DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Klausimus pateikė Virginija Petrauskienė.
Lietuvoje, Panevėžyje gyvenantis pedagogas ir daugelio istorijos vadovėlių autorius Juozas Brazauskas neseniai išleido istorinę apybraižą „Svetimoje padangėje”.
Knygoje pasakojama apie Lietuvos gyventojų masinį pasitraukimą į Vokietiją 1944–1951 m. Pateikiami to meto liudininkų prisiminimai, laiškai, dokumentų ištraukos.
Nors pabėgėlių, išvietintųjų tema nėra nauja, tačiau tas istorinis laikmetis kupinas išties dar nepakankamai ištyrinėtų aspektų. Įdomu, kad šios apybraižos autorius šiek tiek palietė mažai nagrinėtą temą – apie tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos, gyveno DP stovyklose, tačiau, priešingai, nei dauguma tautiečių, pasirinko grįžti atgal į Lietuvą. Ką galvojo grįžtantieji, patikėję sovietų vilionėms? Ar išlipę iš traukinio Lietuvoje, nebijojo būti persodinti į kitą – vežantį į Sibirą?
Apybraižos autorius yra Lietuvos istorijos draugijos narys, istorijos mokymo priemonių ir vadovėlių, knygų autorius. Išrinktas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu mokslo srityje (1998), apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai” (2013), knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas – 2019 m. 1993 m. suteikta mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija.
Pasirodžius apybraižai „Svetimoje padangėje”, jos autorius Juozas Brazauskas atsakė į „Draugo” klausimus ir pristatė savo naują knygą.
Gerb. Juozai, pristatykite savo knygą, kurioje yra skirta vietos pasakojimui ir apie karo pabėgėlius iš Lietuvos, grįžusiems iš Vokietijos stovyklų į sovietinę Lietuvą.
1944 m. vasara. Artėjo Antrojo pasaulinio karo frontas prie Lietuvos. Skausmingos tapo būsimo pasirinkimo galimybės. Vieni Lietuvos gyventojai traukėsi į Vakarus, kiti ieškojo prieglobsčio atokesnėse Lietuvos vietose, pas gimines, treti jaunuoliai iš klojimų pastogių ar kitų vietų traukė ginklus, suvokdami, jog artėja metas, kai jų prireiks ir ruošėsi keliauti į mišką kovai prieš okupantus.
Skirtingų žmonių skirtingas likimas. Šiandien sutelkime dėmesį tiems, kurie nutarė trauktis į Vakarus. Daugumos biografijose parašyta: 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vengdami artėjančios antrosios sovietų teroro bangos, iš gimtųjų namų pasitraukė daugiau nei 60 tūkst. Lietuvos gyventojų (Lietuvių enciklopedija, t. 5, p. 148.). Masinė tautos pasitraukimo galimybė nei gyventojų, nei politinės vadovybės planuose nebuvo numatyta. Lietuviai bėgo iš Lietuvos dėl daugelio priežasčių. Lietuvių enciklopedija po 10 metų apie šiuos įvykius rašė: „Lietuviai DP atsirado įvairiais kelias į Vokietiją” (Lietuvių enciklopedija. t. 5, Boston, 1955, p. 148).
Bet „ateities istorikai negalės nesistebėti tuo nepaprastu kūrybiniu pakilimu, kurį pademonstravo liūdnomis lietuvių tautai dienomis jos viena atplaišų tarp Antrojo pasaulinio karo griuvėsių perpildytose išviešintųjų asmenų stovyklose. Galbūt jie kaltins mus už tai, kad pakankamai nepasirūpinome tą veiklą uždokumentuoti ateičiai. Mažai beturime statistinių duomenų, o turimais toli gražu ne visada pasikliauti galime” (Vidzgiris J. (pseudon.) Tremtinių uždaviniai iš 15 m. nuotolio. Paskaita, skaityta VI Europos lietuvių studijų savaitėje, 1959 m.).
Nuo ko bėgta 1944 metais?
Antanas Maceina (1908–1987) parašė straipsnį „Nuo ko mes bėgome” – tai savotiškas atsakas į kadaise filosofo Stasio Šalkauskio ir kitų lietuvių šviesuomenės atstovų viešai išreikštą priekaištą Lietuvos intelektualams, kodėl jie 1940 m. birželio mėn. bolševikams okupavus šalį pasitraukė į Vakarus. „Lietuviai intelektualai (ir ne tik jie) bėgo nuo komunistinio užkrato, bėgo nenorėdami „būti užgniaužti <…> komunistinės ideologijos bei sistemos” (Antanas Maceina. Raštai, t. 12, Vilnius, Margi raštai, 2007, p. 309). Situacija 1944 m. vasarą buvo jau kitokia. Sugrįžo sovietai jau kitokie: žiaurūs, kerštingi.
Ne visus galime vadinti karo pabėgėliais?
Daug lietuvių į Vokietiją buvo atgabenta prievarta karo metais darbams karo pramonėje, žemės ūkyje. Žmonės darbams į Vokietiją ypač intensyviai buvo vežami 1943 m. po Vokietijos pralaimėto Stalingrado mūšio. Vokietija paskelbė totalinį karą. Visi galintys kariauti vokiečiai vyrai buvo siunčiami į frontą.
Vokietijos karinėms pajėgoms ir Vokietijos karo pramonei ir žemės ūkiui vis labiau trūko žmonių. Jauni vyrai ir merginos buvo tiesiog gaudomi ne tik butuose, bet ir teatruose, kino salėse, turgavietėse, stotyse, netgi bažnyčiose. Nepasisekus lietuvių mobilizuoti į SS legioną, buvo nutarta juos mobilizuoti darbams Vokietijoje. Jau 1942 m. pradžioje Lietuvos spaudoje pasirodė keliolika straipsnių apie tas vokiečių įmones ir jose dirbančių užsieniečių darbo bei buities sąlygas. Ypač daug rašyta apie Saksoniją, nes lietuvius darbininkus buvo numatyta gabenti į Saksonijos pramonės įmones (Albinas Gražiūnas. „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944 m.”, Vilnius, 1996, p. 349).
Nemaža žmonių buvo nuteistų už veiklą prieš okupantus: kalėjo kalėjimuose bei koncentracijos stovyklose. Daug vyrų buvo paimta į vokiečių kariuomenę arba pagalbinę karo tarnybą. Pradžioje vokiečiai nekliudė lietuviams kariams organizuotis, netgi naudojosi jų paslaugomis: skyrė sargybos postus, patruliavimą. Tačiau 1941 m. liepos 17 d. naciams įsteigus savo civilinės valdžios aparatą, lietuvių savisaugos batalionai buvo paimti vokiečių karo policijos žinion. Taip savisaugos batalionų kariai tapo vermachto struktūros dalimi, pridengta vokiečių policijos iškaba.
Taigi, vieni lietuviai buvo išvežti darbams, antri – kaip politiniai kaliniai, treti vokiečių paimti į kariuomenę, ketvirti evakuoti, penkti – anksčiau su repatriacijos priedanga atvykę į Vokietiją 1941 m., šešti, gausiausiai – pasitraukę į Vakarus 1944 m. vasaros pabaigoje, rudenį (Lietuvių enciklopedija, t. 5, Bostonas,1955, p. 148).
Daugiausia lietuvių tarnavo savisaugos batalionuose, įvairiose Vokietijos kariuomenės pagalbiniuose daliniuose. Artėjant Rytų frontui ir nepavykus įtraukti Lietuvos jaunimo į SS legioną bei Vermachto dalinius, okupacinis nacių režimas buvo privertas keisti savo politiką Lietuvoje, leisti patiems lietuviams mobilizuoti karinius dalinius. Taip 1944 m. susikūrė Vietinė rinktinė, vadovaujama gen. Povilo Plechavičiaus.
1944 m. pavasarį įsteigta Lietuvos Vietinė rinktinė apsaugoti Lietuvos gyventojus nuo banditizmo. Taip vokiečiai vadino Lietuvoje ir kituose okupuotose kraštuose veikiančius sovietinius partizanus. Buvo sutarta dėl 5 tūkst. karių dalinio suorganizavimo. Kaip rašoma Povilo Plechavičiaus atsiminimuose, buvo sutarta, jog Vietinė rinktinė bus tiesiogiai jos vado žinioje ir be jo sutikimo negalės būti niekur kitur panaudojama; Vietinė rinktinė veiks tik Lietuvoje, o jos karininkai ir kareiviai nešios lietuviškas emblemas. 1944 m. gegužės 15 d. buvo likviduotas Vietinės rinktinės štabas, nuginkluoti keturi rinktinės batalionai, o kiti su ginklais ir amunicija pasitraukė į miškus arba grįžo namo. Apie 3 tūkst. vyrų išvežti į Vokietiją (Vincas Bartusevičius. „Lietuviai DP stovyklose 1941–1951”, Vilnius, 2012, p. 31).
1944 m. vasarą suorganizuota Tėvynės apsaugos rinktinė. Frontui artėjant į Rytprūsius, pasitraukė apie 1 tūkst. vyrų, iš kurių vokiečiai sudarė 8 statybų kuopas. 1943 m. pradžioje suorganizuoti statybos batalionai (SB). Jie buvo pasiųsti į pafrontę statybos darbams.
Karui pasibaigus, nemaža dalis žmonių išsiųsti darbams ar kalėjusių Vokietijos kalėjimuose, grįžo į gimtinę. Dalis pasiliko Vokietijoje ir pateko į Vakarų sąjungininkų globą. Didelę grupę pabėgėlių sudarė tie, kurie, frontui jau pasiekus Lietuvą, buvo vokiečių evakuoti, taigi priversti palikti gimtąsias vietas ir trauktis į Vokietiją. Tai Mažosios Lietuvos išgyvenimas.
Bėgimas iš Lietuvos buvo stichiškas, neplanuotas ir neorganizuotas, sprendimas bėgti buvo padarytas paskutinę minutę, su savimi pasiimant tik būtiniausius reikmenis. Tikėtasi, jog pasitraukimas bus laikinas. „Mes turėjome palikti kraštą, mes turėjome netekti savo žemės, bėgti iš namų” (Marius Katiliškis. „Nelaimė. Trys psichiatrai pienių lauke”. Lietuvių egzodo novelė. Parengė Albertas Zalatorius. Kaunas, Nemunas, 1995, p. 76–77). Greitas vokiečių fronto sugriuvimas tą padėtį dar labiau dramatizavo. Žmonėms neleista ilgiau svarstyti ar planuoti. Praktiškai trauktis buvo galima tiktai į Vokietiją ir tik iš vakarinių Lietuvos sričių. Bėgliai tikėjosi, kad pasitraukimas bus neilgas, truksiąs kelias savaites, gal kelis mėnesius. Tačiau viltys greitai grįžti į tėvynę neišsipildė. Karas neatnešė Lietuvai laisvės ir nepašalino jos okupacijos.
Tarp pabėgėlių buvo ypač daug inteligentijos. Į Vakarus pasitraukė apie 70 procentų Lietuvos rašytojų sąjungos narių. Buvo ir jaunų kūrėjų, dar nepriklausiusių šiai organizacijai. Tiek vyresni, tiek jaunesni siekė atkurti Vokietijoje tai, kas liko Lietuvoje (Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Alfonsas Nyka Niliūnas. „Laisvė: būti savimi”. Archyvai, Kaunas, 2019, p. 95).
Neteisinga juos vadinti vokiečių draugais, talkininkais, kolaborantais. Nemaža jų pasitraukė išgąsdinti, paveikti panikos nuotaikų. Kai kam atrodė, kad bus vėl kerštaujama, todėl nutarta verčiau pasitraukti. Dauguma inteligentijos buvo išauklėti tautine, katalikiška dvasia ir jie negalėjo susigyventi su artėjančia sovietine realybe.
Buvę nacių talkininkai, rėmėjai ir įvairaus masto karo nusikaltėliai skyrėsi nuo eilinių pabėgėlių. Jie tvirtai žinojo, kas jų lauks sovietinėje santvarkoje. Jiems buvo aišku, kad neišvengs bausmės už padarytus nusikaltimus žmoniškumui. Todėl lengva suprasti, kodėl tie žmonės troško bėgti kuo greičiau, dažnai pametę dokumentus, pakeitę pavardes, pateko į pabėgėlių stovyklas Vokietijoje.
Karo pabėgėlių pasitraukimas iš Lietuvos į Vokietiją VLIK’o pirmininko Mykolo Krupavičius žodžiais tariant, tai buvo „iškilmingas protestas” prieš Tėvynės pavergimą. Ilgainiui tai tapo sovietams „skaudžia rakštimi akyse” (VLIK’o raštas 1945 m. rugpjūčio 3 d. LCVA, f. 648, ap. 2, b. 308, l. 221). Sovietų saugumas pradėjo dalies jų „medžioklę”.
Taigi, dešimtys tūkstančių pabėgėlių apsigyveno Vokietijoje ir Austrijoje. Karas dar tebegriaudėjo… Aprašyti jų gyvenimą pabėgėlių stovykloje ne vienos dienos darbas. Autoriams, nepatyrusiems šio išbandymo, tegul bus šiek tiek atleista.
Stengiausi į karo pabėgėlių likimą pažiūrėti žmogiškai ir su atjauta, ne tik sausa faktų kalba. Istorinėje apybraižoje siekiama atskleisti dramatišką didelės tautos dalies pasitraukimą iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, pasiaukojamas žymių lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų pastangas išsaugojant tautinę tapatybę, išryškinti atskirų lietuvių veikėjų antilietuviškus poelgius. Traukėsi į Vakarus ne tik lietuviai, bet ir kitų kraštų žmonės: latviai, estai, ukrainiečiai ir kt. Tai buvo masinis reiškinys Rytų Europoje. Ne visiems pavyko pasiekti Vakarų sąjungininkų teritoriją, atsidūrę sovietų okupacinėje zonoje, buvo grąžinti atgal, dalis patyrė represijas.
Prieš pasirodant apybraižai, esate paskelbęs jos ištrauką – pasakojimą apie Dauguviečių šeimos patirtis, remiantis Galinos Dauguvietytės prisiminimais. Ar yra jūsų knygoje ir daugiau panašių istorijų, pasakojimų apie kitus panašaus likimo žmones?
Vytautas Mačernis (1921–1944) – poetas modernistas, Lietuvos vizionierius.
Žmogaus gyvenimo kokybę lemia ne jo nugyventi metai, o nuveikti darbai. Žuvo Vytautas Mačernis labai jaunas, tik 23 metų. Talentingas poetas gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą. Jo sukurti kūriniai laikomi vienais geriausių lietuvių literatūroje. Jis ruošėsi pasitraukti iš Lietuvos, bet žuvo 1944 m. spalio 7 d. nuo sprogusios sovietų sviedinio skeveldros.
Esate pasakęs, kad reikia kalbėti ir pasakoti ir apie tuos, kurie grįžo į sovietų Lietuvą. Kodė, jūsų nuomone, ši tema nebuvo iki šiol keliama ir gvildenama?
Šiais metais Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikės Irenos Mikulčienės knyga „Lietuviai perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose 1945–1951 m.”. Pristatymo metu ne vieną kartą „dipukų enciklopedija” pavadintoje knygoje nugulė beveik visa iki šiol sukaupta medžiaga apie perkeltųjų asmenų stovyklas ir tautiečių gyvenimą jose. Knygoje tilpo sukaupta medžiaga per 20 metų.
Juk senokai gyvename laisvoje Lietuvoje, o ir tų, kurie galėtų papasakoti jei ne apie savo, tai apie artimųjų grįžimus, dar gal būtų galima surasti…
Nuo 1944 metų masinio Lietuvos gyventojų pasitraukimo į Vakarus jau praėjo 80 metų. Daugumos liudininkų neliko gyvų. Išlikę dokumentai pas artimus šeimos narius tyli. Jaunajai kartai jie nieko nesako. Apie patirtus šeimos pergyvenimus vyresnieji buvo linkę nutylėti, nenorėdami pakenkti likusiems sovietinėje Lietuvoje.
Minėjote, kad jūsų būsimoje knygoje bus skirta nelabai daug vietos šiai temai. Gal turite planų prie jos sugrįžti ir parašyti atskirą knygą apie bėgusius ir grįžusius?
Deja, mano amžius jau to padaryti neleidžia. Džiaugiuosi, kad galėjau dar priminti kai kuriuos dalykus savo istorinėje apybraižoje. Gal jaunesni Lietuvos istorikai imsis šios temos.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024-ųjų m. Gegužės 23 d. numeryje, Vol. CXV NR. 41)