LEIDĖJO ŽODIS
Ar būtinas religijos mokymas mokyklose?
Šiuolaikiniai krikščionys gyvena sekuliarizuotoje
visuomenėje ir sudaro tos visuomenės mažumą. Dabar vaikams ir
jaunuoliams nelengva susigaudyti gyvenamojoje aplinkoje. Nepaisant
didelio informacijos srauto ir plačių bendravimo galimybių, sunku
susigaudyti tarp socialinių ir kultūrinių reiškinių. Daug jaunų
žmonių ieško pasitenkinimo bendraamžių grupėse. Populiarioji
žiniasklaida ir visagalė reklama pristato daug pasirinkimo galimybių,
bet kartu dažnai pasėja nusivylimo, sutrikimo, moralinės apgaulės
atvejų. Tai, kas nepragmatiška ir nenaudinga, nelaikoma
vertinga. Modernybė, ypač Jungtinėse Valstijose, pasižymi daugelio
religijų ir dievų buvimu, religiniu pliuralizmu. Visuomenėje paplitusi
kultūrų ir pasaulėžiūrų įvairovė gyvuoja ir mokyklose. Tokiomis
sąlygomis sunku brandinti asmeninę krikščionišką
pasaulėžiūrą.
Katalikų Bažnyčia nuo pat jos įsteigimo siekė tikėjimą skleisti bei
platinti iš kartos į kartą ir jaunus žmones ugdyti
krikščioniškam gyvenimui. Krikščioniškas
tikėjimas neįsivaizduojamas be religinio ugdymo ir lavinimo. Bažnyčios
mokymas tvirtina, kad „tėvai, davę vaikams gyvybę, turi svarbią
pareigą bei teisę juos auklėti. Pirmiausia krikščionims tėvams
priklauso rūpintis vaikus auklėti krikščioniškai pagal
Bažnyčios perduotą doktriną. Tėvai savo vaikus leidžia į tas mokyklas,
kuriose yra užtikrinamas krikščioniškas
auklėjimas.” Taigi tėvai, kaip krikščionys, taip pat
turėtų rūpintis savo vaikų religijos mokymu ir mokykloje. Tėvų pareiga
– supažindinti su tikėjimu, išmokyti melstis, leisti į
parapinę katechezę: bažnyčioje, parapijos namuose,
krikščioniškuose centruose, tikinčiųjų namuose. Ten vyktų
pasirengimas sakramentams, bendruomeninis tikėjimo šventimas ir
malda, būtų sistemingai nagrinėjamos tikėjimo tiesos, mažose grupėse
dalijamasi tikėjimo patirtimi, aptariami ir skatinami artimo meilės
darbai.
Bažnyčios dokumentai įpareigoja netapatinti katechezės ir religijos
mokymo. Religijos mokymo mokyklose tikslas – supažindinti su
tikėjimu ir su kitomis religijomis, perteikti gilesnes tikėjimo žinias,
tikėjimo šviesoje nagrinėti egzistencinius, kultūrinius,
etinius, socialinius klausimus, ugdyti bent pradines prielaidas
užmegzti asmeniniam ryšiui su Dievu, skatinti ekumeninį
bendravimą su kitais krikščionimis bei tarpreliginį dialogą. Per
tikybos pamokas mokiniui suteikiama žinių, o parapinė katechezė remiasi
tomis įgytomis žiniomis ir jas gilina. Tikybos pamokų nelankę mokiniai
nežino paprasčiausių dalykų, su kuriais supažindinama pradinėse
klasėse. Todėl būtina, kad sakramentams besiruošiantis vaikas
lankytų ir tikybos pamokas. Parapinė katechezė ir tikybos mokymas
mokykloje papildo vienas kitą ugdymo raidoje. Klysta tie, kurie mano,
kad po Pirmosios Komunijos mokiniai gali nelankyti tikybos pamokų. Taip
apvagiami vaikai: jiems neleidžiama pažinti tikėjimo ir jie negauna
atsakymų į opius gyvenimo klausimus.
Per religijos mokymo pamokas siekiama padėti mokiniams pažinti
krikščioniškąsias vertybes, ugdyti
krikščioniškąjį jas lankančių mokinių
bendruomeniškumą, tačiau tos pamokos neturi paskirties parengti
mokinius sakramentams ar dalyvavimui religinėse apeigose. Vis dėlto net
ir netikintys mokiniai, kurie lanko tikybos pamokas, per jas privalo
bent kultūriniu lygmeniu susipažinti su krikščionių tikėjimo
esme, krikščioniškąja etika, Bažnyčios sandara, jos
mokymo bei šventimo pagrindais. Mokant tikybos ypač patartina
atsižvelgti į vaikų ir jaunimo kultūros terpę, tikybą sieti su kitais
mokykloje dėstomais dalykais, didesnį dėmesį skirti
indiferentiškiems ir tikėjimo tiesomis labiau abejojantiems
mokiniams. Taigi derintis prie kitų dėstomų dalykų, prie mokinių
kultūrinių ypatumų, siekiant viską nušviesti Kristaus
Evangelija, į viską įdėti „evangelinio raugo”. Religijos
mokymas mokykloje, ypač vyresnių mokinių, išsiskiria tuo, kad
moko įsiskverbti į kultūros sritį, kitų mokslo dalykų pateikiamas
žinias ir vertybes sėja kaip veržlią Evangelijos sėklą, o jų pažinimą
nukreipia Dievo link, idant tikėjimo žinia pasiektų mokinių mąstyseną.
Šiuolaikinis mokymas mokykloje apima visapusišką jaunimo
ugdymą ir paremtas „keturių stulpų” modeliu: mokytis
pažinti, mokytis veikti, mokytis gyventi kartu ir mokytis būti. Taip
siekiama išlavinti visavertę asmenybę, suformuoti darnią asmens
ir visuomenės sąveiką. Per tikybos pamokas mokiniai kviečiami
ieškoti atsakymų į klausimus apie Dievo meilę, įsikūnijusią
Jėzuje ir toliau teikiančią žmonėms išlaisvinimą ir laimę.
Skatinama ieškoti taip pat atsakymų į pagrindinius žmogaus
esaties klausimus: kas aš esu šiame dideliame pasaulyje?
Kas yra meilės paslaptis? Iš kur kyla tiek daug kančios? Ar
galima pasiekti laimę? Ko galiu tikėtis? Taigi mokiniai mokosi
krikščioniškai gyventi bei būti su kitais ir įprasminti
gyvenimą.
Tikybos mokymo mokykloje indėlį liudija ir Europos vyskupų
konferencijos užsakymu Lietuvoje atlikta apklausa apie tikybos pamokų
svarbą. 2006 metais buvo apklausta 800 mokinių ir 600 mokytojų.
Daugumos atsakiusiųjų nuomone, tikybos pamokos duoda tvirtesnį
tikėjimą, ugdo dorovines vertybes, padeda dvasiškai tobulėti ir
suvokti gyvenimo prasmę, stiprina pasitikėjimą savimi, formuoja
bendravimo įgūdžius, pratęsia šeimos tradicijas ir stiprina
visuomenės santykius.
Tikybos pamokos yra tarsi viso mokymosi raugas, pamatinis dalykas,
keliantis klausimus kitoms pamokoms, o per mokytojus ir mokinius
semiantis apmąstymams žinių iš kitų disciplinų. Iš Jėzaus
ir daugelio žmonių, gyvenusių ir gyvenančių pagal jo mokymą, pavyzdžių
jaunuoliai įgauna jėgų bendrai, tolerantiškai gyventi, gerbti
kitus, išmoksta spręsti konfliktus nenaudojant jėgos. Kas jau
tiki, tam per tikybos pamokas padedama toliau eiti tikėjimo keliu. Kas
pirmą kartą išgirsta šią naujieną, pažįsta ir patiria
Evangeliją. Kas netiki arba ieško, gauna progą pamąstyti apie
gyvenimo laimę ir prasmę. Todėl nevertindami tikybos pamokų
reikšmės ugdant vaikų ir paauglių
krikščioniškąsias vertybes, paminame pagrindinę
šaką, ant kurios laikosi užsienio lietuvių
bendruomeniškumas, visus jungianti lietuvybės sija.