Iš Želsvos kaimo – į plačius Amerikos vandenis

„Draugas” buvo pakviestas prisijungti prie Suvalkijos kolegų – laikraščio „Suvalkietis” projekto „Mums tai rūpi” ir spausdinti kolegų žurnalistų parengtą straipsnių ciklą apie JAV gyvenančius išeivius iš Suvalkijos. Šiandien spausdiname pirmąjį ciklo straipsnį, kurio herojus – čikagiškis fotomenininkas Laimis Urbonas.

Algis Vaškevičius.

Buvęs kraštietis, Želsvoje gimęs ir augęs fotografas Laimis Urbonas jau nuo 1996 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, dabar yra įsikūręs Čikagoje. Kiekvienų metų vasarą jis stengiasi sugrįžti į gimtinę, aplankyti artimuosius, pakeliauti po Lietuvą. Jau antrą kartą į Marijampolę jis atvyko su kilnia misija – surengė čia savo fotografijų parodą „Gracija”. Fotografijos yra parduodamos, o lėšos skiriamos organizacijai „Suvalkijos saulytės”. Įdomų ir spalvingą gyvenimą už Atlanto gyvenantis kraštietis mielai sutiko pasidalinti savo istorija su „Suvalkiečio” skaitytojais.      

Išvyko planuodamas sugrįžti

– Aš esu kilęs iš Želsvos, ten baigiau aštuonmetę mokyklą, po to mokiausi ir baigiau Kalvarijos maisto pramonės technikumą. Buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją, bet kaip tik tuo laiku Lietuva tapo nepriklausoma ir tarnybos nebaigiau, grįžau namo. Dar nežinojau, ką veiksiu toliau, padirbėjau porą mėnesių pagal specialybę Marijampolės pieno konservų kombinate, bet supratau, kad tai ne man. Išvažiavau į Kauną, ten baigiau prekybininkų mokyklą, o po to, 1996 metais, atsidūriau Amerikoje, kur iki šiol gyvenu, – taip trumpai savo gyvenimo kelią Lietuvoje  prisimena Laimis Urbonas.

Jis buvo tarp tų, kuriems tuomet pavyko gana lengvai patekti už Atlanto, o jau netrukus šie vartai labai susiaurėjo. Amerikoje Laimis turėjo draugų, galvojo juos aplankyti, pasižvalgyti ir po metų kitų grįžti namo, bet likimas susiklostė kitaip. Šiandien vyras sako, kad gyvena gerai, turi įdomų darbą, daug keliauja, bet iki tol teko daug patirti ir išgyventi.

– Jau ruošdamasis išvažiuoti į Ameriką papildomai mokiausi anglų kalbos, bet ten patekęs supratau, kad jos nemoku. Tam, kad pragyvenčiau, teko dirbti sunkius darbus – pjauti žolę golfo laukuose, vėliau bu­vo sekinantis ir alinantis naktinis paštininko darbas. Iš pradžių atsidūriau Missouri valstijoje, po to 17 metų gyvenau Utah valstijoje, kur pasikvietė draugų giminaičiai. Salt Lake City mieste irgi teko sunkiai dirbti įvairius darbus, kartu mokiausi anglų kalbos, du kartus per savaitę lankydamas užsiėmimus koledže, – prisiminė pašnekovas. 

Naktinis darbas pašte išvargino ir teko jo atsisakyti. L. Urbonas nuo jaunystės buvo susijęs su sportu, tad dirbdamas neakivaizdžiai Salt Lake City baigė sporto mokyklą ir tapo asmeniniu treneriu jogos studijoje. Ji plėtėsi, daugėjo klientų, tad po kurio laiko su kitu treneriu atidarė savo privačią sporto studiją.

Fotografija visada buvo šalia

Visą tą laiką šalia buvo ir fotografija. Laimis visada labai mėgo keliauti, į keliones pasiimdavo fotoaparatą ir grįžęs parengdavo fotoalbumą iš kelionės. Pradėjo fotografuoti savo draugų gimtadienius, daryti šeimyninius portretus, bet pinigų už tai neėmė. Taip susiklostė, kad Utah valstiją teko palikti. Jis persikraustė į Čikagą, kur gyvena iki šiol Lincoln Park rajone.

– Savo sporto studiją norėjau atidaryti ir čia, bet tai didžiulis miestas su didžiule konkurencija, nekilnojamojo turto nuomos kainos yra neįkandamos. Čikagą jau kažkiek žinojau, aplankydavau kelis kartus per metus, nes čia gyveno mano draugai, su kuriais kartu atvažiavau iš Lietuvos.

Pagalvojau, kad reikėtų pabandyti pragyventi iš fotografijos, ir pats likimas atsiuntė šansą. Yra labai svarbu atsidurti geru laiku geroje vietoje – mane pakvietė į vakarėlį, o jame buvo vieno viešbučio va­dybininkai, kurie išgirdę, kad esu fotog­rafas, susidomėjo ir mane pasamdė metams laiko fotografuoti visus to viešbučio renginius. Tai buvo įdomus darbas, atnešęs daug naujų naudingų pažinčių, nulėmęs sprendimą vėliau atsidaryti savo fotostudiją, – prisiminė fotografas.

Įsimintinas darbas su baleto šokėjais

Tuo metu atsirado ir dar vienas labai įdomus projektas, patvirtinęs tiesą, kad daug ką gyvenime lemia atsitiktinumai ir pažintys. Vakarėlyje Laimis buvo supažindintas su garsaus Čikagoje ir visoje Amerikoje Joffrey baleto teatro, (The Joffrey Ballet) įkurto 1956 metais, orkestro smuikininku. Šis modernaus baleto teatras veiklą pradėjo New Yorke, vėliau per­sikraus­tė į Čikagą. Iš pradžių L. Urbonas fotografavo to smuikininko šeimą, iš jo gaudavo bilietų į baleto spektaklius. Tada ir kilo idėja baleto šokėjus įamžinti fotografijose.

– Šokis man buvo artimas dar nuo vaikystės. Jau Želsvoje lankiau pramoginius šokius, mano tėvai taip pat buvo tautinių šokių šokėjai. Želsvos kaime tada buvo du pasirinkimai – šokiai arba krepšinis. Man arčiau širdies buvo būtent šokiai. Tad ir susižavėjimas baletu bei po to gimę fotografijų ciklai buvo tarsi logiška šio pomėgio tąsa”, – pasakojo Laimis.

Stebėdamas baleto spektaklius Čikagoje, jis ėmė galvoti, kaip sukurti tokių fotografijų ciklą, kad šokėjai ateitų į jo studiją, ir būtų galima padirbėti. Kreipėsi į baleto teatro vadovus, bet šie nenorėjo sutikti, nes sezono metu bijojo galimų atlikėjų traumų. Vis dėlto fotografo iš Lietuvos atkaklumas davė rezultatų ir bendras darbas, kuris tęsėsi nuo 2018 iki 2020 metų,  prasidėjo.

– Teatras man atsiuntė šokėjus, darėme jų atranką. Kai kurie šokėjai buvo puikūs scenoje, bet studijoje niekaip nepavyko padaryti kokybiškų fotografijų. Mūsų buvo didelė komanda, turėjome įrangą, net prižiūrėtojus, kurie stebėjo, kad artistai negautų traumų. Buvo sutartis, kad jie man leidžia fotografuoti šokėjus, o tas nuotraukas gali naudoti savo nuožiūra reklamai ir vadybai. Tai buvo labai įdomūs metai, mane kvietė ir į kitus jų renginius.

Po kurio laiko baigėsi teatro patalpų nuoma Čikagos Auditorijos teatre (Auditorium Theatre) ir jie persikraustė į Čikagos Lyric operos namus (Lyric Opera House), pasikeitė jų valdžia ir gavau mandagų laišką, kad mano paslaugų atsisakoma. Buvo apmaudu, bet tas laikas buvo įdomus ir davė man daug naudos bei naujų pažinčių, – prisiminė Laimis.

Užsitarnavo kitų pasitikėjimą

Paklaustas, kaip buvo kuriamas šis fotografijų ciklas, fotografas sakė, kad teko daryti daugybę kadrų, jis dirbo su šešiais pagrindiniais šokėjais vyrais. Buvo ir balerinų, bet, pasak Laimio, jis norėjo atskleisti būtent kūno grožį ir išraišką, nes fotografijų ciklą vadino „Kūno geometrija” („Body geometry”), o su moterimis dirbti sudėtingiau, jos nebuvo linkusios parodyti daugiau kūno.

– Su kiekvienu šokėju mes dirbdavome po 6–7 valandas su pertraukomis. Tekdavo padaryti kokius 500–600 kadrų, kuriuos peržiūrėję jie arba išsirinkdavo du–tris, arba sakydavo, kad netinka nė vienas ir dirbdavome toliau. Užsimezgė geras asmeniškas tarpusavio ryšys, kuris svarbus tokiame darbe, jie mane vertino pagarbiai, pavyko užsitarnauti jų pasitikėjimą.

Svarbu buvo ir pasirengimas fotosesijai, geras apšvietimas ir kiti dalykai. Idėja buvo daryti nespalvotas fotografijas, bet kai vienas šokėjas pasiūlė naudoti šilko skraistes, gimė mintis dalį nuotraukų padaryti spalvotų, – prisiminė vyras. 

Kai šis projektas baigėsi, Laimiui nesinorėjo visiškai nutraukti ryšių su Joffrey baletu. Jis iki šiol palaiko gerus santykius su kartu dirbusiais šokėjais ir jau brandina naują projektą, kurį numatęs pradėti artėjantį rudenį. Šokėjus L. Urbonas planuoja fotografuoti pelkėse Michigan valstijoje. Kelis šokėjus jau buvo nusivežęs į ten. Vieniems vieta ir idėja patiko, kitiems pasirodė pavojinga. Laimis tikisi, kad projekte dalyvaus 5–6 šokėjai ir atsiras naujas išraiškingų fotografijų ciklas.

L. Urbonas užsiima ir įvairiais kitais projektais. Vienas jų buvo „Šauksmas” su pradedančiais aktoriais, kuriuos fotografavo vandenyje. Buvo fotosesija su Afrikos amerikiečiais, bet jos darbai dar nėra eksponuoti. Užsakovai suranda fotografą dažniausiai per asmenines pažintis, ir, anot Laimio, jo darbe labiau padeda ne vizitinės kortelės, bet būtent asmeniniai kontaktai.

Dalyvauja ir lietuviškoje veikloje

Paklaustas, ar dalyvauja lietuvių veikloje Amerikoje, L. Urbonas atsako, kad ryšiai ir kontaktai nėra labai glaudūs, bet pagal galimybes dalyvauja. Lietuviai labiau yra susibūrę Lemonte, iki kurio jam iš Čikagos centro tenka įveikti nemažą kelią.

– Daugiausia bendradarbiauju su Maironio lituanistine mokykla. Jau penkerius metus kasmet fotografuoju jos abiturientus, kai jie baigia mokyklą. Ir dabar juos fotografavau prieš pat išvykdamas į Lietuvą. Įamžinu pagrindinę abiturientų grupę. Kai būna diplomų įteikimas, jie susirenka pasipuošę tautiniais rūbais, šoka tautinius šokius. Po to fotografuoju ir atskiras jų šeimas.

Pasaulio lietuvių centre Lemonte esu surengęs dvi savo fotografijų asmenines parodas ir dalyvavau dar 6–7 bendrose pa­ro­dose. Kartais fotografuoti renginius samdo ir Lietuvių Fondas. Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje gavo finansavimą projektui, kuriuo rudenį pristatys lietuvių emigrantų meno įtaką Amerikoje, ten bus ir mano Joffrey baleto nuotraukų, – pasakojo L. Urbonas.

Amerikos pliusai ir minusai

Paklaustas apie laisvalaikį, fotomenininkas sakė, kad dažniausiai dirbti pradeda tik po pietų, nes kasdien iš ryto sportuoja, mėgsta bėgioti, žaidžia tenisą. Į klausimą, kas nepatinka Amerikoje, Laimis atsako, kad jam nepriimtina matyti į teatrą atėjusių žiūrovų, kurie vilki šortus. Jo nuomone, kartais tos laisvės ir atsipalaidavimo jau yra per daug. Be to, kasdieniame gyvenime vyras vis dar pastebi tam tikrų rasizmo apraiškų – jaučiamas amerikiečių pyktis ir neapykanta emigrantams, o kai ieškai darbų, jų gauti lengviau būtent pas emigrantus, o ne amerikiečius.

O kas patinka šioje šalyje? Tai, kad Amerikoje Laimis gali būti savimi, gyventi, kaip nori, dirbti mėgstamą darbą. Jo nuomone, tokios „American dream” („Amerikietiškos svajonės”), kaip daugelis įsivaizduodavo anksčiau, jau nėra, ir tokio srauto emigrantų į šią šalį jau nelikę. Pats Laimis galvoja, kad ateityje grįš gyventi į Europą ir už Atlanto neliks. Gal tai bus Lietuva, o gal jo mėgstamos Italija, Prancūzija, Ispanija – laikas parodys.

Kasmet į Lietuvą atostogoms besistengiantis grįžti fotomenininkas sako pastebintis, kaip gražėja mūsų šalis, kaip keičiasi ir maži miesteliai, tokie, kaip Želsva, kur tebegyvena jo mama. Pastebi ir kitų miestų grožį, tad noriai keliauja po Lietuvą. Jis iki šiol prisimena, kad pirmą kartą į gimtinę grįžo tik po 19 metų, nes iki tol nebuvo susitvarkęs savo statuso Amerikoje ir laikytas nelegalu.

Tąkart gimtinėje praleido tris mėnesius, daug fotografavo ir, grįžęs atgal draugų raginamas, 600 egzempliorių tiražu išleido fotografijų albumą apie Lietuvą. Jame – daugiau nei šimtas nuotraukų su gražiausiais Lietuvos gamtos vaizdais, architektūriniais statiniais. 2016 metais Laimis tapo projekto „We love Lithuania” („Mes mylime Lietuvą”) nugalėtoju. Albumo tiražas jau išparduotas, bet galbūt dar bus naujas albumas ateityje.

Savo fotografijų parodą kraštietės, buvusios Marijampolės merės, o dabar Želsvos bibliotekoje dirbančios, Irenos Lunskienės rūpesčiu Laimis jau buvo atvežęs į Marijampolę, ji eksponuota Kultūros centre. Darbus buvo galima įsigyti, o surinkti pinigai skirti organizacijai „Suvalkijos saulytės”, kuri vienija su Dauno sindromu (Down syndrome) gimusių ir autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų tėvus. Tada buvo parduota apie 70 proc. visų darbų ir organizacijai paaukota daugiau kaip 2 tūkstančiai eurų. Šią misiją fotografas kartoja ir dabar – P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje eksponuojamas fotografijas iš „Gracijos” ciklo galima įsigyti ir taip paremti „Suvalkijos saulytes”. Anot Laimio, ir jo giminėje yra su šiais sindromais gimusių vaikų, todėl jis bando bent taip prisidėti ir paremti.

L. Urbonas priklauso Profesionalių Amerikos fotografų asociacijai (Professional Photographers of America, PPA). Su jo darbais plačiau galima susipažinti interneto svetainėje www.laimisurbonas.com.