,,Neringą nešame su savimi visą gyvenimą,
nes Neringa mus išmokė to, kas svarbu”
AURELIJA TAMOŠIŪNAITĖ
Tai tik vienas iš daugelio šiltų atsiliepimų apie
Neringą, šiemet švenčiančią 40 metų sukaktį. Kažin ar
stovyklą 1969 metais įkūrusios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo
Prasidėjimo Vargdienės seselės (toliau – Putnamo seselės –
A.T.) galėjo pagalvoti, jog mokindamos vaikus, po daugelio metų mokys
jau jų anūkus. Bėga metai, keičiasi kartos, tačiau vaikų ir suaugusiųjų
balsai nenustoja skardenti Vermonto miškuose. Daugeliui jų
– Neringa – neatsiejama gyvenimo dalis: vieta augti, bręsti
ir brandinti draugystes. Apie Neringą – tokią, kokia ji buvo ir
yra, ,,Draugui” papasakojo seselė Paulė Savickaitė, MVS ir buvusi
Neringos vedėja Dana Grajauskaitė.
Neringos priešistorė
Nors Neringa buvo įkurta 1969 metais, jos pirmtake derėtų laikyti
Putnamo seselių nuo 1944 m. pradėtą rengti mergaičių stovyklą
,,Immaculata”. Stovykla buvo surengta tik prieš metus
vienuolių įsigytoje vienuolyno sodyboje, Putnam, CT. Ji truko 4
savaites, susirinko 30 mergaičių.
Tačiau, pasak seselės Paulės, greitai buvo pajausta, kad vienuolynas
– ne vieta stovyklai. Taip 1949 m. pavasarį suvažiavime Putnam
rėmėjai nutarė ieškoti tinkamesnės vietos. Be to, po 1949 m.
iš Vokietijos pradėjo atvykti nauji lietuviai, stovykloje jau
buvo daugiau nei 100 stovyklautojų, trūko vietos.
Naujos stovyklos vietos rimtai ieškota, daug kur vežiodavo
kanauninkas Juozas Končius. Norėta rasti stovyklą kur nors tarp New
York, New Jersey ir Pennsylvania valstijų, tačiau... arba vieta
netinka, arba per plona kišenė.
,,Netoli Putnamo, prie ežerėlio nupirkome vieno lietuvio ūkelį, bet
trūko pinigų statybai. Kažkas patarė ieškoti ‘parduodamų
stovyklų’, o inžinierius Vytautas Izbickas nukreipė į Vermontą.
Vermonte ir radome buvusią stovyklą, kuri subankrutavo per karą, kai
benzino trūkumas nebeleido vaikų suvežti iš didžiųjų miestų.
Patiko stovyklos vieta: labai privati ir uždara, nebus nepageidaujamų
‘svečių’ kaip Dainavoje”, – pasakojo seselė
Paulė.
Atrodė, kad iškelti ,,Immaculata” stovyklą nebus sunku,
nes Vermonte jau buvo atskirų namelių sistema, tik buvo būtina
pastatyti naują modernią virtuvę ir tokius namelius, kad būtų galima
priimti 120 stovyklautojų. Tačiau 1970 metais pasikeitė sanitarijos
įstatymai, viską reikėjo naujai daryti. Taip, po 26 metų mergaičių
stovyklos Putname, vaikų balsai suklegėjo žaliuose Vermonto kalnuose.
Jau Vermonte!
Pirmais metais stovykloms vadovavo ses. Paulė Savickaitė, tačiau kitais
metais, seselei Paulei išvykus į Dainavą, vadovauti Neringos
stovyklai buvo paskirta seselė Ignė Marijošiūtė. Danos
Grajauskaitės teigimu, ses. Ignė daugiau nei 25 metus buvo (ir daug kam
dar yra) Neringos siela ir širdis! ,,Ji išaugino
atsakingus, kūrybingus ir nuoširdžius vadovus, kurie
šeimyniškai prie visko dirba. Ji išvystė
vadovavimo modelį, kuriame vadovai dirba bendromis jėgomis – jie
ir tiesiogiai prižiūri vaikus, ir veda pamokėles, ir ruošia
programas. Jos šūkis – ‘einam – darom’
– dar ir dabar skanduojamas Neringos stovykloje”, –
taip apie ses. Ignės įnašą Neringai atsiliepė Dana.
Mažėjant seselių jėgoms ir didėjant ses. Ignės atsakomybėms (paskyrimas
vadovauti Š. Amerikos provincijai ir daugėjantys darbai
Lietuvoje), 1996 metais nuspręsta Neringą ,,inkorporuoti” kaip
savarankišką ne pelno siekiančią organizaciją. Taip inkorporavus
Neringą – pagrindinės stovyklos misijos gairės nepasikeitė,
tačiau einamuosius sprendimus pavesta daryti Neringos Tarybai. Tarybą
sudaro pasauliečiai kartu su seselių atstovėmis. Kasdieninius darbus ir
administracinį darbą atlieka pilnu laiku dirbantis vedėjas (Executive
Director). Pirmąja pasamdyta Neringos vedėja tapo Dana Grajauskaitė,
šį darbą dirbusi beveik 7 metus. Nuo 2003 metų vedėjos darbą
pasidalijo Vida Juodaitytė-Strazdienė ir Dainora Kupčinskaitė.
,,Šį rudenį Vida perduos Neringos vadovavimo deglą ilgametei
stovyklautojai ir vadovei Reginai Kulbytei-Marino, kuri perims Vidos
darbą ir dirbs kartu su nepailstančia Dainora, – pasakojo Dana.
– Nors dabar yra pasamdyti žmonės, kuriems darbo niekada
netrūksta, Neringa toliau gyvuoja ypatingai pasišventusių
žmonių, kurie kas vasarą sukuria stovyklų programas, dirba su vaikais,
paruošia lėšų telkimo vajus, triūsia stovyklos virtuvėje,
rūpinasi ūkio reikalais, rašo straipsnius alumnų
laikraštėliui ‘Skambutis’ ir kitų, dėka!”
Neringos dvasia – kokia ji?
Putnamo seselių organizuojamų stovyklų pagrindas – asmenybės
ugdymas katalikiška dvasia. Ses. Paulės teigimu, stovyklos
– tai viena iš priemonių, kaip nemokykliniu būdu auklėti
jaunimą katalikiška-krikščioniška dvasia, o
šiuo metu – mokyti ir lietuvių kalbos, istorijos,
kultūros. Tačiau stovyklose vadovavo ir jas rengė ne tik seselės, bet
ir kunigai, rašytojai, įvairių kitų sričių specialistai,
visuomenininkai: rašytojas Bernardas Brazdžionis, kan. M.
Vaitkus, Katryna Marijošienė ir kt.
Įvardyti, kuo Neringa skiriasi nuo kitų lietuviškų stovyklų,
sunku. Seselė Paulė svarstė, jog galbūt Neringa bene vienintelė
išlaikė esminius savo stovyklos bruožus per visą gyvavimo laiką.
Kitur – keitėsi vadovybės, kito ir stovyklų dvasia. Dana
Grajauskaitė mano, kad Neringa – tai vieta, kur stengiamasi
sukurti aplinką, kurioje žmogus pilnai save išlietų –
išlietų savo kūrybingumą, energiją, gėrį, jautrumą ir
išmintį.
Neringos jubiliejinė šventė
Siekiant paminėti stovyklos 40 metų sukaktį, liepos 3–4 d.
Neringos stovyklavietėje rengiama jubiliejinė šventė. Pasak
Danos Grajauskaitės, vienos iš šventės organizatorių,
,,per 40 metų labai daug šūkių nuskanduota vėliavų
aikštėje, kvadrato žaidimų žaista per sporto šventes,
liaudies šokių šokta paviljone, šaudinių paveikslų
sukurta meno namelyje, istorinių vaidinimų suvaidinta miške prie
aukuro, maldų pasimelsta beržų šventovėje, driežiukų surasta
‘prūde’, dainų sudainuota prie laužo. Per gimtadienio
šventę sukursime progą dalyviams prisiminti tas ypatingas
stovyklavimo akimirkas. Programoje bus visko
‘neringietiško’ po truputį. Bus proga visiems ir vėl
pasinerti į Neringos stovyklavimo kerus. Šventės trukmė –
tiktai dvi dienos, tad bus labai įtempta programa.”
Kaip teigia jubiliejinės šventės rengėja – per
šventę stovyklautojai neatostogaus, o
,,neringietiškai” stovyklaus.
Sveikiname Neringą su gimtadieniu ir linkime, kad šioje
stovykloje toliau klestėtų Putnamo seselių įskiepyta dvasia,
lietuviškumas, čia bręstų brandžios, meniškos prigimties
asmenybės.
Trumpa Neringos istorija:
1969 – Nupirkta stovyklavietė Vermonte ir pakrikštyta ,,Neringos” vardu.
1970 – Suruoštos pirmosios stovyklos: lietuviškai
kalbančios mergaitės stovyklavo tris savaites, o lietuvių kilmės
mergaitės ir berniukai (angliškai kalbantys) bendrai stovyklavo
dvi savaites. Stovyklautojai priimti nuo 7 iki 16 metų.
1971 – Prie stovyklų kalendoriaus prisidėjo dviejų savaičių berniukų stovykla.
1975 – Surengta nauja stovykla 17–25 metų jaunuoliams.
1982 – Pastatytas naujas pagrindinis pastatas, kuris pritaikytas
gyventi žiemą, todėl pradėtos ruošti stovyklos jaunuoliams
žiemos metu.
1985 – Surengta pirmoji lietuviškai kalbančiųjų jaunų šeimų stovykla.
1987 – Lietuviškai kalbančiųjų mergaičių ir berniukų stovyklos sujungtos į vieną bendrą stovyklą.
1989 –
Rengiantis švęsti Neringos 20 gimtadienį, surengta pirmoji
,,alumnų” stovykla. Taip pat pastatyta ir palaiminta nauja
koplyčia.
1994 – Surengta pirmoji lietuvių kilmės (angliškai kalbančiųjų) šeimų stovykla.
1996 – Neringa inkorporuota. Paskirta pirmoji Taryba ir pirmą kartą vadovauti Neringai pasamdyta pasaulietė.
2005 – Surengta pirmoji stovykla ,,Meno8dienos”, skirta suaugusiems puoselėti meniškus polinkius.
Stovyklautojų atsiliepimai:
,,Neringa – džiaugsmas. Neringa – vieta augti, bręsti ir
sukurti draugystes visam gyvenimui. Neringa – primena Dievo
palaimą.”
,,Neringoje atpažįstame savo talentus, kurių nemanėme, kad turime, ir
įgauname drąsos nebijoti prieš kitus būti savimi.
Išmokstame savarankiškumo, atsakomybės ir
pareigingumo.”
„Neringoje įdomu susipažinti su iš skirtingų vietų
bendraamžiais, kuriuos visus riša lietuviškumas. Per
šias draugystes išmokstame apie kitų gyvenimus ir
skirtingas lietuviškumo patirtis. Tokiu būdu geriau pažįstame
save.”
„Neringa yra ta dvasia, kuri motyvuoja siekti tobulumo ir idealo. Juk Neringa pilna nurodymų į gėrį.”
„Neringą nešame su savimi visą gyvenimą, nes Neringa mus išmokė to, kas svarbu.”
„Nesvarbu, kur esi ar kas esi, žinai, kad Neringoje rasi draugų.
Neringa priima visus atviromis rankomis. Neringa yra
šeima.”
„Neringa – vieta, kur daug ko išmoksti.
Išmoksti sportuoti, kurti meną, išmoksti apie Lietuvos
istoriją. Bet, kas svarbiau, išmoksti, kaip bendradarbiauti,
būti atsakingam, būti geram vadovui, būti dvasingam.”
„Neringoje visi mylimi. Kiekvienas, kuris atvyksta, žino, kad ji/jis yra mylimas.”
„Jaučiu, kad Neringa mane išaugino į tą žmogų, kuris esu.”
O ses. Ignė, atsižvelgusi į visai tai, sako: „Visad žinojau, kad
visa tai yra pasiekta ne per mūsų darbą, bet per Dievo darbą per
mus.”
Seselė Paulė Savickaitė, MVS. Vida Juodaitytė-Strazdienė ir Dana Grajauskaitė.
Per 40 metų Neringoje daug kartų pakelta Lietuvos trispalvė.