Studentai švenčia vieno iš stažuočių programos dalyvių – Raimundo Kazlausko gimtadienį.
Lietuvių išeivijos studentų stažuotės jau įsibėgėjo
Šiemetiniame Pasaulio lietuvių kultūros ir mokslo simpoziume
visa mokslo sesija buvo paskirta Lietuvių išeivijos studentų
stažuočių programai pristatyti. Sesijos metu kalbėjo ne tik šios
programos sumanytoja, JAV LB vicepirmininkė Birutė Bublienė, bet ir
praeitais metais pagal šią programą Lietuvoje stažavęsi
studentai. Ir štai – ,,Draugą” jau pasiekė pirmieji
šiemetinių stažuotojų įspūdžiai.
Pasak Bublienės, šiuo metu Vilniuje jau stažuojasi pusė
programoje dalyvaujančių studentų, o kiti 13 turi atvykti į Lietuvą iki
liepos 1 d. Bublienė džiaugėsi, kad jau daugiau negu pusė studentų
užsiregistravo ir kitų metų vasarai stažuotis Lietuvoje, o du
studentai, kurie šiemet baigė studijas JAV, rimtai galvoja
pasilikti gyventi Vilniuje, jeigu pavyktų gauti darbą pagal specialybę.
Tad kokie pirmieji studentų įspūdžiai? Apie tai iš Vilniaus
rašo žurnalistikos srityje besistažuojantis Dovilas Bukauskas.
Šią vasarą 22 studentai išvyksta į Lietuvą dalyvauti
programoje, kuri kitiems tik sapnuose rastųsi. Lietuvių
išeivijos studentų stažuotė, remiama JAV Lietuvių Bendruomenės
lėšomis, šiems studentams parūpino jų specialybės
stažuotes Lietuvoje.
Programa, organizuojama ir vadovaujama JAV LB vicepirmininkės Birutės
Bublienės, suveda susidomėjusius JAV lietuvių išeivijos
studentus su pagal jų specialybes dirbančiais profesionalais Lietuvoje.
Per šią programą užsienio lietuviams įmanoma užmegzti ir
asmeninius, ir profesinius ryšius su savo tėvų šalimi.
Iki šiol tai yra vienintelė JAV LB organizuojama į užsienį
studentus vežanti programa.
Šiais metais dalyvauja margas studentų būrys – medikai,
virėjai, teisėjai, inžinieriai, žurnalistai ir psichologai. Ir tai tik
dabartinė grupės dalis – studentai visą vasarą keisis vietomis.
Nauji kitų specialybių dalyviai pakeis išvažiuojančius.
Paklausėme studentų, kaip jiems praėjo pirma savaitė. Tauras Stočkus,
inžinerijos studentas, atvažiavęs net iš Kalifornijos, iš
karto patyrė kultūrų maišymosi jėgas. ,,Pirmą savaitę darbe visi
manęs labai daug klausimų klausė apie JAV ir kaip mes ten viską darome.
Jau matau, kad yra skirtumų tarp Lietuvos ir JAV.”
Vincas Gudinskas, virimo specialybės studentas, atvažiavęs iš
Kanados, stebėjosi ne tokia suvaržyta darbo etika restorane.
„Bandžiau kiekvieną vyriausiojo virėjo užduotą darbą atlikti. Kai
jie pastebėjo, kiek buvo įtampos man viską baigus, man sakė
atsipalaiduoti ir pailsėti. Jei ne viską baigsiu, tai nieko tokio
– mane mokino, kaip kiekviena savo diena dėkingai gėrėtis.”
O medikai studentai buvo sužavėti, kiek daug jiems buvo leista
dalyvauti ligoninės darbuose palyginus su JAV. Šie studentai,
kurie JAV ar Kanadoje iki trečių universiteto metų nebūtų matę
operacijos, jau įgavo asmeninės patirties. Kai kuriems teko žaizdeles
susiūti, o kiti – iš arti stebėjo rimtas operacijas.
Sigita Poskočimas pasakojo apie į ligoninę atvežtą žmogų, kuriam
dvitėjinės sijos sutraiškė ir aplupo ranką. Ji kartu su
bendraamžiais stažuotojais Raimundu Kazlausku, Algiu Kasniūnu ir
Karolina Kličiūte žiūrėjo, kaip chirurgai per keturias valandas
sutvarkė ranką, kurią statybų darbuotojas galbūt dar galės valdyti.
Visi keturi medicinos studentai gyrė Lietuvos medikus, kurie su
prastesnėmis technologijomis atlieka tokius pačius stebuklingus darbus,
kaip ir daktarai turtingiausiose pasaulio šalyse.
Kai kuriems studentams teko susipažinti ir su tamsesne Lietuvos puse.
Arui Naručiui, psichologijos studentui iš Čikagos, labai patinka
jo darbas. Bet jis pastebėjo, kad „vaikai daug labiau nori būti
Vaiko raidos centre [jo darbovietėje] negu savo namuose. Man sakė,
– pasakojo Aras, – kad labai mažai vaikų nori pabėgti, nes
kai kuriems yra labai blogos sąlygos namuose.”
Kitai stažuotojai, Aistai Kazlauskaitei, vilčių suteikė darbas su
našlaičiais. Į jos prižiūrimų naujagimių kambarį atvyko žmona ir
vyras, kurie išsirinko įsisūnyti Nedą.
Ko šie studentai išmoks? Ar tikrai verta studentams
iš Amerikos ir Kanados universitetų važiuoti stažuotis į
Lietuvą? Stažuotės nauda – ne tik darbas. Studentai turi progą
kas vasarą gyventi Vilniuje, vaikščioti jo gatvėmis ir gėrėtis
jo kultūra ir istorija. Ir programa, ir patys stažuotės dalyviai
organizuoja vakarines ir savaitgalines programas. Studentai jaučiasi,
lyg būtų atradę lobį Lietuvoje – ir dėl profesinės informacijos,
ir dėl gyvenimo pamokų.
Norėčiau dokumentuoti šiuolaikinio gyvenimo aktualijas
Dovilas Bukauskas apie save
Gimiau
1990 metais birželio 7 dieną Bruklino mieste, Niujorko valstijoje.
Abudu tėvai buvo neseniai emigravę į JAV iš Lietuvos.
Šeimoje visada kalbėjome lietuviškai, kadangi drauge su
mumis gyveno tėvo mama, kuri anglų kalbos nemokėjo.
Trejų metų pradėjau lankyti lopšelį nemokėdamas anglų kalbos.
Kiek motina pasakoja, kalbos vystymesi įvyko lūžis. Kuriam laikui
lietuvių kalbos vystymasis sustojo, o ir anglų kalba prabilti laisvai
truko porą trejetą mėnesių. Po to, kai pradėjau vartoti abi kalbas, jos
vystėsi gana tolygiai, kadangi namuose tebekalbėjome
lietuviškai, o amerikietiškoje aplinkoje –
angliškai. Baigiant darželį, mokytoja pasiūlė tėvams leisti mane
į sustiprintas akademines programas mokykloje, kad išvengtų
elgesio nesklandumų. Ne todėl, kad būčiau buvęs išdykęs, bet
todėl, kad darželyje pasirodžiau gana gudrus vaikas.
Pradinę mokyklą, nuo pirmos iki penktos klasės, lankiau ne savo
vietinėje mokykloje, bet važinėjau į Manheteną lankyti ,,Talented and
Gifted Program” P.S.11 mokykloje. Mokykla buvo gana progresyviame
antrame Niujorko miesto mokyklų distrikte/švietimo skyriuje,
kuris nesišalino naujų programų, kreipė dėmesį į naujus
mokslinius tyrinėjimus švietimo bei švietimo metodikos
srityje. Taip pat patyriau gana neamerikietišką klasių grupavimo
modelį. Su tais pačiais vaikais mokiausi nuo pirmos iki penktos klasės.
Paprastai JAV viešosiose mokyklose vaikai yra pergrupuojami kas
metai.
Po šios mokyklos trejus metus lankiau vidurio mokyklą
– The Salk School of Science. Aš į ją įstojau galvodamas,
kad tenai bus stipri tiksliųjų mokslų programa. Tačiau jų
tiksliųjų mokslų programa nebuvo labai stipri, ir mano lūkesčiai
neišsipildė. Nebebuvau tikras, ar norėsiu toliau studijuoti
tiksliuosius mokslus.
Stuyvesant gimnaziją taip pat lankiau Manhetene. Džiaugiuosi, kad teko
lankyti vieną iš stipriausių Niujorko miesto mokyklų. Į
šią mokyklą patenkama tik egzaminų keliu. Kiekvienais metais
spalio mėnesį Niujorko aštuntokai laiko egzaminą, kad įstotų į 6
stipriausias miesto gimnazijas. Moksleivių, laikančių egzaminą,
skaičius paprastai svyruoja apie 20,000. Taigi, negražu girtis, bet
– kartais reikia.
Mokykloje greta eilinių reikalaujamų disciplinų grojau trombonu
mokyklos pučiamųjų orkestre bei žaidžiau ,,Ultimate Frisbee”
komandoje. Šiaip jau mokyklos orientacija – tikslieji
mokslai bei matematika. Pagilinęs žinias šiose srityse,
supratau, kad man artimesni humanitariniai mokslai. Besimokant
humanitarinių mokslų klasėse sekėsi kur kas geriau. Rašymas,
nuomonės išreiškimas apie literatūrinius kūrinius ir jų
nagrinėjimas, diskusijos – mano stipresnioji pusė. Matematika,
skaičiai, mechanika – ne. Todėl, atėjus laikui rinktis kolegiją,
nusprendžiau, kad norėčiau rašyti. Jei ne prozą ar poeziją, tai
dokumentuoti šiuolaikinio gyvenimo aktualijas. Todėl stojau į
žurnalistiką. Idealiai norėčiau dirbti ,,National Geographic”
pobūdžio leidinyje.
Šiuo metu studijuoju viename iš The City University of
New York koledžų – Baruch College. Kaip dažnai priimta JAV
mokyklose, pirmiausia mokoma įvairių disciplinų, nesitelkiant į
specialybę tam, kad studentas įgytų bendrą išsilavinimą apie jį
supusią ir supančią aplinką, istoriją, kultūrinius, politinius bei
socialinius reiškinius. Antro kurso pabaigoje paprastai reikia
paskelbti, kur norėsi specializuotis. Aš rinksiuosi
žurnalistiką. Šiais metais dirbau mokyklos leidžiamame
laikraštyje ,,Ticker”, kur jau pirmais metais esu
išsikovojęs redaktoriaus vietą – ,,Chief Copy
Editor.”
Greta akademinės veiklos vyko ir neakademinis gyvenimas. Nemažą jo dalį
užėmė Niujorko miesto Maironio lituanistinė mokykla. Ją pradėjau
lankyti trejų metų ir lankiau iki dešimto, paskutinio, mokyklos
skyriaus. Kiekvieną šeštadienį nuo 9 v. r. iki 1 v. p .p.
teko pasinerti į lietuvių kalbą, kultūrą, meną, dainavimą. Taigi, ir
nemažai draugų susiradau tarp išeivijos lietuvių.
Lietuviškoji gyvenimo linija atvedė ir į dalyvavimą
skautiškoje veikloje bei į Neringos stovyklą Vermonte. Dabar su
šiomis organizacijomis sieja ir darbinė veikla – Neringos
stovykloje dirbau vadovu ir planuoju dirbti šią vasarą. Maironio
lituanistinėje mokykloje kartais pavaduoju mokytojus. Skautų stovykloje
iki šiol lankiausi kaip skautas, o dabar pradėsiu dirbti kaip
savanoris padėjėjas.
Dalyvavau įvairioje užklasinėje veikloje. Lankiau Bruklino muziejaus ir
Pratt instituto vaizduojamojo meno klases, Gugenheimo muziejaus
architektūros užsiėmimus ir plaukimo klases YMCA organizacijoje. Su
šeima žiemos metu dažnai išvykstame slidinėti. Retsykiais
– pakopinėti po kalnus.
Kelionės po Europą: Lietuva, nuostabus Žemaitijos nacionalinis parkas,
Praha, Paryžius, Helsinkis, Latvija, Estija, Roma ir Pompėja….
Turiu jaunesnį brolį ir bendraudamas su juo mokinuosi, kaip reikia
dalintis savo gyvenimu su kitu artimu žmogumi, kaip išmokti
pakantumo, dėmesingumo, jautrumo, o kai prireikia – ir griežtumo.
Laisvalaikiu mėgstu užsiimti su kompiuteriais ir skaityti. Taip pat
užsiimu medžio drožinėjimu. Ateityje norėčiau daug keliauti –
kartais įsivaizduoju, kad žurnalistinis darbas man padės tai atlikti.
Norėčiau paminėti, kad gyvenu gana įdomiame Bruklino miesto rajone,
vadinamame Bedford Stuyvesant. Tai architektūrine prasme nuostabus
rajonas, kuris buvo pastatytas europiečių, bet ilgainiui apgyvendintas
tautinių mažumų iš Afrikos arba Afrikos diasporos šalių.
Čia gyvendamas mokausi apie knygose nebūtinai išmokstamus
dalykus: užslėptą rasinę diskriminaciją, prekybą savo kūnu,
,,gentrification”, hipsterizmą, toleranciją vieni kitiems,
tebeklestintį rasizmą, kultūrinius skirtumus, kuriems suartėti kartais
net neįmanoma, žiaurumą ir socialinius skirtumus.