Parengė Ramunė Lapas.
Rugpjūčio 12 d., ketvirtadienį, devyni jauni žmonės, suvienyti projekto „Šaknys”, iš Pasaulio lietuvių centro Lemonte buvo palydėti į svarbią misiją – tvarkyti senų ir apleistų Ledfordo lietuvių kapinių. Šioje pietų Illinojaus vietovėje jų jau laukė projekto vadovas Vilius Žalpys. Praėjusiame „Draugo” numeryje V. Žalpys išsamiai aptarė, kaip pasisekė atlikti numatytus darbus. Šiandieną spausdiname jaunųjų misijos dalyvių įspūdžius.
Dalyviams pateikėme šiuos klausimus:
Kas paskatino dalyvauti projekte „Šaknys”?
Koks buvo didžiausias to savaitgalio įspūdis ar atradimas?
Ar ruošiesi savo įspūdžiais pasidalinti su bendraamžiais? Kaip?
Marija Čyvaitė, 24 metų trečios kartos Amerikos lietuvė, aktyvi Lietuvių Bendruomenės narė, JAV Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė, viena iš projekto „Šaknys” organizatorių. Dirba įmonėje „McMaster-Carr”, taip pat studijuoja magistrantūroje University of Chicago.
1. 2019 m. rudenį, kai grįžau namo iš „Misijos Sibiras” Kazachstane, susitikau su Viliumi Žalpiu. Mes abu dalyvavome Ateitininkų studijų savaitgalyje Dainavoje – abu skaitėme paskaitas. Aš dalinausi įspūdžiais iš ekspedicijos Kazachstane, o Vilius pasakojo apie savo darbą ieškant lietuvių kapinių ir jas tvarkant. Jis sakė, kad norėtų surinkti jaunų lietuvių savanorių komandą ir kartu nuvažiuoti tvarkyti senų lietuvių kapinių. 2020 m. kartu su Viliumi ir JAV Lietuvių Bendruomene pradėjome diskutuoti apie galimybę paruošti jauniems JAV lietuviams panašų projektą kaip „Misija Sibiras”. Iš tų diskusijų ir gimė idėja projektui „Šaknys”. Pradėjome planuoti, kreipėmės į Lietuvių Fondą ir po kelių mėnesių jau viešai paskelbėme, kad projektas „Šaknys” įvyks. Aš pati, žinoma, norėjau ne tik organizuoti projektą, bet ir jame dalyvauti. Esu labai dėkinga Gerdai Šimkevičiūtei, Arvydui Urbonavičiui ir Loretai Timukienei, kurie labai padėjo mums su Viliumi.
2. Buvau stipriai sužavėta tuo, ką nuveikėme. Nesitikėjau, kad tiek daug atliksime, kad taip gražiai sutvarkysime tas kapines. Mes sunkiai dirbome visas dienas – karštyje, tvankumoje. Nuolat puolė uodai ir kiti vabalai. Raumenys buvo visą laiką įtempti, pylė prakaitas. Bet buvo verta, ir dabar Šv. Kazimiero kapinės Ledforde atrodo gražiai ir tvarkingai. Prieš išvažiuojant namo, mes paskutinį kartą nuėjome į kapines pasidžiaugti savo darbu. Visi šypsojosi ir bandė kapines fotografuoti, bet neįmanoma viso vaizdo sutalpinti į vieną nuotrauką. Tyliai, ramiai pabuvome kartu sutvarkytose kapinėse. Tai buvo ir paskutinė proga pagerbti tuos, kurie ten palaidoti, dauguma jų – lietuviai. Gera tuo momentu buvo pamatyti, ir koks patenkintas mūsų darbu buvo Vilius, mūsų vadovas.
3. Taip! Spalio antrą savaitgalį bus projekto „Šaknys” pristatymas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (tikslų laiką pranešime), įspūdžiais taip pat pasidalinsime Lemonte. Ateityje dar bus dar daug progų kalbėti apie šią patirtį. Norėčiau ir lietuviškose mokyklose pristatyti projektą „Šaknys”, kad jauni lietuviai žinotų, jog yra įvairių būdų prisidėti prie mūsų bendruomenės istorijos išsaugojimo.
Austėja Stanevičiūtė užaugo Čikagos priemiestyje. Yra doktarantūros studentė biomedicininės inžinerijos srityje.
1. Aš norėjau dalyvauti šiame projekte, kad praplėsčiau savo žinias apie JAV lietuvius ir prisidėčiau prie istorijos išsaugojimo. Mano akimis, tai nepakartojama misija, kuri sujungia praeitį, dabartį ir ateitį. Aš tikiu, kad išsaugota istorija – tai kelias į lietuvybės amžiną ateitį. Dalyvavau projekte taip pat ir dėl to, kad galėčiau užmegzti naujas pažintis, kurios padėtų vienyti jaunimą ir vystyti naujus projektus.
2. Kiekviena diena buvo pilna naujų iššūkių ir atradimų, tad amžinai branginsiu prisiminimus iš dalyvavimo šiame projekte. Buvo graudu pirmą dieną pamatyti XIX a. pirmosio lietuvių bangos kapines. Jos buvo apleistos, beveik sunaikintos, o išlikę paminklai – nuversti ir suskaldyti. Kai vaikštinėjome miške, suradome penkis kapus, esančius gerokai toliau nuo kitų – tada supratome, kad šios kapinės yra daug didesnės, nei manėme.
Giliai į širdį įsirėžė žodžiai, kuriuos perskaičiau ant vieno atstatyto paminklo: „Praeivi, sukalbėk už mus amžiną atilsį.” Prabėgo šiurpuliai per kūną ir tapo liūdna suvokus, kiek daug metų šios kapinės nebuvo lankomos ir gerbiamos.
Manau, kad mes padarėme daugiau, negu tikėjomės. Širdžiai buvo malonu matant, kad mūsų pas-tangos padėjo į šventą vietą sugrąžinti šviesą ir gyvybę. Esu dėkinga už galimybę dalyvauti šiame įkvepiančiame projekte su nuostabia komanda – JAV lietuviais ir vietiniais žmonėmis, kuriuos vienija misija išsaugoti istoriją.
3. Mes planuojame pasidalinti patirtimi ir savo įspūdžiais su JAV lietuvių jaunimu bei lietuviška bendruomene. Planuojame pristatyti projektą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje ir lietuviškose mokyklose. Tikiu, kad projektas tęsis daugelį metų, nes graži yra misija pagerbti ir išsaugoti lietuvių istoriją.
Gytis Kriaučiūnas baigė inžinerijos mokslus Purdue universitete, dirba projektų inžineriumi, gyvena Naperville, IL.
1. Buvo keletas priežasčių, kodėl nusprendžiau dalyvauti projekte „Šaknys”. Visų pirma, norėjau savo senelių ir tėvų misiją, darbus, į kuriuos jie įdėjo daug laiko ir pinigų. Ta misija yra stiprinti lietuvių bendruomenės šaknis JAV. Taip pat mane labai domina pirmosios bangos lietuvių istorija. Iki projekto pradžios aš nežinojau, kad lietuviai buvo įsikūrę Illinojaus valstijos pietuose. Dar vienas inspiracijos šaltinis – „Misija Sibiras”. Nors „Misijos Sibiras” ekspedicija daug sudėtingesnė ir ilgesnė, nenorėjau praleisti progos prisidėti prie panašaus projekto.
Mano pusseserė Audra pranešė man apie ši projektą ir pasakė, kad planuoja dalyvauti. Pažvelgus į projekto tikslus (tvarkyti lietuviškas kapines ir atkurti lietuvių istoriją) sprendimą priimti buvo lengva.
2. Didžiausias įspūdis – tai, ką pamatėme po keturių dienų darbo. Pažiūrėjus į nuotraukas prieš pradedant darbus ir juos pabaigus – skirtumas kaip diena ir naktis. Mes iškirtom daug medžių, išvalėm kapines nuo augmenijos. Atsirado erdvės ir kapinės dabar atrodo labiau kaip kapinės.
Didžiausias atradimas buvo tikrai nepakartojamas. „Šaknų” projekto vadovas Vilius pakvietė moterį, šiose kapinėse palaidotų lietuvių palikuonę – Linda Hart. Atvykusi ji susipažino su mūsų komanda bei keliais vietiniais gyventojais, padėjusiais mums tvarkyti kapines. Šios moters giminėje yra ir lietuvių, tarp kurių – Mary Norkunas ir Petras Talandis. Išgirdęs Talandžio pavardę, vienas iš vietinių pasakė, kad pažįsta vyrą su tokia pat pavarde. Paskambino jam, ir atvažiavo Walter Talandis. Pradėję kalbėti, jiedu su Linda išsiaiškino, kad yra antros kartos pusbroliai – jų močiutės buvo seserys!
3. Būtinai dalinsiuos įspūdžiais su bendraamžiais. Jau trumpai aprašiau projektą ir pasidalinau nuotraukomis per „Facebook”. Apie savo „nuotykius” papasakojau darbe. Kartu su pussesere Audra planuojame surengti projekto pristatymą lietuvių bendruomenei Indianapolyje. Kai gyvenau Indianoje, man teko dalyvauti tos bendruomenės veikloje, o Audra tebedalyvauja ir lanko ten lietuvių kalbos kursus.
Petras Rušėnas, plaukimo treneris. Gyvena Naperville, IL.
1. Apie projektą „Šaknys” sužinojau iš tėčio. Dalyvavau jame, nes norėjau pagilinti savo ryšį su Amerikos lietuviais ir su savo prosenelių generacija. Jie turėjo tokius įvairius gyvenimus, ir aš norėjau prisidėti prie jų atminties išsaugojimo.
2. Man didžiausią įspūdį paliko tas stiprus ryšys, kuris atsirado su kitais komandos nariais. Be to mūsų savaitgalis nebūtų buvęs toks smagus ir džiaugsmingas. Mes taip pat daug sužinojome apie tai, kaip lietuviai Ledforde gyveno, ką jie veikė, kaip jie mirė. Tas istorijos sluoksnis taip pat labai įspūdingas.
3. Jau papasakojau savo įspūdžius draugams, šeimai, taip pat dalyvausiu kartu su mūsų grupe pristatant projektą Pasaulio lietuvių centre Lemonte.
Margarita Swissler gyvena Milwaukee, WI. French Immersion School moko pirmokus, šoka tautinių šokių grupėje „Žaibas”.
1. Apie projektą „Šaknys” man pasakė mama – ji pamatė skelbimą „Facebook”. Tai atrodė kaip labai įdomi galimybė. Man visada patikdavo būti gamtoje, aš domiuosi istorija ir, kadangi nereikėjodirbti vasarą, nutariau dalyvauti.
2. Manau, kad didžiausias įspūdis buvo pabaigoje, kai mes iš tikrųjų galėjome pamatyti savo nuveiktų darbų dydį. Mes sugebėjome transformuoti kapines iš apžėlusio miško su nuverstais antkapiais į ramią vietovę su vėl į vietą pastatytais paminklais. Vietiniai gyventojai taip pat jautė didelį dėkingumą. Daug pasitenkinimo teikė tai, kad mūsų buvimas ten davė naudos.
3. Aš planuoju pasidalinti savo patirtimi, kartu su grupe dalyvaudama projekto pristatymo renginyje Balzeko lietuvių kultūros muziejuje spalio mėnesį. Galbūt taip pat papasakosiu įspūdžius Madisono-Vilniaus susigiminiavusiųjų miestų organizacijoje.
Audra Kriaučiūnaitė, 28 m., gyvena Indianapolyje, IN. Dirba mokykloje terapeute ir padeda 5–6 kl. mokiniams, turintiems elgesio ar psichinių problemų.
1. Marija Čyvaitė man pranešė apie projektą „Šaknys” ir paskatino jame dalyvauti. Nusprendžiau prisijungti, nes norėjau labiau įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą, daugiau sužinoti apie lietuvių istoriją, kultūrą, tradicijas. Taip pat – susipažinti su kitais lietuviais, mano bendraamžiais, kuriems taip pat labai svarbus ryšys su mūsų paveldu. Man patinka būti gamtoje, stovyklauti, ir tai irgi buvo didelė paskata dalyvauti šiame projekte.
2. Vienas iš nuostabiausių momentų buvo matyti, kokį didelį įspūdį mūsų darbas kapinėse padarė vietiniams gyventojams. Vieni iš jų buvo lietuviai, kiti – ne, bet visiems labai rūpėjo sužinoti, ką ir kodėl mes čia darome. Pora tų apylinkių gyventojų galėjo atpažinti savo artimuosius, palaidotus tose kapinėse. O fantastiškiausias dalykas buvo, kai viena moteris ir vienas vyras (Linda Hart ir Walter Talandis – Red.), dalindamiesi savo šeimų istorija, išsiaiškino, kad jie giminiuojasi! Buvo akivaizdu, kad mūsų darbas kapinėse tiems žmonėms daug, reiškė ir visi norėjo prisidėti.
3. Aš ruošiuosi pasidalinti savo patirtimi įvairiais būdais. Jau parodžiau nuotraukas, papasakojau įspūdžius ir pasidalinau istorijomis su savo šeima bei draugais. Pasakiau jiems taip pat, kad planuoju labiau įsitraukti į lietuviškos bendruomenės veiklą. Man patinka rašyti, todėl aš galvoju parašyti apie tai savo tiklaraštyje – visi, kam įdomu, galės paskaityti. Taip pat norėčiau surengti projekto pristatymą mūsų bendruomenei Indianapolyje.
Lukas Urbonavičius studijuoja strateginę komunikaciją Doane University, Lincoln, NE. JAV LJS sekretorius.
1. Dalyvauju Jaunimo sąjungos veikloje, tad man tai buvo natūralus sprendimas. Be to, mėgstu būti ir dirbti gamtoje.
2. Prieš kelionę reikėjo išspręsti daug organizacinių reikalų, daug logistinių klausimų. Pati kelionė man buvo ilga – 6,5 valandos iš Nebraskos į Lemontą, o po to dar 6 valandos į Ledfordą. Vykdamas įsivaizdavau, kad viskas bus panašiau į stovyklavimą, bet iš tikrųjų buvo labai sunkus fizinis darbas. Visi buvo pasiskirstę pareigomis. Mes, keturi vyrai, nukirtome ir išvilkome iš kapinių daug medžių, kėlėme nuo žemės labai sunkius antkapinius akmenis. Kai atvykome, ten buvo miškas, džiunglės, nesimatė nė vieno kapo. Suradome ir „išlaisvinome” apie 90 kapų. Po vakarienės, prie laužo, vykdavo Viliaus ir Marijos paruošta programa – kalbėjomės apie pirmosios lietuvių bangos istoriją, net išmokome dainuoti seną lietuvišką dainą.
3. Būtinai reikia apie tai pasakoti ir kalbėti. Amerikiečiai gal nelabai supranta, kodėl mes ten važiavome ir tai darėme. Bet pirmosios bangos lietuvių istorija – tai ir mūsų istorija, tai ir mano istorija. Todėl aš privalau ją prikelti gyvenimui. Jeigu tik bus kitas projektas, dalyvausiu jame nesusimąstydamas. Yra dar daug apleistų kapinių.