„Draugo” redakcijoje – naujas veidas

Kalbėjosi Virginija Petrauksienė.

Nuo liepos 1 dienos Lukrecijus Tu­bys kasdien atvyksta į „Draugo” re­dakciją. Per pirmąsias dienas kar­tu su juo aptarėme būsimų darbų kryp­tis, rašinių temas. O šiandien „Draugo” skaitytojams parengėme po­kalbį su naujuoju redakcijos ko­man­dos nariu.

Lukrecijau, prisistatyk mūsų skaitytojams ir papasakok, kaip atsidūrei „Drauge”?

Esu profesionalus žurnalistas ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto magistrantūros studentas iš Lietuvos. Į universitetą įstojau pernai rugsėjį, siekdamas pakeisti profesinę kryptį iš reporterio į žinia­sklaidos verslo vadybininką. Lietu­viš­kame kontekste šis trijų žodžių junginys kiek juokingai skamba. Vis­gi Lietuvoje ir už jos ribų nedaug yra žiniasklaidos versle dirbančių žmo­nių, turinčių ir žurnalistinį, ir vadybinį išsilavinimą. Matydamas šią spra­gą, siekiu ją užpildyti. Į „Drau­gą” atvykau sulaukęs Baltijos-Ameri­kos laisvės fondo (angliškai Baltic-American Freedom Foundation, BAFF) pasitikėjimo mano vizija ir pa­ramos atvykti į Jungtines Valstijas profesinei stažuotei. Esu dėkingas tiek BAFF, tiek „Draugo” redakcijai, kad sutiko mane priimti, supažindinti su išeivijos lietuvių spauda, išeivijos istorija ir dabartiniu gyvenimu, o taip pat suteikti sąlygas profesiškai tobulėti.

Kiek laiko žadi būti JAV ir kokie tavo stažuotės tikslai?

Profesinė stažuotė truks iki 2025 metų gegužės mėnesio. Pagrindinis tiks­las yra išmokti geriausių žinia­sklaidos valdymo įgūdžių. Šiam tikslui pasiekti taip pat bendradarbiausiu su žiniasklaidos vadybos profesionalais JAV ir vadyboje taikomos į procesą orientuotos psichologijos (angliškai Process oriented psychology arba Process work) ekspertais.

Žurnalistika – tai tik dalis tavo studijų. Kodėl ją pasirinkai, ar te­ko Lietuvoje padirbėti redakcijoje?

Esu baigęs žurnalistikos baka­lau­rą Vilniaus universitete 2015 me­tais, bet šiuo keliu pradėjau eiti dar ge­rokai anksčiau. Esu kilęs iš Aly­taus ir būdamas 16 metų pradėjau ra­šyti į vietos laikraštį „Alytaus naujienos”, o nuo 17 metų mano balsą pra­dėjo girdėti ir Alytaus radijo „FM99” klausytojai. Kaip profesiona­lus žurnalistas daugiausia dirbau isto­rinėje, kaip ir „Draugas” šimta­metėje, naujienų agentūroje „ELTA’’, naujienų svetainėje 15min.lt ir „Vers­lo žiniose”. Taip pat esu dirbęs radijo stoties „M-1” žinių tarnyboje, „M-1 Plius” radijo stotyje, prodiuseri­nėje internetines sporto laidas kurian­čioje bendrovėje „O, dangau’’ ir ma­no mamos žurnalistės Aušros Tu­bienės kuriamoje nacionalinėje televizijos laidoje „Svajonių ūkis’’.

Kokias disciplinas dar studijuoji be žurnalistikos ir kaip Ame­rikoje žadi tobulinti jau įgytas žinias?

Mano magistrantūros studijos – „Globali lyderystė ir strategija” – ISM universitete yra vadybos krypties. Studijose mokiausi lyderystės teorijos, skaitmeninės transformacijos, organizacijos valdymo, tarptauti­nių projektų valdymo, įkūnytos lyde­rystės, finansų, bendros vertės kūrimo suinteresuotoms pusėms, antreprenerystės ir lyderystės įgūdžių.

Prie žiniasklaidos srities visas įgytas žinias turiu pritempti pats. Iš vienos pusės, tai nėra sudėtinga, nes per daugiau nei 11 metų profesinę praktiką regiu įvairių redakcijose esančių vadybinių trūkumų, kuriuos būtų galima nesudėtingai ištaisyti. Pavyzdžiui, vidurinės grandies vado­vai per retai suteikia konstruktyvų grįžtamąjį ryšį savo pavaldiniams. Ma­tyt ir patys konstruktyvaus grįžtamojo ryšio retai gauna iš savo tiesio­gi­nių vadovų. O kiek išties pozityvumo jis galėtų įnešti į redakcijos dar­bą, prisidėti prie profesinio ugdymo ir geresnio bendradarbiavimo.

Kita vertus, kai kurias studijose įgytas žinias pritaikyti žiniasklaidoje yra sudėtingiau. Antreprenerystės modulyje aiškinomės, kokie tikrieji žmogaus poreikiai slypi už jo kasdienių veiksmų. Pavyzdžiui, pasirodo, kad žmogus vandens buteliuką gali įsigyti dėl įvairiausių priežasčių – iš­troškęs ir nori atsigerti, arba nori įgy­ti statuso, jeigu vanduo brangus, arba siekia psichologinio saugumo, visada turėdamas šalia vandens. Ko­kie yra tikrieji žiniasklaidos priemo­nių auditorijų poreikiai ir kaip juos tinkamiausiai atliepti — į tai telkiu bene didžiausią savo dėmesį. Į šiuos klausimus rasti atsakymus tikiuosi stažuotės metu dirbdamas „Drauge’’, o taip pat bendradarbiaudamas su žiniasklaidos vadybos profesionalais ir į procesą orientuotus psichologijos specialistais. Apie tai rašau ir savo magistro darbą.

Papasakok, kaip įsivaizdavai 115 metų be pertraukos leidžiamo laikraščio redakciją ir koks buvo įspūdis į ją atvykus?

„Draugo” redakciją įsivaizdavau nedidelę – du-trys maži kabinetai, kuriuose dirba po kelis žmones. Bet ką pamačiau mane labai nustebino ir sužavėjo. Redakcija įsikūrusi didelia­me pastate, o ten kur bepažiūrėsi – alsuoja reikšminga „Draugo” istorija. „Čia yra nuostabu”, pagalvojau sau pirmąsyk įžengęs į pastatą. Kai dirbau „Eltoje”, neturėjau progos pri­siliesti prie šimtametės jos istorijos, o čia galiu pamatyti tvarkingai suar­chyvuotus visus laikraščio nume­rius, leistas ir surinktas lietuviškas knygas, istorines nuotraukas ir to laik­mečio rekvizitus. Jaučiuosi kaip tikrame lietuvybės lopšyje. Taip pat ge­ra susipažinti su tokiais nuoširdžiais, įkvėptais ir profesionaliais re­dak­cijos bei tarybos nariais. Žaviuosi girdėdamas lietuvių kalbą net ir už tūkstančių kilometrų.

Įdomu tai, kad mano ryšys su Či­kaga ir „Draugu” prasidėjo maždaug prieš du dešimtmečius. Būdamas pa­auglys tuomet sužinojau, kad mano prosenelis Zenonas Gerulaitis Antro­jo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos ir galiausiai apsigyveno Čikagoje, kur praleido visą likusį gyvenimą. Prieš COVID-19 pandemiją vyres­nysis brolis Liubartas Tubys aplankė Čikagoje jo kapą ir tai buvo jaudinantis momentas mūsų šeimos istorijoje. Pamenu, žiūrėdamas į jo nuotrauką prie kapo tuomet nė ne­galėjau įsivaizduoti, kad ir man rasis proga padaryti tą patį. Tai dar ne vis­kas. Taip pat sužinojau, kad prose­nelis Zenonas Čikagoje buvo žurnalistas, Žurna­listų sąjungos narys, bendradarbia­vo su „Draugu” ir kitais laikraščiais. Tai buvo neįtikėtinas fak­tas, turėjęs didelės įtakos mano paties profesiniam keliui. Kartu man tai suteikė gilesnę perspektyvą apie mūsų šeimos profesinę orientaciją, nes žurnalistika įtraukė ne tik mane ir mano prosenelį, bet ir mano mamą Aušrą ir, kaip ilgainiui paaiškėjo, mano mažąją sesutę Aurorą Liuciją, kuri žurnalistikos meno mokosi Šve­dijoje.

Esu sujaudintas, galėdamas čia būti ir linkiu „Draugui’’ gyvuoti dar ne mažiau 115 metų.

Kokie pirmieji įspūdžiai Čika­goje? Kaip čia įsikūrei? Ką per sa­vo buvimo laiką JAV planuoji pa­matyti, aplanky­ti?

Įspūdžiai apie Čikagą įvairialypiai. Patinka patirti multikultūriš­ku­mą, laisvumą, matyti miesto centro, o kartu ir nutolusių rajonų grožį, eiti upės ar ežero pakrante. Įspūdį palie­ka prekių ir paslaugų gausa. Tačiau kartu jaučiu, kad vargina dideli atstumai ir triukšmas gatvėse, emociš­kai paliečia matyti palapinėse ar automobiliuose gyvenančius arba nuo narkotinių medžiagų priklausomus žmones. Kartais vaikščiodamas gatvėse nesijaučiu saugiai ir man tai kelia nuostabą. Pastaruoju metu gy­ven­damas Lietuvoje labai retai su­laukdavau tokių potyrių.

Kuo domiesi ir ką mėgsti veikti laisvu nuo mokslo ir darbo laiku?

Pastaraisiais metais juntu kaip mąžta ribos tarp mokslo, darbo ir lais­valaikio. Patiriu, kad visa tai tam­pa viena profesine ir kūrybine į žiniasklaidos vadybą sutelkta erdve, kuri sutraukia daug mano išorinio dėmesio. Visgi suvokiu, kad balansas gy­venime labai svarbus, todėl savo lai­ką taip pat skiriu judesiui, įvairioms sporto šakoms, prieš išvykdamas į JAV labai susidomėjau terapija vandenyje, vadinama Watsu. Laiko skiriu ir vidiniam pasauliui – domiuosi religiniais šventraščiais, šventųjų gy­venimais, šventviečių lankymu, sten­giuosi suprasti į procesą orientuotos psichologijos meną.

Koks svarbiausias tavo „variklis” dabar­tiniame gyvenimo eta­pe?

Laisva, įtakinga, atsakinga, pa­gar­bi, bendruomeniška ir tvaraus fi­nansavimo žiniasklaida. Nenurimsiu tol, kol nerasiu būdų padėti žurnalis­ti­nėms organizacijoms tokiomis tap­ti. Man atrodo, kad jos yra labai rei­kalingos visuomenei ir žurnalistų bendruomenei. Ypač tokiu laiku, kai daugy­bė informacijos laisvai pasie­kia­ma socialiniuose tinkluose, kai turinį gali kurti dirbtinis intelektas. Kur tiesa, o kur melas? Kuo pasiti­kė­ti? Visai tai mane įkvepia grįžti prie žurnalistikos šaknų – tarnauti visuo­menei. Tai yra vienas pagrindinių mano variklių  dabartiniame gyvenimo etape.

Antruoju galėčiau pavadinti vidi­nį darbą su savimi. Man labai patinka į procesą orientuotos psichologijos metodo atradėjo amerikiečio Ar­nold Mindell mintis: „Jus žavi da­ly­kai, kuriais turite tapti; žvelgiate į daiktus ir žmones, kurių nemėgs­ta­te, nes jums reikia daugiau kontakto su jais.”

Ši mintis suteikia itin įdomią per­spektyvą gyvenimo kelyje. Pavyz­džiui, jeigu man nepatinka koks nors žmogus, A. Mindell idėja kviečia ne susikoncentruoti į tai, kuo jis blogas, bet kelti klausimą, o kokias savybes šis asmuo reprezentuoja manyje? Ko­dėl šias savybes esu linkęs savyje už­gožti ar atstumti? Kitaip tariant, dažnai kitame žmoguje mus sujaudina tai, ko neleidžiame sau. A. Mindell kviečia pagalvoti: jeigu žavimės kokia nors asmeny­be, kokias vidines savybes reprezentuoja šis žmogus ir kaip mums jos gali pa­dė­ti tobulinti save? Ieškant atsakymų į šiuos ir panašius vidinius klausimus jaučiu, kaip aiškėja santykis su savimi ir lengvėja su aplinka.