Adelė Dirsytė sugrįžta pas mus!
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Prieš daugel metų buvo sukurtas filmas apie Kristaus sugrįžimą į vieno Amerikos didmiesčio rajoną. Filmas
rodo, kad pasklido gandas apie jo sugrįžimą. Tai išgirdę visi
apylinkės gyventojai pradėjo savo rajoną gražinti, rinkti
šiukšles, šluoti sudužusių butelių šukes,
sodinti gėles, ravėti darželius. Belaukdami Kristaus apsilankymo,
nejučiomis žmonėms pradėjo vienas su kitu gražiau bendrauti ir vienas
kitam daugiau padėti, nes norėjo pasipuikuoti prieš Kristų. Po
kiek laiko skeptikai ėmė vis garsiau kalbėti, kad Kristaus atėjimas yra
tik kažkieno sugalvota istorija. Tuo tarpu tikintieji patys suprato,
kad Kristus jau sugrįžo, ir tas jo sugrįžimas aiškiai matėsi
gyvenamojo rajono atsigavime, augančioje žmonių meilėje vienas kitam.
Bet kokią dieną, kad ir šią, galime paskleisti žinią, kad Adelė
Dirsytė grįžta pas mus. O gal ji jau grįžo? Prieš keletą metų
kartu su Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ne vienas meldėmės:
,,Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę
Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu
artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo
gyvenimu, o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja
Danguje.” Ateitininkių korporacijos ,,Giedra” pastangomis
A. Dirsytė sugrįžo pas mus jos prisiminimui bei pagerbimui
suruoštame minėjime, įvykusiame š. m. birželio 27 d.
Pasaulio lietuvių centre, Lemont, Illinois.
A. Dirsytė, kartu su kitais tvirčiausiais lietuvių tautos sūnumis ir
dukterimis, prof. Onos Voverienės žodžiais tariant, simbolizuoja
lietuvių tautos dvasios stiprybę, jos gebėjimą išsaugoti
amžinąsias mūsų tautos dvasines vertybes – tikėjimą, meilę savo
Tėvynei, pareigos ir ištikimybės jausmą jai, kultūrą, tradicijas
ir papročius, vienybę, gailestingumą ir atjautimą nelaisvėje,
troškimą šviestis ir mokytis. A. Dirsytė buvo viena
iš tų mokytojų, dėl kurios tremtiniai išliko
dvasiškai nesužlugdyti, atrado jėgų baisiausiomis buitinėmis
sąlygomis išaugoti viltį išlikti.
Pasaulyje išgarsėjusi A. Dirsytė tokio pripažinimo susilaukė po
mirties. Ji išgarsėjo savo ranka parašyta maldaknyge
,,Marija, gelbėk mus”. Knygelės data 1953 m. vasario 16 d. Jai
talkino trys tremtinės: Valė su piešinėliu, Levutė su
viršelio klijavimu ir Lionė su paruošimu. 2000 m. kovo
mėnesį 114 lietuvių buvo įtraukta į kankinių sąrašą, kuris
papildė XX amžiaus martirologiją. Tame sąraše yra ir A. Dirsytė.
Kalbama apie A. Dirsytės beatifikacijos bylos galimybes.
Krikščionė pasaulietė mokytoja A. Dirsytė gimė 1909 m. balandžio
15 d. Pramislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje, Kėdainių
apskrityje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Mirus tėvui,
vėliau netekus ir brolio paramos, A. Dirsytė buvo priversta studijas
nutraukti. Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje,
rūpinosi našlaičiais ir vargšais, rašė straipsnius
ir religinę poeziją. Dalyvavo ateitininkų veikloje. Tik 1940 m. Vytauto
Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete gavo
aukštojo mokslo diplomą. Prasidėjus sovietų okupacijai dirbo
mokytoja Vilniaus mergaičių gimnazijoje. 1946 m. sovietų saugumo suimta
ir nuteista 10 metų kalėti lageryje. Didžiąją tremties dalį praleido
Kolymoje. 1953 m. sunkiausiomis tremties sąlygomis parašė
maldaknygę ,,Marija, gelbėk mus”, kuri, vėliau nelegaliai
išsiųsta į Vakarus, buvo išversta į daugelį užsienio
kalbų. A. Dirsytė, sulaukusi 46 metų amžiaus, mirė neaiškiomis
aplinkybėmis 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske.
Po maždaug 50 metų nuo jos mirties Šiaurės Amerikos ateitininkai
panoro sužinoti jos laidojimo vietą. Tuo tikslu buvo paruoštos
trys peticijos – Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo
pirmininkui ir Ministrui pirmininkui. Peticijos buvo platinamos ne tik
Šiaurės Amerikoje, bet ir Lietuvoje bei kitur. Viso susilaukta
apie 10,000 parašų. Po ilgų delsimų pagaliau buvo gautas trumpas
atsakymas iš Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos,
kad duomenų apie A. Dirsytės laidojimo vietą nerasta.
Reikia manyti, kad daugelis yra bent kiek susipažinę su taip vadinamos
Sibiro maldaknygės turiniu. Vienos maldaknygės laidos įvade tėvas
Leonardas, OFM teigia, kad maldaknygė atskleidžia mums didžiosios
dvasios gelmes, meilės ir kančios paslaptį. ,,Šioje Sibiro
lietuvių maldų knygelėje itin žymus atsidavimas Viešpaties
valiai, meilė artimui, neišskiriant nė priešo, noras
kančia prisidėti prie laimingo savo tautos rytojaus. Klusniai priimami
iš Dievo rankos visi bandymai, maldaujama jėgų sau bei dvasinių
pavojų ištiktiems broliams.” Arkivyskupo Tamkevičiaus
žodžiais, ši kukli maldaknygė amžiams išlieka kaip
paminklas ne tik A. Dirsytei ir su ja kentėjusioms draugėms, bet ir
krikščioniškai Lietuvai, išugdžiusiai nuostabios
sielos žmonių.
Prieš keletą metų kalbėdamas rudens akademijoje Kėdainiuose,
prof. Kęstutis Skrupskelis pastebėjo, jog ateitininkų veikla ir
interesai visais laikais labiausiai buvo nukrepti į
visuomeninę/socialinę bei kultūrinę veiklą. Adelė Dirsytė vaisingai
veikė abiejose šiose srityse. Ji savo veikla palietė problemas,
kurios yra aktualios ir šiandienos švietimui, visuomenei
bei Bažnyčiai. Šios veiklos tikslą galima apibūdinti vienu
sakiniu: ,,Visa atnaujinti Kristuje.” Šio siekio ji
neatsisakė ir lageryje. Šiandien A. Dirsytė yra gyvas liudijimas
tiek krikščionims intelektualams, kultūrininkams,
visuomenininkams, socialiniams darbuotojams, tiek ir kiekvienam
tikinčiajam, jog gyvas tikėjimas gali ir turi būti sudėtinė mūsų
gyvenimo ir bet kokios žmogiškosios veiklos dalis, net jeigu to
kaina būtų kankininkystė.