Vakaro organizatorės: Vita Jakulevičiūtė ir Gintarė Bukauskienė.
Lietuviškų filmų vakaras
Visi žinome, kad lietuviai yra ne tik darbšti, bet ir linksma
tauta. Nuo seno Lietuvoje, o ypač šaltais žiemos vakarais, buvo
paprotys rinktis vieni pas kitus tai pašokti, tai padainuoti,
tai istorijų pasiklausyti. Ši tradicija, tik gal kiek
modernesniu pavidalu, lietuvio pasąmonėje yra išlikusi iki
dabar. Kaip žinia, nemaža dalis lietuvių gyvena užsienyje, o tai dar
didesnė paskata susieiti visiems kartu, pabūti ir pabendrauti. Tad
š. m. kovo mėnesio 7 dieną New York mieste buvo suorganizuotas
lietuviškų filmų vakaras. Vakaro metu buvo rodomi du
lietuviški filmai Giedrės Beinoriūtės „Balkonas” ir
Vytauto V. Landsbergio „Kai aš buvau partizanas”.
Norėdama daugiau sužinoti, kodėl toks vakaras yra organizuojamas,
,,Draugo” bendradarbė Rytinėje pakrantėje Jurgita Raškevičiūtė pakalbino vieną iš vakaro organizatorių Gintarę Bukauskienę.
– Koks šio vakaro tikslas?
– Dar Aušros Vartuose (Aušros Vartų bažnyčia
Manhattan – Red.) žmonės mielai lankydavosi filmų peržiūrose. Ko
gero, filmų vakarai sutraukdavo daugiausia žiūrovų. Aišku, filmą
galima peržiūrėti ir namuose, įsigijus DVD. Tačiau žiūrėjimas su
draugais kartais mielesnis. O gal ir ne kiekvienas turi tą DVD. Taigi
ir pasiūlom bendruomenei susirinkti ir žiūrėti drauge. O po to, dar
šiek tiek ir pabendrauti. Tai gal kiek suprasminta ar
sutikslinta bendravimo forma. Ne plakatinė, kaip minėjimai, bet tuo
pačiu ir neeilinis vakarėlis.
– Kas organizuoja šį lietuviškų filmų vakarą?
– Atsakant formaliai – tai Manhattan Lietuvių Bendruomenė.
Tačiau dalis šios grupelės – tai buvusi neformali grupuotė
„Niujorkiečiai šalia mūsų”. Taigi, beveik „ta
pati panelė, tik kita suknelė”. O iš visos grupės
šio vakaro pagrindiniai varikliai esame Vita Jakulevičiūtė ir
aš, Gintarė Bukauskienė.
– Ar visus lietuviškus vakarus, vykstančius New York, organizuoja ši Bendruomenė?
– Ne, toli gražu ne. Renginius ruošia ir Lietuvos
generalinis konsulatas, ir Maironio lituanistinė mokykla,
Brooklyn-Queens LB, Tautos Fondas, JAV Lietuvių Bendruomenės New York
apygarda, Amerikos Lietuvių Taryba, Susivienijimas Lietuvių Amerikoje.
– Kodėl parinkti būtent šie filmai?
– Kaip žinia, lietuviškas filmas dar nesiūlo tiek, kad
galėtume rinktis. Tai tiesiog naujesni filmai, kurie todėl ir rodomi,
kad gal ne kiekvienas turėjo progos juos pamatyti.
– Ar buvo daroma kokia nors apklausa, ką žmonės norėtų pamatyti, ar tiesiog patys nusprendėte, ką rodyti?
– Ne, apklausa nebuvo daroma. Tiesiog siūlome, kadangi abu filmai
gana rimti. Žmonės turi galimybę pasidomėti, ar jiems tai bus įdomu,
vertinga pamatyti, ar ne. Ir – tada ateis arba ne. Manau, kad
vienu ar kitu būdu yra kažką apie juos girdėję. Jeigu ne, kviesdami
visada įdedame nuorodas, suteikiančias daugiau informacijos.
– Ar žada būti daugiau tokių vakarų ateityje?
– Manau, kad taip. Beje, kviečiame visus, turinčius įdomių
minčių, medžiagos, dalintis. Lietuvoje gal tai ir nėra taip aktualu. O
išeivijoje, mano manymu, kartas nuo karto gana sveika sustoti ir
pasižiūrėti – o ką gi mes darome, kuo mes gyvename. Na, ir
kartais tarp viso pasaulio pasiūlos pamatyti, – kad ir mes turime
savo mažų deimančiukų.
– Kaip manote, kodėl tokie vakarai skatintini?
– Manau, kad retsykiais reikia susiburti ir tiesiog pasidžiaugti
savo tautiečių kūryba. O tuo pačiu ir pasižmonėjimas po kultūrinius
vakarėlius netrukdo.
Tad, norėčiau pakviesti visus drauge pasidžiaugti filmais, o ateinantį
savaitgalį – susitikti su aktore, režisiere, rašytoja
Aurelija Čeredaite. Iki pasimatymo.
Pritardama Gintarės mintims, aš taip pat norėčiau pasidžiaugti
ir padėkoti organizatoriams už jų triūsą. Džiugu, kad yra žmonių, kurie
dar sugeba rasti laiko ir jėgų suburti ir taip negausios mūsų tautos
dalelę, gyvenančią išeivijoje. Manau, kad tokių renginių,
ugdančių mūsų tautiškumą ir stiprinančių tarpusavio bendravimą,
bus tikrai dar ne vienas. Kiekvienas yra mielai kviečiamas ir laukiamas
juose.