LTSC darbuotojai Enata Skrupskelytė ir Petras Petrutis. S. Miglinienės nuotr.
„Vynuogynuose darbo daug, bet darbininkų maža”
Ne per seniai į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC)
darbuotojų gretas įsijungė Enata Skrupskelytė. Ji kruopščiai
atlieka jai patikėtus darbus. Anądien, suradę laiko, pasikalbėjome.
Štai mudviejų pasikalbėjimo eiga.
– Man regis, kad visa
Skrupskelių šeima linko į humanitarinius mokslus. Tikriausiai
Jūsų šeimoje niekas nesidomėjo nei technika, nei mechanika?
– Taip, iš tikrųjų, mes visi linkom į humanitarinius
mokslus, bet ne visi ten praleidom didesnę darbingo gyvenimo dalį.
Tėtis Ignas Skrupskelis studijavo germanistiką, paskui tapo žurnalistu,
Nepriklausomybės metais redagavo „Židinį” ir „XX
amžių”. Sesuo Viktorija Skrupskelytė studijavo prancūzų kalbą ir
literatūrą ir toje srityje profesoriauja iki šių dienų –
dabar dėsto ir dirba Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kur yra gavus
keletą apdovanojimų – ordinų, vieną Prancūzijos, kitą Lietuvos.
Taip pat ir brolis Kęstutis Skrupskelis, susidomėjęs filosofija,
pasiliko prie jos ir ten yra daug pasiekęs: pereitą rudenį buvo
pagerbtas LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo premija.
Mamai, Alinai Skrupskelienei, buvo kitaip, gyvenimas padiktavo savo.
Tapusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokytojavo Kaune
(„Aušros” mergaičių gimnazijoje, šiandien
vadinamoje Maironio), paskui Scheinfeld (DP stovykloje Vokietijoje),
bet persikėlus į Čikagą apie 20 metų dirbo University of Illinois at
Chicago (UIC) College of Dentistry laboratorijoje asistente. Čia jai
kartais tekdavo aiškinti UIC studentams kaip dirbti su
elektroniniu mikroskopu. Dirbdama laboratorijoje, literatūrinio darbo
nebuvo pamiršusi, suredagavo anglišką literatūros
antologiją „Lithuanian Writers in the West”, o kartu su Č.
Grincevičiumi „Juozo Brazaičio raštus” (6 tomus).
Aš pati studijavau bibliotekininkystės mokslus ir, kurį laiką
padirbusi bibliotekose, susidomėjau naujai pasirodžiusiais
kompiuteriais ir pradėjau dirbti su jais. Tas mano žingsnis nebuvo į
gryną techniką ar mechaniką, bet į tuo metu man buvusį įdomų
humanitarinių ir techninių sričių sugretinimą.
– Jūs, Enata, esate profesionali bibliotekininkė. Kas paskatino pasirinkti šią, o ne kurią kitą profesiją?
– Pasirinkimas buvo greičiau kitų galimybių iš
sąrašo išbraukimas. Nejaučiau, kad turiu gabumų
tiksliesiems mokslams. Kolegijoje turėjau galimybę atlikti mokytojos
praktiką. Ir nors po trijų savaičių aiškiai jaučiau, kad tikrai
darausi stipresnė ir įdomesnė mokytoja, galų gale mokytojos darbas
nepatraukė. Studijuodama dirbau bibliotekoje ir toji knygų aplinka
– mokslas, menas, istorija ir visos kitos sritys čia pat po
ranka, darbas su knygomis ir su žmonėmis – buvo įdomi, plati ir
labiausiai atitiko mano norus. Namie knygos visada buvo labai
vertinamos, tad bibliotekos atmosfera buvo puikiai pažįstama ir artima.
– Norėtųsi paklausti, kur studijavote ir kur teko įsidarbinti?
– Socialinių mokslų bakalauro laipsnį įgijau Annhurst kolegijoje,
Putnam, CT. Magistro laipsniui gauti pasirinkau Čikagos universitetą,
nes tuo metu jis turėjo vieną iš nedaugelio bibliotekininkystės
programų ir gerą reputaciją. Persikelti iš Connecticut valstijos
į Čikagą paskatino ir tai, kad čia gyveno dėdė ir teta
Meškauskai, tad su jais ir gyvenau pradėjusi čia studijuoti.
Pabaigus studijas pavyko greitai gauti darbą Čikagos viešojoje
bibliotekoje, pačiame gražiausiame miesto pastate – dabartiniame
Čikagos kultūros centre (Chicago Cultural Center). Dirbau informacijos
(Reference Department) skyriuje, padėjau lankytojams, studentams
telefonu ar asmeniškai ieškoti ir rasti atsakymus į
įvairius klausimus, rasti medžiagą referatams. Dabar panašią
funkciją atlieka internetiniai „Google”,
„Dogpile” ar „Yahoo”.
Kai kompiuteriai pradėjo skverbtis į anų dienų gyvenimą, susidomėjau
jais. Ne tiek iš techninio taško, bet norėjau
išmokti gauti informaciją iš sukurtų duomenų bazių (data
bases). Dirbau University of Illinois at Chicago administracijos
skyriuje, išmokau keletą kompiuterio „kalbų” –
,,Cobol”, RAMIS, MSACCESS ir naudodama tas „kalbas”
padėdavau universiteto administracijos ir kai kurių kolegijų
tarnautojams surasti reikiamą informaciją apie studentus, kursus,
universiteto finansus, personalą ir t. t.
– Kokios priežastys Jus atvedė į LTSC?
– Kai baigiau dirbti universitete, kai apsitvarkiau namus,
pagražinau virtuvę, uždėjau namui naują stogą, peržiūrėjau ant namo
aukšto per daug metų sukrautas dėžes ir lentynas, pajutau, kad
reikia vėl plėsti akiratį. Mintys nukrypo į LTSC, ypač po trumpo
susitikimo su Skirmante Migliniene. Ji prasitarė, kad LTSC labai reikia
darbuotojų. Čia rūšiuoju ir klasifikuoju archyvui padovanotas
knygas.
– Jūsų brolis Kęstutis Skrupskelis neseniai lankėsi LTSC. Kažin, ar jam pavyko rasti reikiamos archyvinės medžiagos?
– Šiuo metu brolis renka medžiagą ilgesnei ir
išsamesnei knygai apie ateitininkų organizacijos istoriją.
Ypatingai jį domina organizacijos veiklos pradžia ir aktyviausios
veiklos metai. Jis daug medžiagos rado „Židinio”,
„Ateities” ir „Tėvynės sargo” žurnaluose. Taip
pat ano meto veikėjų M. Krupavičiaus, Klimo, Čepėno, Jurgėlos, Skipičio
atsiminimų knygose, peržiūrėjo Kazio Pakšto fondą. Ypatingai jį
nustebino, kad tarp įvairių laiškų ir dokumentų ten saugomas
Pakšto laiškas, rašytas 1942 metais Ed. Turauskui
(tada gyvenusiam Šveicarijoj). Jame Pakštas sako gavęs
laišką su prašymu iš „Juozo Urmano ir
nabagėlės ponios Skrupskelienės. Abu jie maldavo pasirūpinti jos vyru
ir kitų 50,000 lietuvių, deportuotų į Sibirą ir šiaurės Rusiją,
kur jie lageriuose badauja ir šąla”. Toliau Pakštas
rašo, kad buvo „nuvažiavęs į Vashingtoną pasitarti su
Amerikos Raudonuoju Kryžium, jieškoti geresnių kelių teikti
badaujantiems pašalpas”. Mano broliui ir man tai buvo
visai netikėtas, labai asmeniškas ir brangus radinys. Mes
žinojome, kad mama nenuilsdama ieškojo būdų sovietų kalinamam
tėčiui kaip nors padėti, bet nežinojome, kad susisiekė net su Amerikoje
gyvenančiais pažįstamais ir įtakos turinčiais lietuviais.
– Kaip Jūs vertinate LTSC ir išeivijos lietuvių atliekamus archyvinius darbus?
– Manau, kad teikiami ir saugojami archyvai be galo svarbūs ir
reikalingi. Kai visas pasaulis nepaprastu greičiu kas dieną keičiasi,
kai vieni dangoraižiai pranyksta beveik per naktį ir išdygsta
kiti, yra būtina sutelkti ir išsaugoti kiek galima daugiau
dokumentų, knygų, pirminių šaltinių, kurie paliudytų
ateinančioms kartoms, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ypač svarbu
todėl, kad iki 1990 metų daug šaltinių nebuvo prieinami Lietuvos
mokslininkams. Tuo tarpu neigiamų komentarų ir atviro melo, skleidžiamo
viešųjų sovietmečio institucijų bei jų bendradarbių, apie
išeivius buvo labai daug. Mokslininkai, dirbdami dabar ir
ateityje, archyvuose ras tikslius šaltinius, kuriuos
išstudijavę galės suprasti ir pristatyti praeities įvykius. Visi
archyvai naudingi pagal savo išgales, skirtingus akcentus,
lankytojus. Malonu matyti, kad jie vis papildomi, saugojami ir
naudojami. Smagu, kai juose randama tiek daug vertingos medžiagos.
Gaila tik, kad „vynuogynuose darbo daug, bet darbininkų
maža”.
– Ačiū už malonų bendradarbiavimą. Ačiū už pasikalbėjimą. Linkime Jums geriausios sėkmės.
Kalbino Petras Petrutis