Ar geros rankos neubagauja?
Romualdas Kriaučiūnas
Birželio 20 d. ,,Draugo’’ ,,Laiškai, nuomonės,
komentarai’’ skyrelyje Julija Šimkienė
pasipiktinusi, kad išeivija, turėdama geras sąlygas užsidirbti
dolerių ir prabangiai gyventi, negali susiremontuoti savo mokyklų,
nupirkti savo vaikams knygų, surengti dainų ir šokių
šventes, apsimokėti mokesčius už televiziją, radijas,
laikraščius ir t. t. ,,Didelė gėda!’’ –
rašo ji. Bandydama sugėdinti, dar siūlo ir savo receptą: ,,O kam
reikalinga tiek daug tų lietuviškų organizacijų,
laikraščių, radijo stočių ir t. t. Sumažinkite ir nereikės būti
elgetomis.”
Jos pasiūlymu tikrai negalėjo pasinaudoti Kanados lietuvių kultūros
taryba, ,,Tėviškės žiburiuose’’ (2008 m. birželio 10
d.) pristatyta kaip nauja visuomeninė organizacija. Organizacija jau
yra įregistruota Ontario provincijos vartotojų ir verslo ministerijoje
kaip pelno nesiekianti visuomeninė organizacija. Du organizacijos
tikslai: pirmasis – padėti išlaikyti lietuviškus
papročius, kultūrą Kanadoje ir panaudoti visas galimybes lietuviams
dalyvauti Kanados kultūriniame gyvenime. Antrasis tikslas –
stengtis užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuvos kultūros
įstaigomis ir organizacijomis, paveldo išsaugojimo ir meno
draugijoms bei atlikėjais ir menininkais. Pranešime nieko
nesakoma apie organizacijos lėšas.
Už akių Julijai Šimkienei užbėgo ir Bendras Amerikos Lietuvių
Šalpos Fondas (sutrumpintai – BALFas). Elvyra Vodopolienė
dar š. m. gegužės 9 d. ,,Draugo” laidoje pranešė,
kad užsidaro ši garbinga šalpos organizacija, įkurta 1944
metais. 2008 m. balandžio 12 d. BALFo direktorių suvažiavime Čikagoje
buvo nutarta šią organizaciją uždaryti. Tarybos pirmininkas dr.
Pranas Budininkas teigė, kad jau daug metų, kai dėl amžiaus ir fizinės
būklės retėja ilgametės dirbusių ir pasišventusių veikėjų eilės
ir neįmanoma surasti, kas užimtų jų vietas. Straipsnyje pastebėta, kad
smarkiai sumažėjo ir aukotojų skaičius. ,,Lietuvai atgavus
nepriklausomybę, įsisteigė naujos organizacijos, susidarė įvairios
lietuvių veikėjų grupės, kurios taip pat rūpinasi šalpa.”
Kitokioje padėtyje yra viena iš tų labdaros organizacijų,
įsisteigusių su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. Tai ,,Lithuanian
Mercy Lift’’ (LML) organizacija, Dalios Kavaliauskienės
aprašyta ,,Amerikos lietuvio” savaitraštyje (2008
m. gegužės 24 d.), o Laimos Apanavičienės –
,,Drauge’’ (2008 m. birželio 13 d.). Vien faktas, kad dvi
skirtingos korespondentės organizaciją įdomiai aprašė dviejuose
laikraščiuose liudija, kad organizacija nėra merdėjimo
stadijoje. Paskaičius abu straipsnius ši nuojauta pasitvirtina.
,,Organizacijos nariai džiaugiasi, kad jiems nutraukti savo veiklos
neleidžia rėmėjai ir aukotojai, kurie vis siunčia pinigus į sąskaitą, o
kadangi tuos pinigus reikia kažkam paskirti, tai tenka ne tik tęsti
seniau pradėtas vykdyti programas, bet ir pradėti naujas” –
rašo D. Kavaliauskienė.
LML ne tik padeda ligoninėms, bet ir kūdikių bei vaikų globos namams,
senelių, ligonių su negalia įstaigoms. Kas aukoja šiems geriems
tikslams? Atsakymą duoda L. Apanavičienė. Pasirodo, LML
sąrašuose yra daugiau nei 9,000 aukotojų pavardžių. Kartą
metuose siunčiami laiškai su prašymu aukoti, kasmet
organizuojamos loterijos. Gaunami palikimai. Kasmet į LML iždą
pervedama daugiau nei 100,000 dol. ir jie visi išleidžiami
vykdomoms programoms Lietuvoje.
Turime daugybę organizacijų įvairiose vystymosi stadijose.
Dienraštis ,,Draugas” kopia į pirmojo šimtamečio
užbaigtuves. Rako ir Dainavos jaunimo stovyklos bei Jaunimo centras
atšventė savo 50-ius metus. JAV LB prieš keletą metų
paminėjo savo 50-metį, o Lietuvių Fondas artėja prie auksinės sukakties
jubiliejaus. Uždarinėjamos garbaus amžiaus sulaukusios ir
aptuštėjusios lietuviškos parapijos. Rūpinamasi
susitelkusios archyvinės medžiagos išsaugojimu. Tai dalis
išeivijos realybės. Organizacijos, kaip ir žmonės, pereina per
vaikystės, žydėjimo, bujojimo ir merdėjimo/mirties stadijas.
Pavasarį įvykusiame Lietuvių Fondo narių suvažiavime buvo siūloma, kad
LF nepelno siekiančioms organizacijoms už tam tikrą nuošimtį
skolintų pinigus. Tai būtų dar vienas investavimo būdas. Plačiau
šią mintį išdėstė Rimas Domanskis savo straipsnyje
,,Lietuvių Fondo vaidmuo puoselėjant lietuviškų organizacijų
kapitalą” (,,Draugas”, 2008 m. birželio 27 d.). Jis
primena, kad JAV veikiantys fondai nuolatos ieško įvairių
investavimo galimybių ir formų. ,,Jeigu JAV Lietuvių Bendruomenė per
savo vietines apylinkes ir kitas lietuvių organizacijas parodytų savo
ryžtą ir pradėtų telkti lėšas, Lietuvių Fondas galėtų suteikti
reikalingas paskolas (su rinką atitinkančiomis paskolų palūkanomis)
šiems tikslams ir planams įgyvendinti.” Tai originalus,
ateitin žvelgiantis pasiūlymas.
Paminėjau keletą organizacijų, kurios savo veiklą remia, J.
Šimkienės žodžiais tariant, ,,elgetavimu”. Ji savo
laiške to žodžio į kabutes nedėjo. Pagal žodyną,
,,elgeta’’ yra tas, kas vaikšto prašinėdamas
išmaldos, pavargėlis. Kitas panašus žodis yra
,,ubagas’’. Žodyne ,,ubagauti’’ ir
,,elgetauti’’ reiškia tą patį. Duodamas ir pavyzdys
– ,,Geros rankos neubagauja”. Iš tikrųjų, daugeliu
atvejų, mūsų išeivių labdaros bei kultūrinės organizacijos ne
tik kad turi geras, stiprias rankas, bet ir ,,ubagauja”.
,,Ubagauja” ar ,,elgetauja” ne sau, bet dėl vargan ir
skurdan patekusių tautiečių, nesvarbu, kur jie begyventų. Tad į jos
keletą klausimą ,,O kam reikalinga tiek daug lietuviškų
organizacijų…?” reikia atsakyti kitu klausimu – ,,O
kas nutiko, kad turime tiek daug lietuvių, gyvenančių varge, skurde ir
netektyje?”