Lengviau konkrečiai dirbti negu posėdžiauti
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Ne kartą yra tekę dalyvauti pašnekesiuose, įvairiuose
pasitarimuose, kaip padaryti aktyvesnę vienos ar kitos organizacijos
veiklą, kaip pritraukti naujų bendraminčių, kaip uždegti naujus
bendražygius. Po to kartais teko tas mintis susemti ir spaudai
pateikti. Be išimties, visada pagrindinė išvada buvo, kad
reikia konkrečių darbų, o ne daugiau posėdžių, ištęstų procedūrų
ar mažai ką reiškiančių rezoliucijų. Sociologai jau ne kartą yra
skelbę duomenis, kad ypač šiais laikais mažai kas nori
įsipareigoti ilgesniam laikui. Pastebimas narių mažėjimas ir
organizacijose.
Spaudoje neseniai skaitėme, kad 2009 m. sausio 31 d. trejiems metams
Lietuvių skautų sąjungos Tarybos pirmininko pareigas perėmė v.s.fil.
Gintautas Taoras, Vyriausiąja sese skaučių seserijai tapo s.fil. Rūta
Baltaduonytė-Lemon, Vyriausiuoju Broliu skautų brolijai – s. fil
Tomas Dundzila, o Akademinio skautų sąjūdžio vadijos pirmininku –
s. fil. Vytenis Kirvelaitis. ,,Svečiose šalyse gimę,
lietuviškoje skautybėje augę, šie vadovai stoja tęsti
kelių kartų prieš juos pradėtą jaunimo auklėjimo darbą”,
rašoma straipsnyje (,,Draugas”, 2009 m. vasario 11 d.).
Nerašoma, kaip sekės sutelkti tokią įspūdingą darbo komandą,
kiek pastangų įdėta kandidatų atradime, jų prikalbinime. Svarbiausia,
kad turima nauja vadovybė! Ją sveikiname ir linkime prasmingo darbo!
Tuo tarpu naujų kandidatų paieška vyksta kituose baruose.
Lietuvių Fondo (LF) pilnateisiai nariai yra kviečiami siūlyti LF
Nominacijų komisijai kandidatus į Fondo Direktorių tarybą ir Kontrolės
komisiją. Siūlymo data yra iki kovo 1 d. Siūlytojas turi parūpinti
kandidato raštišką sutikimą. Daugiau informacijos galima
gauti parašius adresu: admin@lithfund.org
Kitas pranešimas spaudoje yra apie rinkimus į JAV Lietuvių
Bendruomenės XIX Tarybą. Rinkimai įvyks 2009 m. gegužės 9–10 ir
gegužės 16–17 dienomis. Bus renkama 60 atstovų iš
dešimties apygardų. Dalyvauti rinkimuose gali visi, Amerikoje
gyvenantys lietuviai ir ne lietuvių kilmės asmenys, kurių sutuoktiniai
yra lietuviai. Vyriausios rinkimų komisijos el – adresas yra
tarybosrinkimai2009@gmail.com
Paštu gavau pranešimą apie Ateitininkų Šalpos
Fondo metinį narių suvažiavimą, kuris įvyks vasario 28 d. Darbotvarkėje
direktorių ir Kontrolės komisijos rinkimai. Šiaurės Amerikos
Ateitininkų taryba numato rinkimus surengti vėliau šiais metais.
Jau skatinamas kandidatų siūlymas būsimiems balsavimams. Vyksta ar jau
įvyko ir daugybės kitų organizacijų vadovybių rinkimai. Čia nenoriu jų
visų išvardyti, bet tik duoti porą pavyzdžių apie tokių įvykių
buvimą. Kol turėsime organizacijas, turėsime ir rinkimus, nors kai
kurios organizacijos, rodos, yra priėjusios liepto galą, nes atėjus
rinkimams nerandama naujų kandidatų. Susidarusią keblią padėtį gelbsti
pasiūlymas turimą valdybą perrinkti. Paplojimu dar vienai kadencijai
pratęsiama tokios organizacijos vadyba. Tačiau tai nėra organizacinio
gyvastingumo ar narių pasitikėjimo turima vadovybe
išraiška. Sakyčiau, kad tai mirties patalo agonija.
Beveik nieko viešai negirdime apie patiriamus sunkumus sudarant
bet kokį kanadidatų sąrašą. Tuo pačiu visi, kurie šiek
tiek su organizacine veikla yra turėję reikalų, žino ir mato, kiek
pastangų visa tai pareikalauja. Turbūt niekas nesiveržia būti
išrinktas ar išrinkta. Jeigu tokių atsiranda, į juos
įtariai žiūrima, lyg jie norėtų galios, garbės ar prie pinigų prieiti.
Spėju, kad prašymas, tiesiog maldavimas, yra dažniausiai
naudojama priemonė kandidatus gaunant. Tame nieko nėra blogo, nebent
susidaro kažkokia tradicija, kad reikia laukti būti pakviestam, o po to
iš mandagumo tokio kvietimo reikia atsisakyti. Turbūt retai būna
atvejų, kai kas nors išrenkamas kokioms nors be jo ar jos
žinios. Taip man atsitiko bene 1963 m., gyvenant Kankakee, 60 mylių į
pietus nuo Chicago. Už akių ir be sutikimo buvau išrinktas
vienos organizacijos skyriaus valdybos pirmininku. Įdomiausia, kad tam
skyriui visai nepriklausiau. Buvau ,,nuteistas už akių”.
Reiškia, kad kandidatų radimas buvo problema ir praeityje, nors
gal ne tokia dažna, kaip šiais laikais.
Dabar priklausau vienos organizacijos centro valdybai. Ta organizacija
gyvavo be valdybos keletą metų prieš sudarant dabartinę valdybą.
Po šios valdybos kadencijos pabaigos istorija vėl gali
pasikartoti. Esu iždininku kitoje grupėje. Primokėčiau kažkiek, jeigu
atsirastų, kas mane pakeistų, bet niekas ,,nesilaužia” mano
turimo iždo perimti. Visi žinome atvejų, kur tas pats asmuo
nešioja kelių įvairių vadovybių kepures. Tokia padėtis nesveika
nei daugiakepuriuotam asmeniui, nei jo atstovaujamoms organizacijoms.
Pasiteiravus atsakoma: jeigu surasčiau pakaitalą, mielai savo turimą
kepurę perleisčiau kam kitam. Tuo tarpu tie kiti slapta džiaugiasi, kad
dar kažkas pareigose lieka ir juos palieka ramybėje.
Organizacijų gyvasties patarėjas, arčiau susipažinęs su
išeivijos lietuvių organizacijomis, be abejo, patartų esamoms,
kartais jau merdinčioms organizacijoms suartėti, tiesiog susilieti,
siekiant atgauti turėtą energiją, užkurti veiklos lauželį po vadovybių
ir narių padais. Bėda tik ta, kad jokia organizacija nenori būti
palaidota. Nesiryžta tapti modernių laikų margeriais. Blogiausiu
atveju, pasirenkamas išnykimo kelias. Tokios mintis
iškyla matant pasikartojančias pastangas įvairių organizacijų
gyvenime surasti naujų kandidatų, sudaryti naujas vadovybes, įprasminti
savo tęstinumą. Kartais mane pasiveja filosofinis klausimas. Pagal mano
tikėjimo tiesas miręs žmogus eina į Dangų (arba į tą kitą vietą). Kas
atsitinka su mirusiomis organizacijomis? Teko patirti, kad jų palaikai
perkeliami į archyvus. Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis,
išlaikomomis tradicijos ir dar užsilikusių lėšų? Tai tema
kitai progai. Gal patys skaitytojai norėtų ką nors šia jautria
tema pasakyti?