Jono Kuprio nuotraukos
Ir žiūrovai kojomis žemės nesiekė
DALIA CIDZIKAITĖ
Kad Čikagoje gyvuojančio lietuvių tautinių šokių ansamblio
,,Grandis” metinis koncertas bus neeilinis, buvo galima spėti dar
gerokai prieš renginį – ,,Drauge” pasirodę net du
straipsniai ir ne viena žinutė sulig kiekviena diena didino smalsumą,
kėlė susidomėjimą būsimu koncertu.
Jau ne pirmus metus ,,Grandies” rengiamas toks koncertas,
šiais metais vykęs Pasaulio lietuvių centro Jaunimo salėje
gegužės 7 dieną, šeštadienį, ir vėl nenuvylė. Renginys
sutraukė tiek žiūrovų, kiek Jaunimo salė net ir per didžiausias
krepšinio rungtynes nėra mačiusi. Salė skambėjo nuo visų kartų
balsų – į koncertą atvyko grandiečių ir jų svečių proseneliai ir
prosenelės, močiutės ir seneliai, mamos ir tėčiai, broliai ir sesės,
giminės ir draugai. Dar net koncertui neprasidėjus, žmonės atviravo ir
negailėjo pagyrų: „Taip šilta ir jauku širdyje dar
nė viename renginyje nebuvo.”
Pirmoje koncerto dalyje visas dėmesys buvo sutelktas į grandiečių
– visų amžiaus grupių – vaikučių A ir B rateliai, vaikų
ratelis, jauniai, studentai ir pagyvenusiųjų ratelis –
pasirodymą. O parodyti buvo ką. Mažieji atidžiai, pagyvenusieji –
rimtai, jauniai ir studentai – su vėjeliu, bet visi su
šypsena sušoko vienuolika šokių.
Antroji koncerto dalis buvo skirta žymios lietuvių tautinių
šokių choreografės a. a. Tamaros Kalibataitės (1926–2010)
atminimui. Joje, be ,,Grandies” pagyvenusiųjų ratelio, pasirodė
ansamblio svečiai – net šešios kviestinės grupės:
Toronto ,,Gintaras”, Buffalo Grove ,,Laumė”, Čikagos
,,Lietuvos vyčiai”, Lemont ,,Spindulys”, Čikagos
,,Suktinis” ir Cleveland ,,Švyturys”. Žiūrovai, tarp
kurių sėdėjo ir iš Lietuvos atvykusi choreografės anūkė Indrė
Alaburdienė, Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio vyr.
baletmeisterė, galėjo scenoje pamatyti tokius garsius T. Kalibataitės
šokius kaip „Trapukas”, „Rolenderis”,
„Subatvakaris”, ,,Leliūnų kadrilis” ir kitus.
Apie koncerto rengėjų kruopštų pasiruošimą kalba ir
metinio koncerto proga išleistas rimtai atrodantis leidinys,
kuriame išspausdinta ne tik koncerto programa, bet ir
išvardytos visos renginyje pasirodžiusios tautinių šokių
grupės (su grupių nuotraukomis), nepamirštant ne tik grupių
vadovų, bet ir visų šokėjų.
Ir net jei dviejų dalių koncertas tą vakarą gal kiek ir prailgo (patys
mažiausieji, greičiausiai nesulaukę ne tik vakarienės, bet ir koncerto
pabaigos, užmigo ant tėvelių kelių), tačiau tai nė kiek nesudrumstė
renginio sukurto džiaugsmo ir pasididžiavimo grandiečiais.
Tik tas, kas pabuvojo gegužės 7 dienos koncerte, galėjo pamatyti ir
pajusti, kodėl renginys pavadintas ,,Kojomis žemės nesiekiau”.
Šokėjai, kurie ansamblyje ,,Grandis” šoka jau ne
vienerius metus (penkerių ir dešimties metų ansamblio
sukaktuvininkai vakaro metu buvo pakviesti į sceną ir pagerbti
dovanėlėmis), iš tiesų kojomis žemės nesiekė. Su jais –
paslapčia – kojas kilnojome ir lingavome ir mes, salėje sėdėję.
Už tai turime būti dėkingi tiek ,,Grandies” šokėjams, jų
užsispyrimui ir įsipareigojimui, tiek gausiam jų mokytojų būriui (ypač
meno vadovei Violetai Smieliauskaitei-Fabianovich ir baletmesteriui
Gitarui Grinkevičiui), kuris ne vienerius metus ugdo meilę
lietuviškam tautiniam šokiui išeivijoje.