Agnę Blažulionytė-Bargiel
Jaunąją misionierę sužavėjo boliviečių gerumas
LAIMA APANAVIČIENĖ
Agnę Blažulionytę-Bargiel, tik ką baigusią biochemijos mokslus Southern
Illinois University Edwardsville ir šiuo metu dirbančią
Bud’s Ambulance – EMT-B greitosios pagalbos medicinos
technike, pažįstu jau seniai. Ši mergina atkakliai siekia savo
tikslo – būti farmacininke. Praėjusi vasara jaunai lietuvaitei
buvo labai įdomi – Agnė pirmą kartą dalyvavo misijoje Bolivijoje.
Pabuvojusi misioniere Agnė nutarė šią vasarą laikyti MCAT testą
ir bandyti stoti į St. Georges University Medical School. Ši
medicinos mokykla turi tarptautinę programą, kurią baigusi Agnė galėtų
dirbti ten, kur labiausiai reikalinga medicininė pagalba (Afrikoje,
Pietų Amerikoje, karinių nesutarimų vietose).
Kaip jai kilo noras tapti misioniere? Lankydama universitete ląstelių
molekulinės biologijos kursą iš savo bendrakursio Nathan
Dalecheck išgirdo apie jo tėvų organizuojamą kelionę į Boliviją.
Agnę sudomino jo pasakojimas ir ji nusprendė įgyvendinti savo seną
svajonę – būti misioniere. Prieš išskrendant
reikėjo pasiskiepyti, be skiepų į šią šalį neįvažiuosi.
Agnė nutarė tą padaryti viešėdama Lietuvoje. Jos močiutė,
išgirdusi apie anūkės norus, bandė ją nuo šios kelionės
atkalbėti. Tačiau šį kartą močiutės Agnė nepaklausė.
Paskirtą dieną iš St. Louis, IL Agnė nuskrido į Miami, kur
susitiko su kitais būsimos misijos dalyviais. Iš JAV skrido 30
žmonių grupė. Jau pati kelionės pradžia neapsiėjo be nesklandumų.
Nemėgstantys amerikiečių boliviečiai sugalvojo, kad šiems
reikalingos įvažiavimo į Boliviją vizos. Tam susiruošę į kelionę
žmonės nebuvo pasiruošę. Prasidėjo skambinimai į Boliviją, kol
galų gale viskas buvo sutvarkyta.
Prieš išvykstant į Boliviją vyko dideli
paruošiamieji darbai: buvo renkami vaistai, medicininės,
higienos priemonės. Kai kas buvo gauta iš JAV ligoninių, kai kas
perkama. Visi vykstantys į Boliviją turėjo susimokėti po 2,000 dol. Už
tuos pinigus buvo perkami lėktuvo bilietai, maisto atsargos, apmokama
autobusų nuoma, pašto, spausdinimo išlaidos.
Iš Miami lėktuvas pakilo skrydžiui tiesiai į La Paz, kurio oro
uostas įsikūręs 11,900 pėdų aukštyje. Tai aukščiausiai
esantis oro uostas pasaulyje, tad, išlipus iš lėktuvo,
daugeliui komandos narių buvo sunku kvėpuoti. Oro uoste prie
amerikiečių prisijungė dar 30 boliviečių – visą misijos komandą
sudarė 60 narių.
,,Einant per muitinės kontrolę Bolivijoje, aš pirmą kartą
gyvenime pasidžiaugiau savo gražiu žaliu lietuvišku pasu,
– juokiasi Agnė. – Visiems JAV piliečiams reikėjo mokėti po
175 dol. už vizą, o man nereikėjo nieko, nes Lietuvos piliečiams vizų į
šią šalį nereikia.”
Kiekvienas misijos dalyvis su savimi turėjo po vieną lagaminą asmeninių
daiktų ir po vieną misijai skirtų priemonių. Vežė ir du
kardiomonitorius, kurių, kaip išsiaiškino misijos
dalyviai, neturėjo net pati geriausia La Paz universitetinė ligoninė
Bolivijoje. Dalį vaistų ir įrangos misijos dalyviams dovanojo
ligoninės, kuriose jie dirba.
* * *
Šios medicininės misijos vadams Tom ir Julie Dalecheck
labdaringa kelionė buvo 10oji. Organizacija ,,Helping Hands”,
kuriai jiedu priklauso, vykdo daugybę misijų ir turi užmezgę glaudžius
ryšius su įvairiose šalyse dirbančiais savanoriais.
Bolivijoje visus tuos metus amerikiečių gydytojams padeda Felipe
Kittelson. Jis su vertėjais ir sutiko oro uoste misionierius, susodino
į autobusus ir kartu su visais kalnais brovėsi iki pirmosios sustojimo
vietos.
Dviejų savaičių misija vyko 2009 m. rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo
pradžioje. Keliauta: La Paz – Oruro – Llica – Sucre
– Uyuni – Oruro – La Paz.
Visa 60 žmonių grupė buvo suskirstyta į 3 grupeles. Pasiskirstę
visą atsivežtą mantą misionieriai pradėjo darbą. F. Kittelson
kiekvienai grupei buvo sudaręs skirtingą kelionę. Pagalba buvo teikiama
ir pakelėse esančiuose mažuose miesteliuose bei kaimeliuose, ten, kur
žmonės negauna medicininės pagalbos. Pakelyje buvo ir tokių vietovių,
kurių gyventojai nežinojo apie atvažiuojančius misionierius, tad
reikėdavo veikti pagal susiklosčiusias aplinkybes.
Kiekviena komanda turėjo po vieną gydytoją amerikietį ir po vieną
bolivietį bei po vieną dantų gydytoją (dantistai buvo boliviečiai) ir
po lygiai seselių. Dauguma mažų miestelių, į kuriuos važiavo
misionieriai, turėjo nedideles klinikas. Darbas vyko taip: grupė
atvažiuodavo į kaimelį ar miestelį, vertėjai ir bolivietis gydytojas
surasdavo miesto valdžią ir paaiškindavo, kokiu tikslu jie
atvažiavo. Miesto valdžios atstovas suteikdavo atvykusiems kampą. (Jei
kaimelyje nebūdavo medicininio punkto, miesto atstovai misionierius
priglausdavo ir savo namuose.)
Duotoje patalpoje misionieriai susidėdavo atsivežtas priemones ir
imdavosi darbo. Atvykęs į registratūrą pacientas gaudavo registracijos
formą, kurioje buvo užrašomas jo vardas, pavardė ir
nusiskundimai. Agnė dirbo farmacininke. Pacientas atnešdavo
gydytojo išrašytą receptą, o ji išduodavo vaistus
ir paaiškindavo, kaip juos vartoti.
Į klausimą, ar vietiniai gyventojai pasitiki atvažiavusiais gydytojais,
Agnė sakė, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. ,,Iš
vienos pusės žmonėms, ypač mažuose kaimeliuose, labai įdomu, kas čia
atvažiavo iš Amerikos, iš kitos – žmonės negauna
net pačios paprasčiausios medicininės pagalbos, todėl ir ateina.
Vietos, į kurias mes važiavome, yra atskirtos nuo pasaulio, ir žmonės
neturi galimybių nuvykti pas gydytoją. Todėl, atvykus mums, jie eina
pasitikrinti”, – pasakojo Agnė.
Esant rimtam atvejui, ligoniui misionieriai duoda pinigų, kad jis
galėtų nuvažiuoti į medicinos kliniką ir gauti rimtą medicininę
pagalbą. ,,Aišku, negali patikrinti, ar tikrai tas žmogus
nuvažiuos pasitikrinti, bet patys boliviečiai mums pasirodė labai geri,
rūpestingi. Nors dauguma jų bemoksliai, bet vieni kitais labai
rūpinasi, nėra abejingi kitų skausmui. Šeimos didelės.
Ištekėję ar vedę jie dažniausiai gyvena tėvų namuose”,
– savo pastebėjimus pasakoja Agnė.
Misionieriai atliko ir švietėjišką darbą. Dalis vertėjų
ir medicinos seselių eidavo į vietines mokyklas, skaitydavo paskaitas
mokiniams apie asmens higieną, dalindavo dantų šepetėlius,
higieninius paketėlius.
* * *
Misijos dalyviai dirbo sunkiomis sąlygomis. Kelionė iš vieno
miestelio į kitą užtrukdavo visą dieną. 5–6 val. ryto
misionieriai susikraudavo mantą ir leisdavosi į kelionę. Daug
įvairiausių nuotykių būdavo ir keliuose. jei juos taip galima
pavadinti. Iš tikrųjų keliai – tai tik provėžos. Tekdavo
važiuoti ir užsikorus ant autobuso stogo. O kiek kartų reikėjo traukti
įklimpusį kelyje autobusą!
Gerai, jei su dienos šviesa spėdavo atvažiuoti į kitą miestą.
Dažnai kelionė baigdavosi naktį. Tad išsikraudavo savo daiktus
ir kitą dieną nuo pat ankstaus ryto iki tamsos priiminėdavo pacientus.
Daugumoje vietų elektros šviesos arba visai nebūdavo, arba ją
įjungdavo trumpam laikui. Misionieriai miegodavo po 10–12 žmonių
viename kambaryje, ant grindų. ,,Aš dėkinga savo mamai, kuri
prieš išvažiuojant privertė nusipirkti miegmaišį,
tinkantį miegoti net –15˚ C temperatūroje. Niekada
neįsivaizdavau, kad gali būti taip šalta. Kai pagaliau kartą
gavome išsimiegoti lovose – buvo didžiulė šventė.
Aš net patalynę įsiminiau – su vėžliukais”, –
juokiasi Agnė.
Misijos metu ne tik jai, bet ir visiems kitiems reikėjo prisitaikyti
prie tenykščių gyvenimo sąlygų – daug kur nebuvo vandens,
tad gelbėdavosi vienkartinėmis servetėlėmis. Kai vienoje klinikų aptiko
vandentiekį ir karštą vandenį, labai apsidžiaugė. Deja, vanduo
dingo saulei leidžiantis ir atsirado tik kitos dienos vidurdienį.
,,Man sunkiausia buvo ne fizinis darbas, ne maistas ar šaltis,
bet ilgos valandos važiavimo autobusu ir nieko neveikimas bei ėjimas
anksti miegoti – šviesos nėra, tamsu, o ką veiksi?”
– prisiminimais dalijosi Agnė.
,,Kadangi Bolivijoje vyksta neramumai, tai kelyje pravažiuodavome
policijos postus. Kai kada mus sustabdydavo, tikrindavo. Visi
miesteliai išdėstyti vienodai: miesto ar kaimelio centre –
bažnyčia, mokykla ir klinika. Kai kurių miestelių klinikos man priminė
mano vaikystės laikų kaimo ambulatorijas Lietuvoje. Bolivijoje mažai
gydytojų. Dėl laiko stokos ne visuose miesteliuose galėdavome ilgiau
sustoti. Tad pakelyje esančiuose miesteliuose tiesiog nueidavome į
mokyklą, susitikdavome su mokiniais. Stebino mokytojų
geranoriškumas. Vienoje mokykloje patekome į ten
švenčiamą Senelių dieną, kur vaikai atliko programą savo
močiutėms ir seneliams”, – pasakojo savo įspūdžius Agnė.
* * *
Misijos metu 2,500 boliviečių buvo suteikta pirminė medicininė pagalba,
aplankyta 20 pradinių ir bendro lavinimo mokyklų, perskaityta daugybė
paskaitų, išdalinta 750 akinių nuo saulės, 500 akinių skaitymui.
Misijai pasibaigus La Paz mieste buvo surengtas ,,Emergency
Medicine” seminaras, atsivežtus kardiomonitorius misionieriai
padovanojo La Paz universitetinei ligoninei.
Skaitytojams gali kilti klausimas, o kam tie akiniai nuo saulės?
Kalnuotoje Bolivijos dalyje ryški saulės šviesa ir
nesibaigiantys dulkių ir druskos sukūriai taip išvargina kalnų
gyventojų akis, kad net jauni žmonės ir vaikai skundžiasi
chroniškomis akių alergijomis, o vyresnieji – be laiko
susilpnėjusiu arba beveik prarastu regėjimu. ,,Taigi, vos ne panacėja
tapo saulės akiniai bei biologinės druskos lašiukai akims,
kurie, tikimės, nors truputį palengvino pacientų, dirbančių laukuose,
dalią”, – pasakojo Agnė.
Misionieriai turėjo 2 dienas atostogų. Vieną dieną jie kopė į
nebeveikiantį ugnikalnį Tanupa. ,,Kopimas į jį man buvo pats
sunkiausias dalykas, kurį teko daryti gyvenime. Aš labai
laiminga, kad pasiekiau viršūnę, nes net kai kuriems vyrukams
(tarp kurių buvo ir vienas kariškis) to nepavyko
padaryti”, – džiaugėsi savo sėkme Agnė.
Kita atostogų diena buvo Salt Flat druskynuose. ,,Aplink, kiek akys
užmato, vien druska. Staiga tarp tos akį rėžiančios baltumos –
sala, žemė, augalai. Labai įdomu, nepakartojamas vaizdas”,
– pasakoja jaunoji misionierė.
Pasibaigus misijai vieną dieną misionieriai praleido La Paz. Pagaliau
visi galėjo išsimiegoti lovose. Jie pabuvojo teatre, nuėjo į
diskoteką. ,,Žodžiu, vėl grįžome į civilizaciją. Buvau apakinta La Paz
grožio, jo civilizacijos. Gyvenimas mieste verda visą parą. Sunku net
patikėti, kad už keletos valandų kelio viešpatauja skurdas ir
vargas”, – dalijosi įspūdžiais mergina.
Paklausta, ar dar norėtų dalyvauti misijoje, Agnė atsakė, kad norėtų
grįžti atgal į Boliviją, nes yra pradėtų darbų, kuriuos būtų galima
tęsti. Bet jai būtų įdomu nuvažiuoti ir į kitas šalis. ,,Labai
norėčiau nuvykti į Keniją. Ten tektų spręsti visai kitokias problemas
– daugiausia darbo būtų su AIDS sergančiais pacientais”,
– dalijasi ateities planais Agnė.
Tačiau išvykai reikia turėti pinigų, o kol kas studentė Agnė jų
neturi. Be ką gali žinoti, gal kartais atsiras žmogus, norintis padėti
Agnei ir taps jos būsimos kelionės mecenatu? To jai ir linkiu, kaip ir
linkiu toliau atkakliai siekti savo tikslo.