Jaudinanti popietė
ALEKSAS VITKUS
Praėjusį sekmadienį, birželio 14 d., Pasaulio lietuvių centro (PLC)
sodelyje susirinkę tautiečiai prisiminė tą dieną, kai prieš 68
metus Lietuvoje prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai ir po to buvo
žiaurūs trėmimai. Po trumpo LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininko
Rimanto Dirvonio žodžio sugiedojome „Marija, Marija”,
liūdnų prisiminimų slegianmi nužingsniavome į Pal. Jurgio Matulaičio
misijos koplyčią prisidėti prie svečio kun. Gedimino Jankūno aukojamų
Kristaus Kūno ir Kraujo šventės – Devintinių –
šv. Mišių.
Užuot, kaip įprasta, bendravę su pamaldose dalyvavusiais tikinčiaisiais
prie kavutės, gal apie šimtas mūsų atsiskyrė ir po Mišių
nuskubėjo į Bočių menę, kur mūsų laukė prižadėtas „The Soviet
Story” filmas. Po trumpos TV režisieriaus Arvydo Reneckio
įžangos, šviesoms užgesus, salėje įsiviešpatavo neįprasta
tyla, trukusi net 86 minutes. Sukrėsti matytų vaizdų ir pasisakymų,
buvome taip sujaudinti, kad, filmui pasibaigus, nė vienas nedrįsome
susidariusios rimties sutrukdyti plojimais, nors šio filmo
sumanytojas, direktorius ir pagrindinį darbą atlikęs latvis Edvins
Šnore jų tikrai užsitarnavo.
„The Soviet Story” filmas yra labai įspūdingai papasakota
istorija apie Sovietų Sąjungą, kuri ne tik vokiečiams padėjo naikinti
žydus, tuo sukeldami holokaustą, bet ir pati žudė milijonus savų
žmonių. Padedami Vakarų, sovietai triumfavo 1945 m. gegužės 9 d. Jos
kruvini nusikaltimai einant į tą pergalę tapo neprieinami, ir tik
šis filmas pagaliau juos atidengė visam pasauliui. Pačioje filmo
pradžioje matėme Stalino įsakymu Ukrainoje sukeltą tyčinį
1932–1933 m. žiemos badmetį, kuriame žuvo septyni milijonai
ukrainiečių. Filme panaudoti ir neseniai atidaryti archyvai, kuriuose
buvę sovietų saugumo agentai atskleidė kai kurias iki šiol
slėptas baisias paslaptis. Minima ir Pabaltijo valstybių okupacija ir
po to vykdyti masiniai vežimai į tolimus sovietijos plotus. Paminėtos
ir lenkų karininkų žudynės Katyn miške, Gestapo-NKVD bendras
darbas, sovietų Gulagai.
Filmas buvo filmuojamas Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Vokietijoje,
Prancūzijoje, Belgijoje ir Anglijoje. Reikalingus dokumentus
Šnore rinko net dešimt metų. Viso darbo tikslas buvo
pasauliui parodyti sovietinio režimo žiaurumą, remiantis
autentiškais buvusių sovietų piliečių pasisakymais. Yra ir daug
medžiagos, gautos iš oficialių buvusių Sovietų Sąjungos ir
Vokietijos aukštųjų pareigūnų.
Filmas pasirodė jau pernai, 2008 m., Boston, MA filmų festivalyje, kur
jis laimėjo žymenį, kaip stipriausiai žiūrovą sukrečiantis filmas. Jo
pastatymą rėmė UEN grupės atstovai Europos Parlamente. Filme sutiko
dalyvauti ir pareikšti savo mintis keli Vakarų ir Rusijos
istorikai, kaip anglas Norman Davies, rusas Boris Sokolov,
rašytojas Viktor Suvorov, soveitų disidentas Vladimir Bukovsky,
Europos Parlamento nariai, buvę režimo tarnai, – taip pat kai
kurios jų vykdyto teroro aukos. Filme pasirodo ir Michail Gorbačiov.
Filmas įtikinamai įrodinėja, kad prieš prasidedant Antrajam
pasauliniam karui, taip pat ir jo pradžioje, tarp nacių ir sovietų
sistemų matėsi aiškus filosofinis, politinis ir organizacinis
ryšys. Filme labai vykusiai ir net gana kandžiai sugretinami
nacių ir sovietų propagandos plakatai, įtikinamai parodantys, jog
skirtumo tarp abiejų sistemų beveik nebuvo. Paradai vienodi – tik
vienur Stalino „spaliukai”, o kitur –
„Hitlerjugend”.
Kas mane labai nustebino, tai šiame filme apie komunizmą
cituojamas Bernard Shaw (1856–1950). Žinojau, kad šis
žymus Airijos dramaturgas, žinomas dėl savo socialistinių įsitikinimų,
buvo net gavęs Nobelio literatūros premiją. Bet čia sužinojau, kad 1950
m. jis lankėsi pas Staliną, tapo jo garbintoju ir po to atkakliai
teisino GPU vykdytus pogromus, o žinias apie Ukrainoje vykstantį
badmetį vadino šmeižtu.
„Economist” apie šį filmą taip rašė:
„Jauni rusų šovinistai Maskvoje prie Latvijos ambasados
degino šio filmo autoriaus atvaizdus. Tokį deginimą galima
laikyti kaip Oskaro medalio įteikimą už tokį dalykišką
nusikaltėliškos sovietų istorijos atidengimą. Filmas yra puikus
priešnuodis valant gėdingą Rusijos istoriją.”
Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis filmą pavadino
„klasikiniu”, kurį turėtų pamatyti visas pasaulis.
Panašiai pasisakė Latvijos Švietimo ministras Gaidis
Berzinš, prižadėjęs surengti to filmo rodymą visose Latvijos
mokyklose. Europos Parlamento nariai latviai Inese Vaidere ir G. Valdis
Kristovskis taip rašė: „Filmas įgalins mus geriau suprasti
tragišką XX amžiaus istoriją ir taip atves prie teisingesnio jos
supratimo. Tai yra būtina Europos Sąjungos bendrai ateičiai.”
Dėl filmo turinio ir abejojimų kai kurių dokumentų autentiškumu
buvo ir kritiškų pasisakymų. Alexander Diukov, žymus rusų
istorikas ir komentatorius, taip sakė: „Pažiūrėjus dar tik du
trečdalius filmo, mane pagavo nenumaldomas noras užmušti filmo
autorių ir sudeginti Latvijos ambasados pastatą Maskvoje.”
Kai kas gal pagalvos, kad šiame filme rodomi faktai ir jo
nepažiūrėjus visiems lietuviams yra gerai žinomi. Gal ir taip, ypač
vyresnio amžiaus žmonėms. Bet ką sakyti apie jaunesnę kartą, kuri gal
tik iš savo tėvų šį tą nugirdo, bet vis tiek
neįsivaizduoja to nepaprasto Stalino nusikaltimų baisumo. O tai yra
verta pamatyti ir padiskutuoti.
Reneckis yra vertas padėkos už šio filmo rodymo suorganizavimą,
o PLC – už leidimą pasinaudoti Bočių menės patalpomis.
Filmo DVD galima užsakyti čia: http://www.sovietstory.com/buy-dvd/