Remigijaus Satkausko nuotraukosA
Čikagos lituanistinėje mokykloje paminėta
Laisvės gynėjų diena
AUDRONĖ SIDAUGIENĖ
,,1991ųjų sausio 12-oji – šalta apniukusi diena
Vilniuje. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos atvyko prie
dabartinio Seimo pastato saugoti tuometinės Lietuvos širdies.
Rinkosi ir jauni, ir vyresni. Kai kurie jų ten jau buvo visą savaitę
– dainomis, bendra širdžių šiluma saugojo
mūsų tautos norą būti laisvais ir nepriklausomais. Ta naktis
prieš 20 metų atnešė labai daug skausmo – 13
žuvusiųjų ir šimtai sužeistųjų. Po mėnesio, po didelių
kančių mirė dar viena tos nakties auka.
,,Tų įvykių dalyviai buvo, galbūt, ir jūsų tėveliai, seneliai, kiti
giminaičiai”, – tokiais žodžiais Čikagos
lituanistinėje mokykloje (ČLM) prasidėjo Laisvės gynėjų
dienos minėjimas, į kurį susirinko 4–10 klasių mokiniai,
tėveliai ir mokytojai. Sausio 15 d. susirinkome visi kartu, kad
paklausytume tos dienos liudytojų, kad prisimintume ir pagerbtume
žuvusiųjų atminimą. Keturiolika Sausio 13-osios aukų
– eiliniai, beginkliai žmonės, atėję saugoti savo ir mūsų
ateities, nespėję pasidžiaugti nauju rytu…
Mokyklos vestibiulyje kabėjo tą dieną žuvusiųjų nuotraukos su jų
biografijomis. Šalia jų – mokytojos Evelinos
Karalienės padaryta raudonų gvazdikų puokštė. Eidami į
salę mokinukai, tėveliai skaitė žuvusiųjų biografijas.
Mokytoja Genė Razumienė kanklių skambėjimu pakvietė visus sugiedoti ,,Tautišką giesmę”.
Minėjimą tęsėme mokytojos G. Razumienės daina apie mamą,
išlydėjusią savo vaikus ginti tėvynės. Tų dienų dalyvis,
Krašto apsaugos būrio narys, dabartinis mokyklos tėvų
komiteto pirmininkas Valdas Kerulis uždegė 14 atminimo
žvakučių.
Vėliau mokytoja G. Razumienė, tomis dienomis gyvenusi prie
Sitkūnų, netoli Kauno, papasakojo, ką teko išgyventi jai ir
jos šeimai.
Kad jaunoji karta geriau suprastų, kas vyko tomis sausio
dienomis Lietuvoje, buvo parodytas vaizdo įrašas.
Mokiniai ne tik pamatė tų dienų vaizdus, bet ir išgirdo
pasakojimus apie tai, ką tuo metu išgyveno įvykių sūkuryje
atsidūrę lietuviai.
Tėvų komiteto pirmininkas V. Kerulis papasakojo, kaip kartu su
bendražygiais gynė tuometinę Aukščiausiąją Tarybą,
kaip jam teko garbė saugoti Vytautą Landsbergį, apie tai, kaip
asmeniškai buvo gavęs užduotį ,,Molotovo kokteiliais” ir
granatomis pulti priešus iš užnugario, jei to
prireiktų.
Mokytojas Juozas Polikaitis pasidalijo savo prisiminimais apie
išeivijos lietuvių pastangos skleisti žinią pasauliui apie
kruvinuosius įvykius Lietuvoje, apie tai, kaip jis
asmeniškai, paprašytas Lietuvos Respublikos
ambasados Washington, DC, turėjo skambinti į Kauną ir patikslinti
gaunamas iš Lietuvos žinias. Vėliau jo patikslinta informacija
buvo perduota Baltiesiems Rūmams.
Po liudininkų prisiminimų susirinkusieji žiūrėjo dar vieną
vaizdajuostę, specialiai sukurtą pagerbti 13 Lietuvos sūnų ir
dukrai Loretai. Mokytoja Lina Tumasonienė garsiai perskaitė
kiekvieno žuvusiojo vardą, pavardę ir žuvusiųjų artimųjų labai jautrius
asmeninius išgyvenimus bei prisiminimus.
Salėje skambėjo Eurikos Masytės įdainuota ,,Laisvė” –
daina, visada išliksianti tų dienų himnu. Mokytojų ir tėvelių
akyse spindėjo ašaros, o širdyse atgimė
prisiminimai. Tikime, kad šis buvimas kartu palietė ir
kiekvieno mokinuko širdį.
,,Sausio 13-osios įvykiai buvo labai svarbus žingsnis į laisvę, į
visos Tarybų Sąjungos subyrėjimą. 20 metų prabėgo labai greitai.
Per tuos metus Lietuva labai pasikeitė. Mes tapome Europos
Sąjungos, NATO dalimi. Esame laisvi.
Gyvename JAV. Mes, mokytojai ir tėveliai, galėjome atvykti į šią
šalį ir pradėti naują gyvenimą. Čia jau gimė jaunoji karta, kuri
kitokios Lietuvos ir nežino. Tikėkime, kad mums niekada
neteks pergyventi naujos Sausio 13-osios, tačiau tų dienų
įvykiai turi išlikti kiekvieno lietuvio
atmintyje. Todėl labai svarbu, kad ta žinia būtų perduota
jaunajai kartai.
Būtų labai prasminga, jei moksleiviai, lankydamiesi Lietuvoje,
nuvažiuotų į Antakalnio kapines ir nulenktų galvas
prieš tuos 14, kurie paaukojo savo gyvybę už mus”,
– baigdama kalbėjo minėjimo vedėja A. Sidaugienė.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas baigtas daina ,,Kokia nuostabi,
Lietuva, esi…”. Išsiskirstėme
išsinešdami visų kalbėtojų palinkėjimus –
būti savo tautos patriotais…
Mokyklos kieme lietuviškos trispalvės spalvomis pražydo
žiemos ir sniego užmigdytas kadagys. Medis turi labai gilias
šaknis. Mūsų šaknys – mūsų žemė, mūsų šeima,
mūsų kalba, tradicijos.
Medis taip pat turi šakas, kurios sužaliuoja pavasarį
– tai mūsų jaunoji karta, mūsų ateitis. Trispalviai žiedai
tą šeštadienio popietę išlydėjo mus namo, o kitą
šeštadienį jie pirmieji pasveikins sugrįžusius
į mokyklą.
Saugodami tradicijas, su viltimi, tikėjimu žiūrime į ateitį ir
pradedame ruoštis artėjančiam Lietuvos gimtadieniui.
Kiekviena klasė ruošia projektus, skirtus tai dienai,
mokinukai prieš gražiausią vietovę Lietuvoje, o
šventę vainikuos mokinių koncertas.