Riaušės prie Seimo. Jono Česnavičiaus nuotr.
Apie penktadienio įvykius Lietuvoje
ALDONA MEILIUTYTĖ
Specialiai „Draugui“ iš Los Angeles
Didžiojoje Amerikos spaudoje labai retai galima rasti straipsnių apie
Lietuvą, tačiau apie penktadienį, sausio 16 dieną, Vilniuje įvykusią
protesto demonstraciją parašė visi žymiausieji JAV
dienraščiai. Netgi nuotraukomis pailiustravo: „The New
York Times” įdėjo grėsmingą policininkų kordoną, „Los
Angeles Times” – suimtą jaunuolį, tempiamą šalmuotų
policininkų ir puolamą policijos šuns, o „Wall Street
Journal” fotografijoje – nesimpatiškai atrodantis
parlamentaras Artūras Zuokas, besivalantis veidą, aptėkštą į jį
mesto kiaušinio.
Amerikos laikraščiai pažymi, kad demonstracijoje dalyvavo apie
7,000 žmonių, kad taikus žmonių susibūrimas peraugo į smurto protrūkį
– demonstrantai svaidė akmenis ir kiaušinius į Parlamento
rūmų langus, o policija, kad išvaikytų demonstrantus, panaudojo
ašarines dujas ir šaudė į žmones guminėmis kulkomis.
Pranešama, kad mažiausiai 14 žmonių sužeista ir ne mažiau kaip
84 sulaikyti.
Tokias žinias paskelbė amerikiečių spauda. Šių faktų žurnalistai
beveik nekomentavo, tik nurodė, kad Lietuvoje, o kiek anksčiau
Latvijoje ir Bulgarijoje, visuomenės protestus sukėlė ekonominė krizė.
Žmonės, apimti baimės dėl blogėjančios materialinės padėties,
išreiškė nepasitenkinimą Vyriausybės, vadovaujamos
konservatoriaus Andriaus Kubiliaus, priimtomis priemonėmis didinti
mokesčius, mažinti algas ir t.t.
Man rūpėjo sužinoti, kaip į šiuos įvykius reagavo Lietuvos
valdžia, ką apie įvykius rašo ir kaip juos analizuoja politiniai
apžvalgininkai: ar nebuvo galima tragiškų pasekmių
išvengti, kodėl taip atsitiko ir, žinoma, kas dėl to kaltas.
Reikia pažymėti, kad mažesnės demonstracijos vyko ir kituose Lietuvos
miestuose. Deja, rimtos, išsamios ir gilios penktadienio įvykių
analizės interneto publikacijose neaptikau. Gal kartais nepastebėjau.
Sužinojau apie keistą Lietuvos vadovų elgesį: pasirodo, oficialus
Lietuvos valstybės vadovas prezidentas Valdas Adamkus į
Nepriklausomybės aikštę, kur buvo susirinkusi protestuotojų
minia, neatvyko, nes tuo metu pietavo prabangiame Trakų restorane.
Kitas šalies aukščiausias pareigūnas, Seimo pirmininkas
Arūnas Valinskas irgi pietavo – kartu su Norvegijos politiku jis
maloniai leido laiką ,,Stiklių” restorane. Kur pietavo, su
kokiais užsienio svečiais susitikinėjo ar ką kita tuo metu veikė
ministras pirmininkas Kubilius, spaudoje neradau parašyta,
tačiau jis irgi neatvyko susitikti su protestuojančiais Lietuvos
žmonėmis, jų išklausyti.
Ką parodo toks aukščiausiųjų Lietuvos valdžios pareigūnų
elgesys? Manau, tik viena: absoliutų šių valdžios pareigūnų
nesiskaitymą su Lietuvos žmonėmis, visišką žmonių negerbimą,
ignoravimą, visišką nepaisymą Lietuvos žmonių interesų. Tokio
valdžios elgesio jokiu būdu negalima pateisinti. Būtent šitoks
valdžios nesiskaitymas ir arogancija buvo ta žiežirba, kuri įskėlė
vadinamų riaušių gaisrą. Kažkur net skaičiau, kad viduje prie
langų susirinkę kai kurie Seimo nariai ir kiti Seimo darbuotojai
kaišiojo demonstrantams špygas…
Nežinau, ką turėjo pagalvoti apie Valinską Norvegijos svečias, kai
sužinojo, kad tuo metu, kai jie ramiausiai pietavo ištaigingame
restorane, prie Seimo rūmų susirinkę 7,000 profsąjungų vadovų
suorganizuotų demonstrantų reikalavo Seimo pirmininko Valinsko
pasirodymo ir laukė jo paaiškinimų. Juk Valinskas puikiai žinojo
apie demonstraciją, tačiau pietūs su užsienio politiku jam atrodė daug
svarbesni, jis neatsiprašė svečio ir neišskubėjo pas
Lietuvos žmones.
Kubilius dabar bando teisintis, kad jis nenumatė, jog taiki
demonstracija gali peraugti į riaušes, o su žmonėmis nėjo
kalbėtis todėl, jog nemanė, kad ,,išmintinga, esant tokioms
psichologinėms nuotaikoms, Vyriausybės nariams eiti į mitingus ir
bendrauti”. Keista išmintis! Žmonės netiki tokiomis
Kubiliaus kalbomis, daugelis įtaria, kad jis pats buvo suinteresuotas,
jog kiltų riaušės, nes, jas numalšindamas, siekė parodyti
vyriausybės galią ir sustiprinti savo pozicijas. Juk po Rygos įvykių,
žinant Lietuvos žmonių nepasitenkinimą valdžia, net vaikas galėjo
suprasti, kad susitvenkęs žmonių pyktis ir neapykanta valdžios ponams
gali bet kurią akimirką išsilieti į nevaldomus veiksmus.
Barbariškų
veiksmų – langų daužymo ir akmenų svaidymo – negalima
pateisinti, bet ką daryti žmonėms? Taikių demonstrantų valdžia neatėjo
net išklausyti, į juos nekreipė dėmesio, o valdininkų savivalei
ribų nėra. Juk ne vien pareikšti protestus dėl drastiško
ir vargu ar pakankamai pagrįsto ,,antikrizinio” Kubiliaus plano
įgyvendinimo buvo surengta demonstracija. Visi puikiai supranta, kad
tai tik paskutinis lašas, o taurė per 18 metų jau pripildyta ir
perpildyta seniai. Svarbiausia ne tik pilvo interesai, apie kuriuos
rašo žinoma žurnalistė, žmonėms teisėtą pasipiktinimą kelia
netvarka valstybėje, teisingumo nebuvimas, nežabota valdininkų
savivalė, jų nebaudžiamumas, jų kyšininkavimas, baisus
savanaudiškumas ir nemokšiškumas. Tauta nenori (ir
neturi) ilgiau taikstytis su tokia padėtimi! Juk jeigu tauta matytų,
kad valdžia stengiasi visų bendram labui, jeigu dabar, prasidėjus
ekonominiams sunkumams, būtų pirmiausiai sumažintos pačios didžiausios
algos, apmokestinti didžiausių turtų savininkai, žmonės suprastų, kad
ir jiems reikia ,,veržtis diržus”. Tačiau kai valdininkai tiesiog
atvirai grobia valstybės turtą – pranešama, kad
krašto apsaugos ministerijoje premijoms išsidalinta apie
20 mln. litų, Kazimira Prunskienė tarsi kokia geradarė pavaldiniams ne
iš savo, o iš valstybės kišenės paskyrė pusę
milijono ir t.t. ir t.t., – ką daryti žmonėms? Tik
beviltiškai šaukti ,,Vagys!” Žmonės ne akli, mato,
kokiu būdu susikrovė turtus Seimo nariai ir kiti milijonieriai.
Taigi, nieko nuostabaus, kad paaugliams daužant akmenimis langus,
suaugusieji jų ne tik nesudraudė, bet tarsi skatino: „Taip jiems
ir reikia.” O dabar tiems nepilnamečiams grasinama net
šešerių metų kalėjimu.
Savanaudžiai Lietuvos politikai, siekdami savų interesų, tęsdami
nesibaigiančią kovą dėl valdžios, naudojasi situacija –
rašoma, kad „Fronto” partijos vadas Algirdas
Paleckis net ragino „šturmuoti Seimą”. Tuo tarpu kai
kurie žurnalistai išgalvoja visokias įvykusių neramumų
priežastis: vienas visą kaltę verčia Vidaus reikalų ministerijai,
Generaliniam policijos komisariatui ir Valstybės saugumo departamentui,
kad šių institucijų darbuotojai nesugebėjo laiku užkirsti kelią
riaušėms. Kitas visų blogybių pagrindine priežastimi laiko
„vyriausybės nesugebėjimą tinkamai bendrauti”, jam
didžiausia valstybės problema „komunikacijos”. Vieni verčia
bėdą Gediminui Kirkilui, kiti Kubiliui (Algirdas Brazauskas ir kiti jau
tarsi užmiršti). O Rūta Grinevičiūtė lyg ir paniekinamai
parašė, kad žmones „į gatves išvedė pilvas”,
esą maištas dėl to, kad vakar buvo sočiau, negu šiandien.
Taip atrodytų, lyg žurnalistė teigtų, kad vakar Lietuvoje gyvenimas
buvo visko pertekęs, kad žmonės iš per gero gyvenimo bėgo darbų
ieškoti Airijoje, Anglijoje ar Ispanijoje, o dabar, štai,
maištauja, kad „vartojimas apmokestintas visu baisiu vienu
procentu”. Ar tai reikštų, kad žmonės ir toliau turi
tylėti, vien tik susigūžę dejuoti? „Jeigu tylėsim, tai valdžia
galvos, kad viskas labai gerai”, – rašo vienas
komentatorius internete. Ne veltui apžvalgininkas Kęstutis Girnius
klausia: „Ar riaušės Lietuvai buvo naudingos?”
Į šį svarbų klausimą atsakymą pateiks netolima ateitis. Gal ir
neišsipildys psichoanalitiko prognozės, kad „lietuviai,
padaužę langus prie Seimo, vėl sulįs į savo kaimus, gers, ir viskas bus
ramu”. Jo nuomone, „viskas pasikeis tuomet, kai su
politikais ims konfliktuoti žmonės, kurie savo rankose turi pinigų.
Tada gali būti, kad įstatymo numatytu būdu valdžia bus pakeista”.
Manau, kad ir ši prognozė neišsipildys: žmonės, kurie
„savo rankose turi pinigų”, paprastai su valdžia
nekonfliktuoja: jie paperka valdžią, kad ši jiems sudarytų
galimybę turėti dar daugiau pinigų.
Išeitis ne tik pakeisti valdžią. Reikia ieškoti
išeities, kaip padaryti, kad valdžia būtų, visų pirma, teisinga.
Langų daužymu šito vargu ar pasieksime.