D. Puškorienė: „Pasigedau vidinio užsidegimo”
Ilgametė JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos narė, buvusi Lietuvos
Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Puškorienė
į Lietuvių Fondo suvažiavimą, kaip ir kasmet, atvyko iš
Cleveland, kur jau nemažai metų gyvena. Psichologė, nepelno siekiančių
organizacijų vadybininkė sutiko pasidalinti su
„Draugu’’ savo pastebėjimais apie šiemetį LF
suvažiavimą, taip pat prisiminė darbo minėtoje komisijoje metus.
„Po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką atvykusiems lietuviams
labai rūpėjo, kaip visais įmanomais būdais palaikyti lietuvybę, ką
galima duoti Lietuvai, kaip lietuviška dvasia auklėti savo
vaikus, kaip išlaikyti kalbą, kultūrą. Viltis, kad tėvynė kada
nors bus laisva, nebuvo prarasta. Tarėmės, kad būtina kurti įvairias
lietuviškas organizacijas, taip beveik prieš
penkiasdešimt metų atsirado ir Lietuvių Fondas’’,
– prisiminė pašnekovė.
Kalbėdama apie neseniai, gegužės 7 d., įvykusį LF suvažiavimą, apie 20
metų LF Ohio valstijos įgaliotine dirbanti ir įvairiose komisijose
dalyvavusi bei labai gerai su Fondo veikla susipažinusi D.
Puškorienė pastebėjo, kad dabar, kai galima balsuoti
paštu, liko mažiau vidinio užsidegimo. Gal todėl ir šių
metų suvažiavime dalyvavo mažiau nei įprasta žmonių, nebuvo ir gilesnių
bei įdomesnių diskusijų.
„Žinoma, buvo malonu vėl su visais pasimatyti, bet trūko
šventinės nuotaikos, o tai, kad nebuvo balsavimo, nes kandidatų
turėta tiek, kiek buvo vietų, man nepatiko. Reikėtų labiau pagalvoti,
kaip šį renginį paversti įdomesniu, galbūt surengiant vakaronę,
koncertą, kuris suvienytų dalyvius ir svečius. Labai tikiuosi, kad
kitąmet, kai bus minimos 50-osios Lietuvių Fondo įkūrimo metinės, taip
ir bus’’, – sakė D. Puškorienė.
Paprašyta prisiminti darbą JAV LB ir LR Seimo komisijoje, kur
dirbo apie 12 metų, buvo šios komisijos pirmininke, D.
Puškorienė sako, kad tai buvo tikrai labai prasmingai praleisti
metai. Dabar, atsigręžus atgal, matyti, kad padaryta tikrai nemažai.
Paklausta, kokį vieną svarbiausią iš šios komisijos darbų
galėtų įvardyti, buvusi pirmininkė sakė, kad komisija tikrai daug
prisidėjo, kad Lietuva kuo greičiau taptų NATO nare.
„Pamenu, kad iš pradžių dirbant šioje komisijoje
Lietuvos Respublikos Seimo atstovai joje laikėsi šaltokai ir tik
pamažu suprato, kad būtina dirbti kartu, bendrauti, apibrėžti
aktualiausias temas. Jie pamatė, kad galima dirbti kitaip, įsiklausant,
kartu ieškant geriausių sprendimų. Jau vėliau jie man sakė, kad
būtent iš mūsų išmoko dirbti’’, – sakė
buvusi komisijos pirmininkė.
Ji prisiminė, jog į komisijos posėdžius pakviesti pranešėjai
neretai negalėdavo atsakyti į keliamus klausimus, jiems trūko
kompetencijos. Bet vėliau viskas ėmė keistis, jauni specialistai
nebijodavo prisipažinti, kad tuo menu atsakymo į vieną ar kitą klausimą
nežino, bet vėliau pasiruošdavo, sužinodavo ir atsakydavo. Toks
pasikeitęs požiūris džiugino komisijos narius, atstovaujančius PLB.
„Mes aiškiai įvardindavome problemas, sutardavome dėl
darbo principų, išklausydavome visus argumentus. Įvairūs
pasiūlymai būdavo svarstomi Seimo komitetuose, ieškoma geriausių
sprendimų. Žinoma, ne visi mūsų pasiūlymai būdavo priimami, tačiau
būtent diskusijose galėjome tuos sprendimus rasti’’,
– prisiminė D. Puškorienė.
Paklausta apie Pilietybės įstatymą, pašnekovė priminė, kad dar
2006 metais Lietuvos Konstitucinis Teismas nustatė, jog šis
įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nors, pašnekovės
nuomone, tada jis buvo netiksliai interpretuotas. Po to tas klausimas
tapo labai politizuotas.
„Lietuva yra nedidelė šalis, ir man nesuprantama, kodėl
apribojamos žmogaus galimybės būti lietuviu. Tai tarsi mano tėvai būtų
manęs atsisakę. Nepagalvojama ir apie tai, kad svetur išvažiavęs
lietuvis daug kur gali daryti įtaką ir nuveikti toje šalyje.
Apie tai daug galima būtų kalbėti, bet jau daug kas buvo ir pasakyta
iki šiol. O dabar yra taip, kaip yra’’, –
apgailestavo D. Puškorienė.
Jos veidas prašviesėja, kai užsimename apie naujai į Cleveland
atvykusius lietuvius. Pati D. Puškorienė buvo dar maža mergaitė,
kai 1949 metais atvyko į Ameriką, vėliau mokėsi gimnazijoje Maine
valstijoje ir galiausiai persikraustė į Ohio valstiją.
„Gerai sugyvename su trečiabangiais Klyvlende –
bendraujame, kviečiame į savo renginius, kuriuos jie noriai lanko,
šeštadienines lietuviškas mokyklas, turime dvi
lietuviškas radijo programas, taip pat puikius muzikinius
kolektyvus – neretai gastroliuojantį ir puikiai šokantį
‘Švyturį’, kuriam vadovauja trečiabangiai ir kurie
dirba išties puikiai, turime chorą ‘Exultate’ bei
kitus’’, – vardijo ji.
Priminus, kad kai kuriose kitose valstijose prieš daugelį metų
atsikraustę lietuviai ne visada randa bendrą kalbą su naujai
atvykusiais lietuviais, D. Puškorienė sakė, kad dažnai
senesnioji karta nemoka tų naujai atvykusiųjų pritraukti, nenoriai
duoda jiems progą patiems kurti ir reikštis. O šiaip
viskas priklauso nuo žmonių, nuo jų noro ir sugebėjimo bendrauti,
įtraukti į tą bendravimą kitus.
„Aš tikrai manau, kad tie vadinamųjų ‘dipukų’
ir ‘trečiabangių’ santykiai gerės, ateitis bus
šviesi, nes juk ir mes, atvykę po Antrojo pasaulinio karo, ne
visada iš dar anksčiau čia įsikūrusių lietuvių sulaukdavome
geranoriškumo’’, – sakė D. Puškorienė.