Istorija – lyg dėlionė, kur svarbus kiekvienas balsas
DALIA CIDZIKAITĖ
,,Esu Marcelijus Martinaitis. Poetas. Gimęs 1936 metais Raseinių
rajone, Kalnujų apylinkėje, Paserbenčio kaime. 1941–1940 metais
man dar buvo nedaug, ketvirti–penkti metai. Esu matęs viską vaiko
akimis. (…) Ką aš mačiau? Mačiau pačias žudynes”,
– taip prasideda Jungtinių Valstijų Holokausto muziejaus (United
States Holocaust Memorial Museum) archyvuose saugomas pokalbis su
žinomu Lietuvos poetu M. Martinaičiu apie Lietuvoje vykusias žydų
žudynes. Šis pokalbis, įrašytas į vaizdo juostą, yra
vienas iš beveik 250 interviu, darytų Lietuvoje su žydų žudynes
mačiusiais lietuviais. Jis – tik nedidelė dalis jau daugiau nei
14 metų Holokausto muziejaus vykdomo žodinės istorijos (angl. Oral
History) projekto Europoje, skirto įamžinti liudininkų pasakojimus ir
atsiminimus (daugiau nei 20 metų Muziejus vykdo žodinės istorijos
projektą, kurio tikslas – įamžinti likusių gyvų Holokausto aukų
prisiminimus).
Šiuo metu Holokausto liudininkų projektas vykdomas ir Jungtinėse
Amerikos Valstijose, ieškoma dar gyvų minėtų Antrojo pasaulinio
karo įvykių liudininkų, galinčių ir norinčių savo prisiminimus anglų
kalba palikti ateities kartoms ir istorijai. Apie tai pasakoja nuo 2001
metų Holokausto muziejaus Žodinės istorijos skyriuje dirbanti
žurnalistė, Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje
užaugusi Ina Navazelskis.
Pasak Navazelskis, jau 14 metų muziejaus vykdomas žodinės istorijos
liudininkų projektas yra gana platus, apimantis apie 16 Europos
šalių, tarp jų – ir Lenkiją, Olandiją, Vokietiją, Lietuvą.
Skyrius, kuriame ji dirba, ne tik kaupia žmonių atsiminimus apie
Holokaustą iš kitų šaltinių, bet ir juos kuria –
kalbina žmones, įrašinėja, filmuoja. Nuo to laiko, kai muziejus
pradėjo veikti (atsidarė 1993 metais), iki šios dienos
sukauptame archyve galima suskaičiuoti apie 2,500 pokalbių, iš
kurių daugiau nei pusė yra liudytojų, ne tik žydų, pasakojimai.
Iš jų nemažas skaičius yra iš Lenkijos – per 300
pokalbių, iš Lietuvos turima beveik 250. Nors kitose
šalyse nufilmuota vos keletas pokalbių, pvz., Estijoje tik 3,
tai, Navazelskis nuomone, toli gražu neatspindi Holokausto apimties, o
greičiau rodo ribotas galimybes surasti pašnekovus ir žmones,
kurie mokėtų tokį darbą atlikti, turėti tinkamą infrastruktūrą
filmuoti.
Svarbi yra ir to meto istorinėpolitinė šalies padėtis. ,,Kai
vyko žudynės, – sako Navazelskis, – dauguma Baltijos
kraštų ir Ukrainos žydų, skirtingai nuo kitų šalių, buvo
naikinami ne koncentracijos stovyklose, o netoli tų vietų, kuriose gimė
ir gyveno.” Pavyzdžiui, Estijoje negyveno tiek daug žydų kaip
Lietuvoje, be to, daugelis jų pabėgo arba pasitraukė į Suomiją arba
Sovietų Sąjungą. Tad ir nužudytųjų skaičius šioje šalyje
buvo mažesnis, mažiau buvo ir liudininkų.
Nors reikalavimai dalyvauti projekte yra paprasti, jie – ypač
svarbūs. Vienas iš svarbiausių – kalbinamas žmogus turi
būti asmeniškai kažką matęs, o ne iš antrų lūpų girdėjęs
ar laikraštyje skaitęs.
Lietuvoje vykdytame projekte dalyvavo tokie įžymūs žmonės kaip anksčiau
minėtas rašytojas M. Martinaitis, aktorius Laimonas Noreika,
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis
ir kiti. ,,Labai norėčiau, kad žmonės, sužinoję, jog apie Holokaustą ir
tai, ką jie matė, pasakoja ir Lietuvos įžymūs žmonės, imtų ir
pasidalintų savo prisiminimais su Holokausto muziejumi”, –
sako Navazelskis.
Dauguma tų Lietuvoje nufilmuotų pokalbių pašnekovų yra gal tik
savo mažoje bendruomenėje ar šeimoje žinomi žmonės. Muziejaus
darbuotoja mano, jog tokį projektą Amerikoje geriausiai pavyktų
įgyvendinti, kaip pavyzdį pateikus būtent tų žymių Lietuvos žmonių
pasakojimus, nes, pasak jos, ,,jie visuomenei yra labiau žinomi”.
Tarp Amerikoje pakalbintųjų yra teisininkas, ekonomistas, žinomas JAV
lietuvių visuomenės veikėjas Algimantas Gureckas.
Navazelskis iki šiol negali atsistebėti, jog praėjus tiek metų,
dar atrandama tiek daug medžiagos. Tiesa, pašnekovų mažiau, bet
anksčiau žmonės nebuvo pasiruošę kalbėti, nebuvo linkę dalintis
savo atsiminimais. Žodinės istorijos skyriaus darbuotojos nuomone,
liudytojai, kaip ir aukos, taip pat buvo traumuoti.
Lietuviškas projektas turi ir kitokių balsų – žydų, kurie
Antrojo pasaulinio karo metais buvo vaikai ir liko gyvi. Tai –
Irena Veisaitė ir Ada Gensaitė Ustjanauskienė. I. Veisaitė, Vilniaus
pedagoginio universiteto dėstytoja, viena iš Atviros Lietuvos
fondo steigėjų ir vadovių, yra žinomas žmogus Lietuvoje. Jos liudijimas
anglų kalba yra saugomas Holokausto muziejuje Washington, DC, o
lietuvių kalba – didžiausiame archyve USC Shoah Foundation
Institute, esančiame Los Angeles mieste, kur surinkta per 50,000
Holokaustą išgyvenusių žmonių pokalbių.
I. Veisaitės istorija yra jaudinanti. Tam tikra prasme ji
išgyveno visą Lietuvos istoriją – vokiečių okupaciją ir
nacių represijas, išdavystes, išgelbėjimą. Uždaryta gete,
vėliau išgelbėta tėvų draugų, pirmomis karo dienomis praradusi
mamą. Vėliau, patekusi į gen. Ladygos šeimą, Veisaitė patyrė,
kas laukia kai kurių šeimų sovietmečiu – jau per pirmą
sovietų okupaciją generolas Ladyga buvo sulaikytas ir vėliau
sušaudytas, o po karo ją priglaudusi Stefanija Ladygienė, kurią
Veisaitė vadina antrąja savo mama, ištremta į Sibirą.
,,Veisaitė, – sako Navazelskis, – yra viena iš tų
žmonių, kuri po karo įsiliejo į Lietuvos visuomenę. Todėl jos
liudijimas yra vienas stipriausių, kurį esu bet kada girdėjusi. Ir dėl
pačios istorijos, ir dėl to, kad jame matyti, kaip Veisaitė kūrė savo
gyvenimą, pagal kokias vertybes gyveno.”
Ne mažiau įdomesnė ir vertingesnė yra ir Ados Gensaitės Ustjanauskienės
istorija, kurios liudijimą muziejus nufilmavo gana vėlai – tik
2008 metais. ,,Daug kas gali paliudyti apie savo asmeninį gyvenimą, ir
tai labai svarbu istorijai, bet Ados Gensaitės interviu turi ir
platesnę – aiškią ir ryškią – istorinę
vertę”, – sako Navazelskis. Jos tėvas buvo Jakobas Gensas,
Vilniaus geto žydų policijos viršininkas, kartu ir
tragiška, ir kontroversiška asmenybė. Bandydamas
išgelbėti mažą saujelę žydų nuo mirties, jis vokiečių buvo
priverstas paaukoti kitus. Pasak Žodinės istorijos skyriaus
darbuotojos, ilgą laiką vokiečiai net nežinojo, kad egzistavo Ada ir
jos mama – lietuvė Elvyra Budreikaitė Gensienė, nes jos gyveno už
geto ribų. Tėvas jas aplankydavo kiekvieną dieną po pietų (tai buvo
reta tuo metu žydams suteikiama privilegija) ir savo žmonai pasakodavo,
kas vyksta gete. Tuo metu Adai buvo penkiolika metų.
,,Tai – atskiros istorijos ir kartais galvoji, kaip žmogus visa
tai galėjo išgyventi”, – prisipažįsta Navazelskis.
Iš kitos pusės, Ados paliktas pasakojimas apie savo
šeimą, apie tragiškus jos narių likimus padeda suprasti
visą to istorinio laikotarpio sudėtingumą.
,,Kai kalbini žmogų, turi žiūrėti, kas yra jo tiesa, kas yra jo
išgyvenimai, patirtis. Nuspręsti, ar jo liudijimas yra
teisingas, ar ne, galima tik palyginus su kitais
šaltiniais”, – sako Navazelskis.
Nufilmuotas pokalbis tampa Holokausto muziejaus archyvo dalimi –
archyvo, kurio medžiaga ateityje bus naudojama švietimo
reikalams. Ja naudosis istorikai, kurie renka medžiagą, ir tie, kurie
kuria dokumentinius filmus. Navazelskis puikiai supranta, kad ,,tema
yra jautri, todėl apie tai kalbėdami turime atsargiai ir sąžiningai
elgtis”. Pasak jos, ,,Istorija yra lyg didelė dėlionė (angl.
puzzle), kurią iki galo suprasti galbūt kartais tetrūksta vienos mažos
detalės – liudininko pasakojimo, žmogaus, savo akimis mačiusio
įvykius, balso.”