturių straipsnių cikle?
Autorius labai nepatenkintas valstybės vadovo pastangomis sukurti
draugiškus santykius su Lenkija. Atrodo, jis norėtų tarpkarinį
konfliktą su lenkais pratęsti visiems laikams. Jo argumentai yra labai
paprasti: lenkai lietuviams buvo blogi praeityje, tokie jie turi būti
ir šiandien. Lenkija Lietuvai, be abejo, yra svarbi valstybė.
Per ją eina trumpiausias žemės kelias į Vakarų Europą. Kooperuodami su
šia kaimynine šalimi, mes galime veiksmingiau atsispirti
Maskvai. Varšuva yra oficialiai atsisakiusi bet kokių pretenzijų
į Vilnių ir yra jį besąlygiškai pripažinusi Lietuvos sostine. V.
Adamkaus santykiai su buvusiu Lenkijos prezidentu Kwasniewski buvo
ypatingai artimi ir šilti. Kai kuri Lenkijos politika, kaip
perėmimas ,,Mažeikių naftos”, mums yra itin naudinga. Šiuo
atveju buvo išvengta dar didesnės Kremliaus įtakos mūsų
ekonomikai.
Dar vienas pavyzdys buvo Lenkijos pagalba Lietuvai bandant įstoti į
NATO. Net Lenkijos išeiviai JAV bombardavo Kongresą
laiškais, telefono skambučiais ir ellaiškais už Lietuvos
priėmimą į šią karinės gynybos organizaciją. Pavyzdžių, kur
Lenkija konkrečiai Lietuvai padėjo, buvo daug ir, jei geri santykiai
tarp šių valstybių išliks, jų bus dar daugiau.
Dėl Punsko lietuvių traktavimo V. Adamkus formaliuose ir neformaliuose
susitikimuose su Lenkijos prezidentu kėlė šį klausimą. Reikia
pastebėti, kad per jo kadencijas lietuvių padėtis Punske iš
esmės pagerėjo.
V. Adamkaus užsienio politika turėjo tris pagrindinius tikslus: jungtis
į Vakarų politines, ekonomines ir gynybines sistemas; Maskvos spaudimui
atsispirti inicijuoti formalias bei neformalias buvusių Sovietų
Sąjungos respublikų koalicijas; užmegzti ir plėsti diplomatinius,
politinius ir ekonominius santykius su visomis valstybėmis. Siekiant
šių tikslų įgyvendinimo Adamkus rėmė Lietuvos narystę Europos
Sąjungoje ir NATO, bendradarbiavo su Ukraina, Gruzija, Moldova ir
kitomis taip vadinamo artimojo užsienio šalimis. Prezidentas
lankėsi daugelyje valstybių ir prisidėjo prie abipusiai naudingų
ryšių užmezgimo su Lietuva. Viso to pasekmėje V. Adamkus įgijo
tarptautinį autoritetą ir per oficialius bei asmeninius ryšius
su valdžių atstovais veiksmingai atstovavo mūsų interesams.
Paskutiniu laiku Lietuvoje yra vis dažniau girdimi balsai rasti
pusiausvyrą užsienio politikoje tarp Rytų ir Vakarų. Kitaip tariant,
šiek tiek, o gal ir daugiau, atitolti nuo Vakarų ir priartėti
prie Rusijos. Naujos politikos šalininkai teigia, jog ji
Lietuvai atneštų ekonominės naudos ir paskatintų Vakarų
valstybes į mus rimčiau žiūrėti. V. Adamkus visada siekė normalių
santykių su Rusija, bet didysis Rytų kaimynas labai dažnai jo bandymus
atmesdavo. Net prezidento apsilankymas Maskvoje santykių nepagerino.
Iš kitos pusės reikia pripažinti, jog bendraudamas su Rusija
valstybės vadovas rėmėsi prielaida, jog Lietuva yra nepriklausoma ir
suvereni valstybė, kas, atrodo, Kremliui vis dar nėra visiškai
priimtina.
Pagaliau reikia paminėti ir prezidento bandymus pagerinti lietuvių ir
žydų santykius. Jo ir kitų Baltijos valstybių vadovų pastangomis buvo
pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo nuodugniai svarstomi tokie
klausimai kaip lietuvių ir kitų pabaltiečių vaidmuo Holokausto metu.
Taip pat buvo sprendžiamos konkrečios problemos, kaip apkaltintų
masinėmis žudynėmis asmenų nusikaltimų tyrimas ir kai kuriais atvejais
patraukimas į teismą. Nuosavybės ir torų grąžinimo klausimuose buvo
pasiektas nemažas progresas. Nors ne visi žydų reikalavimai buvo
išpildyti, tačiau santykiai tarp lietuvių ir žydų V. Adamkaus
prezidentavimo metu labai pagerėjo. Matydami Lietuvos valdžios gerą
valią žydų organizacijos Vakaruose rėmė Lietuvos narystę NATO, Europos
Sąjungoje ir kitose tarptautinėse organizacijose.
• • •
Lyginant V. Adamkaus vidaus ir užsienio politiką yra aišku, jog
jis daugiau pasiekė pastarojoje. Kitaip ir negalėjo būti, nes čia
Konstitucija prezidentui sudaro galimybes politiką inicijuoti ir
vykdyti. Tačiau ir vidaus politikoje buvo daug pasiekta. Valstybės
vadovo moralinis autoritetas reikšmingai prisidėjo ugdant
politinę kultūrą. Šioje srityje vienas iš svarbiausių
prezidento vaidmenų buvo, ką galima pavadinti, valdžios prievaizdo. Jis
prižiūrėjo, kad pareigūnai atliktų savo pareigas ir įstatymai būtų
nešališkai ir veiksmingai vykdomi. Pastebėjęs pareigūnų
savivaliavimą, įstatymų nesilaikymą ar kitokius korupcijos
pasireiškimus, V. Adamkus darydavo išvadas, reikalaudamas
iš premjero ir ministrų tokius veiksmus sustabdyti ir
nusikaltusius asmenis nubausti arba pašalinti iš postų.
Jei jie į prezidento reikalavimus tinkamai nereaguodavo, jis
kreipdavosi į visuomenę, prašydamas paramos. Nors ne visais
atvejais V. Adamkus buvo sėkmingas, tačiau vien prezidento
įsikišimo galimybė greičiausiai bent dalį pareigūnų atgrasino
nuo valstybei kenksmingų veiksmų.
Prezidento Adamkaus moralinį autoritetą ir jo įtaką mūsų visuomenei
profesorius Leonidas Donskis šitaip apibūdino: ,,...savo
laikysena bei asmenybe jis (Adamkus – J. Š.) yra kone
tobula alternatyva viskam, ką šiandien matome mūsų politikos
scenoje. Net jei politiškai jis daro dalykus, kuriuos galima
kritikuoti, pati jo laikysena, spinduliuojanti pagarbą žmonėms, atlieka
labai svarbų vaidmenį, reabilituodama Lietuvoje pagarbos žmogui,
tolerancijos ir žmogaus orumo palaikymo vertybes.”