Irenos ir Allan Johnson šeima: Ona, Allan, Irena ir Jessie. Iš Johnson šeimos albumo.
Kartais šizofreniškas lietuvio gyvenimas JAV tikrai turtingesnis
Pokalbis su Irena Blekyte-Johnson
KARILĖ VAITKUTĖ
–
Esate labai aktyvi Amerikos lietuvė: buvote Vašingtono
(Washington State) valstijos Lietuvių Bendruomenės pirmininkė, dabar
esate šios Bendruomenės narė, Vašingtono universiteto
(University of Washington, UW) Patarėjų tarybos Lietuvių studijų
programos klausimais narė, organizacijos The Association for the
Advancement of Baltic Studies administracinė vykdomoji direktorė, knygų
vertėja. O juk gimėte net ne Lietuvoje! Esate taip vadinamos dipukų
vaikų kartos žmogus. Papasakokite apie savo kelią į Jungtines Valstijas.
– Gimiau Anglijoje 1948 metais. Į Angliją mano tėvai atvyko po
Antrojo pasaulinio karo iš pabėgėlių stovyklos Oldenburge
(Oldenburg), Vokietijoje. Iš Lietuvos išvyko ne tik mano
tėvai, bet ir tėvo mama, ir jo broliai. Jų keliai buvo
išsiskyrę, visi šeimos nariai susitiko tik 1951 metais
Kanadoje. Tuomet aš buvau jau dvejų metukų. Kanadoje gyvenome
iki 1957 metų. Čia gimė mano sesuo Ingrida. Po to atvykome į Jungtines
Valstijas ir apsigyvenome Marquette Parko rajone, Čikagoje, kur gimė
mano brolis Petras. Lankiau lietuviškas katalikiškas
Nekalto Prasidėjimo parapijos pradinę mokyklą ir Marijos vidurinę
mokyklą. Buvau tikra ,,Marquette Parko lietuvaitė”. Vėliau
mokiausi Ilinojaus universitete (University of Illinois at Chicago,
UIC) Čikagoje. Ištekėjau ir 1981 metais su vyru persikraustėme
gyventi į Seatle) Vašingtono valstijoje.
– Išvykote iš
didelės lietuviškos salos Čikagoje į lietuviams mažai žinomą ir
tolimą Sietlą? Kodėl pasirinkote šį miestą?
– Persikėlėme dėl mano vyro darbo. Jis buvo baigęs zoologijos
mokslus ir iš pradžių dirbo Lincoln Park zoologijos sode
Čikagoje. Tačiau vėliau nusprendė važiuoti dirbti į Seatle Woodland
Parko zoologijos sodą, kuris tuo metu buvo laikomas pačiu geriausiu
šalyje.
– Ar išvykusi iš
Marquette Parko sąmoningai nusprendėte išlikti lietuve, t.y.
išlaikyti lietuviškus papročius, kalbą?
– Atvykusi radau nedaug lietuvių. Čia gyveno viena mano klasės
draugė. Vėliau atvyko dar kelios, nes jų vyrai dirbo ,,Boeing”
lėktuvų kompanijoje. Išvykimas iš didelės lietuvių
bendruomenės davė man progą pažvelgti į save giliau ir suvokti, ar
aš iš tikrųjų noriu išlaikyti savo
lietuviškąją tapatybę. Apsisprendimą išlaikyti tradicijas
lėmė ir mano pirmosios dukters Onos gimimas. Seatle buvo maža lietuvių
bendruomenė, tačiau nebuvo šeimų, panašių į manąją
– su visai mažais vaikais. Dauguma lietuvių buvo atvykę iš
Čikagos, Los Angeles ar kitų didesnių miestų, kuriuose buvo nemažos
lietuviškos bendruomenės. Mes tam tikra prasme turėjome modelį,
kaip ,,būti lietuviu”. Žinojome, kad reikia švęsti Vasario
16-ąją, žinojome, kad smagu būtų turėti lietuvių liaudies šokių
ansamblį... Mums pasisekė, kad tarp mūsų atsirado žmogus, kuris mokėjo
šokti ir norėjo šokių mokyti kitus. Mūsų buvo mažai,
tačiau būtent todėl kiekvienas iš mūsų staiga suprato, kad mes
patys galime ir oficialią kalbą pasakyti, ir į Kongreso narį kreiptis.
Čikagoje jau buvo žmonių, kurie tai darė. Aš Čikagoje apie save
negalvojau kaip apie žmogų, kuris gali būti aktyvus lietuviškame
gyvenime tokiame lygmenyje. O čia supratau, kad galiu.
– Buvote Vašingtono valstijos Seatle apylinkės LB pirmininkė. Kokie, jūsų nuomone, didžiausi Sietlo pasiekimai?
– Manau, kad mus lydėjo sėkmė, o be to, buvome labai
,,gudrūs” ir išnaudojome visas progas, kurias mums siūlė
likimas. Kai Lietuva atsivėrinėjo pasauliui 1988–1989 metais, mes
labai aktyviai išnaudojome tuos istorinius pasikeitimus –
perestroiką ir glasnost. Visur, kur tik galėdavome – per spaudą,
Kongreso narių įstaigose – kalbėjome apie Lietuvą ir jos siekius
atkurti nepriklausomybę. Pamatėme, kad lietuvių bendruomenė nėra
didelė, todėl greitai suradome latvius ir estus ir nutarėme bendrai
dirbti kartu. Kai kurie susitikimai būdavo organizuojami UW.
Pavyzdžiui, buvome susitikę su lietuviais irkluotojais, tuo metu dar
buvusiais sovietų komandoje, kuri buvo atvykusi į Sietlą, į Geros
valios žaidynes.
Atėjo metas, kai keli universiteto profesoriai pamatė, kad mes labai
aktyvūs, įdomūs ir pasiūlė surengti paskaitų ciklą apie Baltijos
šalių renesansą. Keletas profesorių tuo metu mums
pranešė, kad JAV valdžia teikia lėšas, kad būtų mokomos
įvairios ,,neįprastos” užsienio kalbos, kurių paprastai nebūna
universitetų programose. Tuo metu UW netgi mokėsi viena studentė, kuri
labai norėjo išmokti lietuvių kalbą, tačiau tam Seatle nebuvo
jokių galimybių.
Tokie buvo mūsų pirmieji žingsniai, atvedę iki šios dienos, kai
Vašingtono universitete yra mokomos lietuvių, latvių ir estų
kalbos ir kiti susiję dalykai. Pradėjome nuo intensyvių vasaros kursų,
kurių metu studentai galėdavo mokytis kalbos ir kultūros pagrindų.
Karile, jūs juk pati dėstėte tuose kursuose pirmąsias dvi vasaras.
Universitetas, pamatęs, kad vasaros kursai sekasi gerai, pasiūlė
sukurti rimtą akademinę programą, pagal kurią mokytųsi ne tik tie
studentai, kurie nori išmokti savo tėvų ar senelių kalbą, bet
visi, kurie domisi Baltijos kraštų kalbomis, istorija, ekonomika
ir kitais dalykais. Mums pasisekė, kad į pensiją išėjusi UIC
profesorė Violeta Kelertienė atvyko gyventi į Sietlą. Dabar jau galime
dažniau išgirsti ir jos paskaitas UW. Anksčiau, dar dirbdama
UIC, prof. Kelertienė UW taip pat yra lankiusis su paskaitomis, bet ne
taip dažnai.
– Esate UW Skandinavijos
šalių kalbų fakulteto Patarėjų tarybos narė. Koks yra skirtumas
tarp UIC Lituanistikos katedros, ten dėstomų dalykų ir UW siūlomų
lietuviškų kursų?
– Aš pati labai rėmiau Lituanistikos katedros įsteigimą
UIC. Mano vyras netgi mokėsi joje lietuvių
kalbos. Mūsų studijų programa čia,
UW, yra ne Slavų ir baltų kalbų fakultete, o Skandinavų kalbų. Kai
finansavimas bus pilnas, fakulteto pavadinimas pasikeis į Skandinavų ir
baltų studijų fakultetą. Buvome pakviesti į šį fakultetą, ir
aš visą laiką jutau didelį geranoriškumą iš
fakulteto vadovybės ir profesorių mūsų atžvilgiu. Atrodo, kad visi
norėjo, kad mums pasisektų. Iš pradžių gavome šiek tiek
federalinės valdžios lėšų, ir tai buvo didelė pagalba. Vėliau
mes patys tapome tam tikru modeliu, kaip telkti lėšas mūsų
studijų programai. Mūsų mintis buvo tokia: norime, kad po kiek laiko
čia būtų galima mokytis ne tik kalbos ir literatūros, bet ir istorijos,
ekonomikos, viešosios politikos ir kitų dalykų, žvelgiant į juos
iš lietuviškos, latviškos ar estiškos
perspektyvos. Kai turėsime pakankamai lėšų, čia galės atvykti ir
profesoriai iš Lietuvos ar kitų Baltijos kraštų. Pati esu
klausiusi paskaitų, kurias dėstė profesoriai iš Skandinavijos
šalių.
– Į anglų kalbą išverstų
lietuviškų knygų nėra labai daug. Jūs pati esate
išvertusi knygą, susijusią su Lietuvos istorija. Kodėl ėmėtės
šio darbo?
– Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje tikrai nebuvo
daug knygų apie Lietuvą anglų kalba. Negalėjai pasakyti savo
amerikiečiui kaimynui pasiimti tą ar kitą knygą ir pasiskaityti,
tarkime, apie Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes Lietuvai. Atsimenu,
kaip džiaugiausi, kai išėjo Česlovo Milošo romanas ,,Isos
slėnis” anglų kalba. Perskaičius jį, galėjai susidaryti vaizdą,
koks buvo gyvenimas Lietuvos kaime tam tikru istorijos laikotarpiu.
Tačiau tokių knygų buvo taip reta. Kadangi nemažai metų buvau labai
aktyvi politiniame gyvenime, supratau, kad Lietuvos istorijos garsinimo
darbe labai padėtų ir tai, kad žmonės tiesiog galėtų patys perskaityti
gerai į anglų kalbą išverstas knygas. Buvo nemažai pastangų
versti lietuviškas knygas į anglų kalbą, tačiau tie vertimai
nebuvo lengvai ar suprantamai skaitomi, o skaitytojas tokias knygas
dažnai numeta nepabaigęs jų skaityti. Na, o kadangi aš ypatingai
domėjausi Antruoju pasauliniu karu, nuolat skaičiau įvairią literatūrą
apie šį laikotarpį lietuviškai. Taip ,,Pergalės”
žurnale, o vėliau ,,Lituanus” aptikau Dalios Grinkevičiūtės
prisiminimus apie lietuvius tremtyje prie Laptevų jūros. Vėliau taip
susiklostė likimas, kad čia atvyko Jonas Markauskas, kuris skaitė
paskaitą apie trėmimus į Sibirą 1941 metais. Jis atvežė D.
Grinkevičiūtės knygą, kuri tuo metu dar nebuvo žinoma plačiai
visuomenei. Perskaičiusi tą knygą supratau, kad išversta į anglų
kalbą ji labai gerai skaitytųsi, būtų įdomi skaitytojui.
Išverčiau kelias ištraukas, kurios buvo
išspausdintos literatūriniame žurnale Toronte. Vėliau visa knyga
buvo išversta Lietuvoje. Dabar D. Grinkevičiūtės atsiminimai yra
įtraukti į rekomenduojamų knygų sąrašą studentams,
besimokantiems UW.
– O kaip nusprendėte
išversti Dainavos apygardos partizano Liongino
BaliukevičiusDzūko ,,Partizano dienoraštį”?
– Knygą man padėjo surasti mano duktė Ona. Vienais metais ji vyko
į Lietuvą ir ten rinko medžiagą savo disertacijai, darydama interviu su
žmonėmis, grįžusiais gyventi į Lietuvą iš Amerikos.
Paprašiau jos parvežti man naujai išleistų memuarų apie
Antrąjį pasaulinį karą, tremtį. Tačiau ji rado knygą apie partizanus.
Iš tiesų tą knygą jai pasiūlė Lietuvos genocido aukų muziejaus
darbuotojai.
– Papasakokite daugiau apie vertimo procesą.
– Versti L. Baliukevičiaus memuarus nusprendėme kartu su kita
vertėja – Lijana Holmes, su kuria tuo metu lankiau istorijos
paskaitas. Kadangi vėl susidūrėme su problema, kad nėra mokomosios
medžiagos, tokios kaip istorijos liudininkų prisiminimai, kurią
studentai galėtų skaityti anglų kalba, nusprendėme, kad laikas pradėti
versti. Bent jau ištraukas. L. Baliukevičiaus prisiminimai labai
tiko. Iš tiesų, L. Baliukevičius – nuostabi asmenybė,
sužavėjusi tiek mane, tiek Lijaną. Kadangi dirbome kartu, galėjome
viena kitą papildyti, pataisyti.
– Koks knygos likimas? Ar ji jau skaitoma? Kiek egzempliorių parduota?
– Tai – puiki knyga, bet dar laukia, kada ją atras plačioji
visuomenė. Žinoma, apie šią knygą žino visa Sietlo lietuvių ir
latvių bendruomenė. Knygą puikiai recenzavo Antanas Šileika
,,Lituanus” žurnale. Taip pat vertimas buvo recenzuotas Romualdo
Kriaučiūno žurnale ,,Lithuanian Papers”, leidžiamame Tasmanijoje.
Interviu su manimi ir L. Holmes buvo skelbtas ir ,,Draugo”
dienraštyje. Memuarus Lietuvoje išleido Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, tačiau leidėjams
trūksta lėšų, kad galėtų plačiai knygą reklamuoti JAV. Tai kiek
pajėgiame, tai darome mes pačios.
– Dabar Seatle LB aktyviai
darbuojasi ne tik jūsų kartos lietuviai, bet ir atvykėliai iš
Lietuvos. Kaip sutariate? Kuo skiriatės ir kas jus vienija?
– Seatle LB maža. Priimame visus, kas tik nori prisijungti savo
darbais ir išlaikyti lietuviškas tradicijas. Sutariame
labai gerai. Mums tikrai sekasi, nes prie bendruomenės prisijungė
daugybė labai gabių ir puikių žmonių. Atvykėliai iš Lietuvos
dabar yra ir mūsų valdybos nariai, ir mūsų šokių grupės nariai.
Jie atneša į bendruomenę naujų lietuviškų tradicijų.
Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą šventėme Užgavėnes.
Ši šventė mano kartai buvo visiškai naujas
dalykas. Mūsų naujasis choras ,,Vakarai” taip pat susikūrė
naujųjų imigrantų – Dainiaus ir Astos Vaičekonių – dėka. Ir
Vasario 16-osios programos yra gražios, jose dalyvauja ir vaikai su
savo pasirodymais, dainuodami daineles, kurių aš ir mano karta
tikrai nedainavome. Tačiau tos dainelės linksmos, gražios ir pritraukia
vaikus, kurie nori dainuoti ir XXI amžiaus lietuviškas dainas, o
ne tik senąsias. Taigi, naujieji atvykėliai tikrai įnešė daug
gyvybės į mūsų bendruomenę.
– Jūsų tėvų karta turėjo bėgti
iš Lietuvos dėl okupacijos. Daugelis tos kartos žmonių visą savo
gyvenimą išeivijoje svajojo apie Lietuvos išlaisvinimą ir
galimybę sugrįžti. Dabar Lietuva laisva, o lietuviai iš jos vis
tiek išvažiuoja. Ką Jūs, užaugusi didelėje lietuvių
bendruomenėje, galvojate apie dabartinės emigracijos procesą, apie tai,
kad lietuviai palieka ne okupuotą, o laisvą Lietuvą?
– Vienas dalykas yra idealus įvaizdis, o visai kas kita –
realybė. Idealus laisvos Lietuvos įvaizdis taip pat nebūtinai atitinka
realybę. Juk ir Lietuvos lietuviai, gyvendami Lietuvoje, tikriausiai
kitaip įsivaizdavo Amerikos lietuvius. O atvažiavo ir surado mus čia
gal ne visus tokius gražius, kaip kada nors įsivaizdavo, o mes irgi
pamatėme juos realius, o ne tokius, kokius kada nors buvome
idealistiškai įsivaizdavę. Juk toli gražu ne kiekvienas
lietuvis, kuris atvyko į Ameriką po karo, nusprendė savo vaikus leisti
į lituanistines mokyklas, ne kiekvienas nusprendė išlaikyti
tradicijas, ne kiekvienas buvo aktyvus lietuviškuose darbuose.
Gyvenimas yra gyvenimas, ir gyvenimo realybė padiktuoja žmogaus elgesį.
Visuomet yra pasirinkimo elgtis vienaip ar kitaip galimybė, ir žmogus
renkasi. Čia, Amerioje, yra laisvė. Kai kurie iš mano tėvų ir
manosios kartos nusprendė gyventi tik amerikietišką gyvenimą, o
kai kurie pamanė, kad jų gyvenimas bus turtingesnis, jei jie bus ne tik
amerikiečiai, bet ir Amerikos lietuviai.
– Kaip Jums pačiai sekasi atrasti pusiausvyrą tarp lietuviškojo ir amerikietiškojo gyvenimų?
– Yra nelengva, tačiau, manau, kad kiekviena šeima,
nusprendusi gyventi ir lietuviškąjį gyvenimą Amerikoje, privalo
surasti pusiausvyrą. Kartais bešokinėdamas iš
lietuviškojo į amerikietiškąjį ir atvirkščiai,
gali tikrai pasijusti šizofreniku. Mano vyras ne lietuvių
kilmės. Jo protėvių giminės šakos siekia pirmuosius atvykėlius į
šį kraštą ,,Mayflower” laivu iš Anglijos
XVII amžiuje. Man labai svarbu, kad vyras labai domisi mano kilme, mano
tautos kultūra. Jis visuomet taip sako apie mūsų šeimą mūsų
nepažįstantiems žmonėms: ,,Mano giminė gali pasigirti savo istorija,
mano žmonos giminė gali pasigirti savo kultūra.” Kai buvau labai
aktyviai įsitraukusi į politinį gyvenimą, mano vyras sakydavo: ,,Gerai,
‘atidirbai’ tiek ir tiek valandų lietuvybei, dabar
norėčiau, kad paskirtum tiek ir tiek valandų mūsų šeimai.”
Išlaikant lygsvarą visuomet padeda humoro jausmas. Neįmanoma
būtų puoselėti savo tautos tradicijų gyvenant su žmogumi, kuris,
tarkime, piktintųsi, jei staiga su kuo nors imi kalbėtis ne anglų kalba
arba praleidi daug valandų darydamas, amerikiečio akimis žiūrint,
,,keistus” dalykus. Esu dėkinga savo vyrui, kad jis priima mane
tokią ,,egzotišką”, kad jis priima mano tautos kultūrą.
– Kaip Jums atrodo, kas yra svarbiausia norint išlikti lietuviu Amerikoje?
– Manau, kad kalba. Kažkada girdėjau tokį pasakymą: ,,Jei nemoki
lietuvių kalbos, niekada nesuprasi, ką reiškia tikras
lietuvis.” Po daugelio metų mano pačios patirtis leido man
prieiti prie tokios pačios išvados. Būtent kalbos mokėjimas
suteikia tvirtą emocinį ryšį su savo tauta. Juk niekuo kitu mes
per daug nesiskiriame nuo kaimyno – nei odos spalva, nei
manieromis. Galime tikrai gerai įsilieti į amerikiečių visuomenę ir
nebūsime atpažinti. Tačiau savos kalbos mokėjimas atveria mums visai
kitą pasaulį, kuris yra tik mūsų – lietuvių. Aš ir su savo
dukromis kalbėdamasi lietuviškai tai jaučiu. Nors jos gal ir
nemoka lietuviškai taip gerai, kaip norėtųsi, tačiau mes
kalbamės ir tai yra mūsų ,,slaptoji” kalba, kažkas tokio, ką
amerikietiškame pasaulyje turime tik mes.
– Ačiū už pokalbį.
Skaitytojai, kurie domisi Liongino Baliukevičiaus ,,Partizano
dienoraščiu” anglų kalba, gali kreiptis į I.
BlekytęJohnson, rašydami e. pašto adresu:
Dzukas.b.h@gmail.com
Baltijos šalių studijų programos UW 15-mečio proga 2009 metais
buvo pasodintas ąžuoliukas. Iš kairės: Kathleen Johnson, JAV
ambasadorius Lietuvoje (1992–1994) m. Darryl Johnson, Lietuvos
Respublikos garbės konsulas Vytautas Lapatinskas, Vašingtono LB
pirmininkas Rimas Mikšys ir Irena Blekytė-Johnson.