V. Ašmenskas: „Man svarbu, kad žmonės nepamirštų istorijos’’
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui“ iš Lietuvos
Vasario 19-ąją 98-ąjį gimtadienį atšventęs aviatorius,
inžinierius, pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams
režimams veikėjas Viktoras Ašmenskas – tikra legenda.
Sulaukęs labai garbingo amžiaus, jis keliauja po įvairius Lietuvos
miestus ir miestelius, pristatydamas savo naujausią, daugybe istorinių
faktų paremtą knygą „Didžiosios tautos aukos’’. V.
Ašmenskui svarbu, kad tauta nepamirštų savo didvyrių,
todėl ir atsirado minėta knyga, dėl to jis ir stengiasi susitikti su
kuo daugiau žmonių, papasakoti tai, ką atsimena.
O atsimena garbusis knygos autorius labai daug. Gimęs 1912 metais
Šakių apskrityje, baigęs keturias gimnazijos klases, jis mokėsi
Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir jau 1930aisiais
susidomėjo aviacija, lankė aeroklubo lakūnų rengimo kursus, 1934 metais
baigė Nidos sklandymo mokyklą. V. Ašmenskas 1963 metais
Palangoje atliko antrąjį Lietuvoje sportinį šuolį
parašiutu. Jis statė Broniaus Oškinio konstrukcijos
sklandytuvus BRO-1, BRO-2, BRO-3, 1937 metais kaip Lietuvos aeroklubo
atstovas buvo pasiųstas į Čekoslovakiją stažuotis sklandymo mokykloje.
V. Ašmenskas 1938 metais dalyvavo Pirmojo pasaulio lietuvių
sportinėje olimpiadoje, o dar po metų pirmosiose Baltijos šalių
aviacijos sporto varžybose dviviečiu lėktuvu skrido keliu
Talinas-Kaunas ir užėmė prizinę vietą. Be to, aviatorius buvo
Šaulių sąjungos, skautų vyčių, ateitininkų organizacijų narys,
aktyviai bendradarbiavo spaudoje – rašė straipsnius
žurnaluose „Lietuvos sparnai’’,
„Karys’’, Trimitas’’.
Sovietams okupavus Lietuvą, jis įsijungė į 1940-ųjų lapkričio viduryje
įkurto Lietuvių aktyvistų fronto veiklą, dalyvavo 1941 metų birželio
sukilime Trakuose. Vokiečių okupacijos metais jis buvo Lietuvių fronto
karinės organizacijos „Kęstutis’’ Trakų apskrities
organizacinio skyriaus narys, po to – viršininkas.
1945–1946 metais V. Ašmenskas Lietuvių tautos tarybos ir
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės pavedimu įsteigė
šios organizacijos apygardą Kaune.
Po Antrojo pasaulinio karo kartu su Lietuvos tautinės tarybos įkūrėju
kapitonu Jonu Noreika, turėjusiu „Generolo Vėtros’’
slapyvardį, organizavo šios nelegalios antisovietinės
organizacijos Kauno apygardos štabą. Ši taryba 1945
metais pavedė pagrobti lėktuvą ir į Švediją nugabenti Lietuvos
pasipriešinimo sovietiniam režimui dokumentus. Pagrobimas
nepavyko, tai bandęs padaryti lakūnas žuvo. Apie tai V.
Ašmenskas rašo 1997 metais išleistoje
monografijoje „Generolas Vėtra’’, pateikdamas daug
įdomių faktų apie teisininką, publicistą J. Noreiką ir jo žūtį
Tuskulėnuose, taip pat apie jo bendražygių likimus.
Dalyvavimas pogrindinėje pasipriešinimo veikloje neliko
nepastebėtas – 1946-ųjų kovą V. Ašmenskas suimamas,
netrukus nuteisiamas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Jis buvo
kalintas Lukiškėse, Klaipėdoje, po to ištremtas į
Krasnojarsko kraštą ir į Lietuvą, Vilnių sugrįžo 1957-aisiais.
Po kelerių metų įsidarbino Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, dirbo
vyriausiuoju inžinieriu. 1969-aisiais jis pradėjo dalyvauti aviacijos
sporto veikloje, dar po metų buvo išrinktas parašiutų
sporto komiteto pirmininku.
Kalėjimus, tremtį ir lagerius ištvėręs ir gyvenimo užgrūdintas
aviatorius visą laiką buvo aktyvus – dešimtmetį nuo 1977
iki 1987 metų jis dirbo Prienų sportinės aviacijos gamykloje, sulaukęs
beveik aštuoniasdešimties metų amžiaus buvo Lietuvos
aeroklubo generaliniu sekretoriumi.
Apie šio legendinio žmogaus veiklą dar daug būtų galima kalbėti.
Per keliolika metų jis apvažiavo daugybę Lietuvos mokyklų, pasakodamas
mokiniams apie įdomius ir skaudžius mūsų tautos istorijos puslapius.
Nuo jaunystės puikiai valdęs plunksną, inžinierius nutarė savo
prisiminimus užrašyti – be jau minėtos monografijos
„Generolas Vėtra’’, 2006 metais pasirodė knyga
„KGB spąstuose’’, kurioje rašoma apie
dvidešimtmetį NKVD kulto reikalų skyriaus jaunesnįjį leitenantą
Antaną Šilių. Jis, siekdamas išvengti tarnybos sovietų
kariuomenėje, įstojo į NKVD mokyklą, ją baigė ir gautą slaptą
informaciją apie numatomus suėmimus, tremtis pranešdavo Lietuvos
patriotams. Norėdamas išvengti atpažinimo, A. Šilius
sunaikino ir savo viršininką NKVD karininką. Jaunuolis buvo
suimtas ir nuteistas mirties bausme.
Pati solidžiausia ir naujausia V. Ašmensko knyga – 2007
metais išleistas veikalas „Didžiosios tautos
aukos’’, kurią autorius papildė ir iš naujo
išleido praėjusiais metais. Ši knyga skaitytojus pasiekė
ir kietais, ir minkštais viršeliais, tad ją galėjo
įsigyti ir mažiau pinigų turintys skaitytojai.
Naujausioje, daugiau kaip 300 puslapių knygoje – daugybė įdomių
istorinių faktų, čia pasakojama apie politines grupines bylas, apie LAF
štabo žūtį, apie žiaurumus, kuriuos Lietuvos patriotams teko
patirti tremtyje ir lageriuose.
Autorius dar kartą prisimena paskutinįjį Nepriklausomos Lietuvos
ministrų tarybos posėdį 1940ųjų birželio 15-osios naktį, cituoja ten
kalbėjusius ministrus, kitus valstybės veikėjus. Tų metų liepą Lietuvai
tapus Sovietų Sąjungos dalimi, Lietuvos diplomatai įvairiose Vakarų
šalyse įteikė vyriausybines notas, protestuodami prieš
sovietų agresiją.
V. Ašmenskas knygoje primena, kad į protestą pirmosios atsiliepė
Jungtinės Amerikos Valstijos ir cituoja prezidento Franklin D.
Roosevelt tada pasakytus žodžius: „Sakoma, kad Lietuva neteko
nepriklausomybės. Klaidinga taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo
nepriklausomybės, Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai nutraukta.
Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus laisva.’’
Nemažai vietos šioje knygoje skirta Baltijos šalių
tarpusavio santykiams, rašoma apie pirmosios sovietų okupacijos
padarinius Latvijoje ir Estijoje. Autorius teigia, kad, pavyzdžiui,
Estijoje 1940–1941 metais iš okupantų suimtų žmonių
išgyveno vos 2–8 procentai.
V. Ašmenskas įdomiai aprašo pirmosios sovietų okupacijos
aukų likimus, pasakoja apie Lietuvos vyriausybės narius ir Vasario
16-osios akto signatarus, kurie buvo sušaudyti, nukankinti, mirę
kalėjimuose ir tremtyje. Pateiktas ir emigravusių į Vakarus valstybės
veikėjų sąrašas – jame buvę krašto apsaugos
ministrai Stasys Dirmantas, Teodoras Daukantas, Kazys Musteikis, Stasys
Raštikis, Balys Sližys ir kiti. Iš 38 paminėtų asmenų net
22 priglaudė JAV – Amerikoje atsidūrė ir septyni iš
aštuonių emigravusių Lietuvos krašto apsaugos ministrų.
Paskutiniai knygos puslapiai pasakoja apie Laikinosios vyriausybės
veiklą, taip pat pateikti įdomūs buvusių vidaus reikalų ministro Kazio
Skučo ir saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio
artimųjų prisiminimai apie šiuos žmones.
„Man labai svarbu, kad tie tautos didvyriai, tie patriotai, kurie
aukojosi dėl tėvynės, nebūtų pamiršti. Dėl to ir ėmiausi
rašyti knygą, dėl to, kol jėgos dar leidžia, ir stengiuosi
susitikti su žmonėmis, jaunimu, visais, kuriems tai įdomu. Lietuvos
kariuomenė sudaro man sąlygas tokiems susitikimams, važiuojame kartu su
monsinjoru Alfonsu Svarinsku, kuris taip pat turi ką pasakyti
susirinkusiems”, – sakė Marijampolėje neseniai apsilankęs
V. Ašmenskas.
Tai, kad žmonių, kuriems tautos istorija yra įdomi, kurie neabejingi
netolimai praeičiai dar yra, įrodė beveik pilna Marijampolės dramos
teatro salė. Susirinkusieji atidžiai klausėsi garbaus svečio, kuris
labai jautriai priminė skaudžius praeities puslapius, turėjo nemažai
klausimų, džiaugėsi įsigiję vertingą knygą ir gavę autoriaus autografą.
V. Ašmensko nuopelnai tėvynei jau ne kartą įvertinti – jis
1996 metais yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio
Gedimino I laipsnio medaliu, taip pat Dariaus ir Girėno, Kariuomenės
kūrėjų savanorių medaliais, 1994 metais gavo Tarptautinės aeronautikos
federacijos medalį „Už nuopelnus aviacijos sportui’’.
2003 metais V. Ašmenskui buvo įteiktas ordino „Už
nuopelnus Lietuvai’’ Komandoro kryžius.