Laima Apanavičienė.
Šiemetiniame Lietuvių Fondo (LF) pokylyje meninę programą atliks du jauni muzikantai – trimitininkas Dovas Lietuvninkas ir akordeonistas Tadas Motiečius.
Šiandieną – artimesnė pažintis su Dovu Lietuvninku.
Muzika Tave supa nuo mažens. O kas paskatino rimtai ja užsiimti – tai tėvų ar Tavo noras?
Nors mama gan muzikali (ji iš muzikalios Polikaičių šeimos), ir tėvai nuo mažens pirma mane, vėliau sesę pradėjo vesti į pianino pamokas, profesionalaus muziko kelią pasirinkau pats, be jokio „stūmimo”. Anksti supratau, kad muzika bus mano gyvenimas. Esu be galo dėkingas savo tėvams už jų paramą ir pagalbą man einant tuo keliu. Be jų tikrai nebūčiau tiek pasiekęs. Ne visi gali džiaugtis tokiais nuostabiais tėvais.
Dovai, kad Tavo gyvenimo kelias susijęs su muzika, turbūt daugelio, kurie Tave pažįsta, nestebina. Tačiau, kodėl pasirinkai būtent trimitą?
Mano istorija su trimitu nei labai ypatinga, nei įdomi. Besimokant penktoje klasėje prasidėjo pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų programa. Reikėjo rinktis instrumentą – pateiktame sąraše eiliškumo tvarka pažymėti, kokiu instrumentu noriu mokytis groti. Pabandžiau pūsti trimitą. Man gana neblogai pavyko, be to, patiko jo skaidrus garsas. Tad šį instrumentą įrašiau pirmuoju duotame sąraše. Antroje vietoje įrašiau perkusinius – matyt, jau buvo pabodę pianinas ir smuikas. Norėjau kažkuo labai garsiai groti!
2016 metais baigei Eastman School of Music, University of Rochester, tačiau, trumpai padirbęs pedagoginį darbą, nutarei prašyti paramos tolimesniems mokslams. Laimėta J. William Fulbright stipendija Tau atvėrė duris stažuotei Lietuvoje. Kodėl pasirinkai būtent Lietuvą?
Pradėjęs savo pedagoginę praktiką 2016 metų rudenį, užpildžiau prašymą Fulbright stipendijai gauti, kurios dėka galėjau keliauti į Lietuvą. Kai 2017 m. kovą sužinojau, kad gavau stipendiją, nepaprastai apsidžiaugiau ir pradėjau ruoštis kelionėn. O pasirinkau Lietuvą dėl gana paprastos priežasties – tai mano senelių gimtinė, mano tikroji tėvynė, kurios muzikinė kultūra yra neatskirtina dalis jos istorijos ir žmonių.
Atskridau į Lietuvą, kad susipažinčiau su instrumento raida Lietuvoje – pradedant grojimu mediniais ragais, baigiant muzikoje trimito vaidmeniu šiandienos Lietuvoje. Ta mintis man nedavė ramybės nuo to laiko, kai 2014 m. grįžau namo po paskutinės kelionės į Lietuvą. Vis ieškojau progos grįžti, ir Fulbright stipendija buvo pats puikiausias būdas.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Lauryno Lapės klasėje toliau gilinaisi į grojimo trimitu paslaptis. Kuo skiriasi amerikietiška ir lietuviška mokymo sistema? Ko naujo išmokai Lietuvoje?
Su Laurynu susipažinau kelionės į Vilnių 2014 m. metu. Ir kai teko rinktis pas ką studijuoti, pasirinkimas man buvo aiškus. Esu labai dėkingas, kad Laurynas sutiko su manim dirbti, nes iš jo tikrai daug ko galėjau pasisemti. Iš tikrųjų, Lauryno išsilavinimas ir mokymo būdas yra labiau modernus ir vakarietiškas, nei kitų mokytojų Lietuvoje. Studijavęs Švedijoje ir pasimokęs pas daugelį Vakarų žymiausių trimitininkų, jis skiriasi nuo kitų, labiau sovietiniu būdu dėstančių pedagogų. Pats įsigilinęs į gausią trimitininkų įvairovę ir išstudijavęs įvairių pedagogų metodikas, Laurynas man buvo puikus šaltinis, leidžiantis man praplėsti savo išsilavinimą.
Šalia trimito, gilinaisi į tradicinės lietuvių liaudies muziką, tave domina lietuvių liaudies instrumentai. Gal klystu, tačiau, manau, kad čia Tau nemažai padėjo pažintis su Sauliumi Petreikiu. Kur Jus suvedė keliai ir ką nulėmė judviejų pažintis?
Nors šiais metais neteko tiek daug gilintis į liaudies muziką kiek norėjau, vis tik šiek tiek prie jos prisiliečiau. Saulius man labai padėjo. Jis paskolino įvairių liaudies pučiamųjų instrumentų taip pat ir kankles, Sekminių ragelį, lumzdelį, birbynę), kuriuos galėjau parsinešti namo ir juos pastudijuoti. Be to, Saulius maloniai mane įtraukė į vieną savo pasirodymus.
Jį sutikau 2015 m. Dainų šventėje Čikagoje, kai, grodami ragais sutartinę, atidarėme antrąją koncerto dalį. Užkulisiuose lengvai radome bendrą kalbą tiek apie trimitą, tiek apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir susidraugavome. Kai, tapęs Fulbright stipendininku, paprašiau jo pagalbos, jis labai mielai sutiko tapti mano mokytoju.
Kuo Tave sužavėjo muzikinė kultūra Lietuvoje?
Mane sužavėjo bendroji kultūra – Lietuvoje visi dainuoja, čia visi žino Čiurlionį, vertina muziką. Kultūra yra labai svarbi mūsų tautos dalis. Vilniuje yra tiek daug muzikos ir meninių renginių, kad tiesiog nesuspėju į visus. Paprasti žmonės lanko įvairiausius koncertus, valdžia remia muziką ir kitus menus. Džiugu matyti, kokia svarbi muzika lietuvių gyvenime.
Būdamas LMTA laisvasis klausytojas dar spėji groti akademijos simfoniniame ir pučiamųjų orkestruose, varinių pučiamųjų kvintete „Brasspalvos”, LMTA „Brass” ansamblyje, taip pat „Sunday Brass Band”? Kaip visur suspėji? Ar „neišbarstysi” save?
Kaip visur spėjau ir dar turiu laiko savo užsiėmimams (o kartais dar ir su draugais reikia pasimatyti!) tiksliai negaliu net pasakyti… bet groti įvairiuose ansambliuose vienu metu yra dalis muzikanto-profesionalo gyvenimas. Kai muzika yra tavo gyvenimas, turėti tiek daug progų groti įvairią muziką yra ne tik smagu ir įdomu, tai labai padeda lavinant meistriškumą, priverčia vis kitaip galvoti ir groti.
20-tus metus gyvuojantys „Sugrįžimai” nutiesė kelią į Lietuvą ne vienai ryškiai muzikos asmenybei. Šių metų „Sugrįžimuose” dalyvavai ir Tu. Kas Tave pakvietė į šį festivalį? Koks jausmas koncertuoti lietuviams Lietuvoje?
Mane pakvietė Liucija Stulgienė, Lietuvių muzikos rėmimo fondo direktorė. Man buvo labai didelė garbė dalyvauti šiam festivalyje, ypač kai teko pasirodyti su nuostabiu Čiurlionio kvartetu ir su dvylikos tarptautinių konkursų laureatu, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choru „Dagilėlis”. Atlikti gražią programą žiūrovais užpildytoje auditorijoje, kurioje tarp klausytojų sėdėjo ir LR ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, buvo nepakartojama.
Man visada buvo ir yra labai smagu dalintis savo muzikiniais sugebėjimais su kitais lietuviais, ypač Lietuvoje. Jaučiu, kad su kiekvienu pasirodymu stipriai artėju prie savo šaknų.
Be muzikos Lietuvoje užsiimi įvairiausia veikla. Štai š. m. kovo 27 d. Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje dalyvavai Pasaulio lietuvių universiteto surengtoje diskusijoje: ar gerai suprantame išeivijos bangų skirtumus ir kas lemia susikalbėjimą? Kas paskatino dalyvauti šioje diskusijoje? Ką manai apie lietuvių, gyvenančių abiejose Atlanto pusėse, susikalbėjimą?
Į šią diskusiją mane pakvietė Ingrida Celešiūtė, Vytauto Didžiojo universiteto Pasaulio lietuvių universiteto koordinatorė. Pats jaučiausi nelabai kvalifikuotas diskutuoti su profesoriais ir profesionalais, tačiau, manau, kad kaip antros kartos Amerikos lietuvis, gyvenantis Lietuvoje, turėjau kuo pasidalinti…
Amerikoje esu pastebėjęs susikalbėjimo skirtumų tarp skirtingų kartų lietuvių. Nenoriu apibendrinti, bet dažnai jaučiu skirtumą tarp JAV LB narių – mano senelių kartos ir jų palikuonių bei naujosios bangos emigrantų (atvykusių į JAV po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje). Nors visi kartu dalyvauja bendruomenės veikloje, kartas nuo karto pamatai, kad vertybės šiek tiek skiriasi.
Manau, kad mano kartai būtų naudinga, labiau pažinti lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, daugiau tarpusavyje bendrauti. Dabar – nors mes visi mylime Lietuvą ir didžiuojamės savo lietuvybe – dažnai mažai žinome apie dabartinę situaciją Lietuvoje ir kaip geriausiai galime padėti lietuviams, kad Lietuva drąsiai keliautų pirmyn.
Lietuviai gyvenantys Lietuvoje, sako, kad ten neįdomu, nėra veiklos, maža šalis. Ką jiems galėtum pasakyti?
Nesiginčysiu, kad šalis maža – vien Čikagoje gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Man tas mažumas patinka. Viskas yra taip koncentruota, ir jei veiklos negali rasti, tai čia tavo asmeninė problema. Mūsų mažoje šalyje yra ir pajūris, ir miškai, ir upės, ir net visus metus veikiantis slidinėjimo takas, o Druskininkai iš viso yra pasaulinio lygio kurortas.
Vasaros metu yra daugybė muzikos festivalių, skirtų įvairiam muzikiniam skoniui. Ištisus metus vyksta festivaliai, koncertai, renginiai, spektakliai, parodos – ir ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tokią turtingą kultūrą tokiame mažame plote būtų labai sunku rasti Amerikoje.
Ir dar man, amerikiečiui, atstumai Lietuvoje – visai nedideli: vos ne per visą kraštą gali nuvažiuoti per keturias valandas. Tad man Vilnius ir Palanga atrodo visai šalia.
Kiek ilgai žadi užsibūti Lietuvoje? Kokie ateities planai?
– Šiais metais planai truputį pasikeitė. Galvojau, pabūsiu metus ir grįšiu namo, tačiau taip lengvai pasprukti iš Lietuvos neišėjo. Esu labai laimingas, kad būnant Lietuvoje, netikėtai atsilaisvino vieta Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Laimėjau skelbtą šiai vietai užimti konkursą ir jau š. m. rugpjūtį pradedu dirbti orkestre. Tai bus pirmoji mano gastrolinė kelionė su orkestru į Šveicariją.
Esu nepaprastai dėkingas likimui už tokią progą likti Lietuvoje, kurioje galėsiu toliau puoselėti savo lietuvybę, gyventi šalia savo gero draugo Lauryno.
Taip pat netrukus turėčiau įsigyti dvigubą pilietybę, tada jau neliks kliūčių čia pasilikti dar ilgesniam laikui.
Šį kartą esi pakviestas koncertuoti su Tadu Motiečiumi LF pokylyje. Du vaikinai lietuvaičiai – vienas iš Lietuvos, kitas iš JAV – koncertuos vienoje scenoje Pasaulio lietuvių centre. Ar kažkada galėjai apie tai pagalvoti? Kokie jausmai apima, kai pagalvoji, kad vėl koncertuosi tiems, kas Tave pažįsta jau seniai?
Tikrai niekada nebuvau pagalvojęs, kad aš būsiu tas, kuris koncertuos LF pokylyje. Aš labai vertinu šią progą – grįžti į namus ir dalintis savo muzikiniais pasiekimais su šeima ir draugais, kurie mane palaikė visą gyvenimą. Esu be galo dėkingas LF ir visai bendruomenei (ir ypač savo tėvams ir seneliams), kad padėjo man išlaikyti tapatybę ir kultūrą, kuri yra mums tokia brangi.
Šio koncerto metu aš ir Tadas turime puikią progą atstovauti modernią Lietuvą. Manau, kad mums abiem bus ir smagu, ir vertinga kartu pakoncertuoti. Labai laukiu šitos šventės, ir tikiuosi, kad muzikos pagalba galėsiu atsidėkoti visiems, kurie kažkada padėjo man.