A. Saulaitis: ilgiausiai savo
kalbą JAV bažnyčiose išlaiko lietuviai
Tęsiame pasakojimą apie balandžio
28 d., šeštadienį, Šv. Andriaus parapijoje Philadelphia įvykusią Lietuvių
katalikų JAV sielovados konferenciją. Šįkart Jūsų dėmesiui siūlome kun. Antano Saulaičio
pranešimą ,,Gyva evangelizacija — tai, kas reikalinga mūsų lietuviškoms
parapijoms ir misijoms”, kurį, kunigui negalėjus dalyvauti, perskaitė Darius
Chmieliauskas.
Mūsų paveldas
Jeigu ,,iš praeities tavo sūnūs
(ir dukterys) stiprybės semtų”, mūsų religines bendruomenes bei parapijų padėtį
nuspalvintų JAV lietuvių šimtametė patirtis. Lietuvių katalikiškas draugijas
bei parapijas kūrė patys žmonės, kartais nupirkdami žemę ir pradėdami statyti
bažnyčias, dar neturėdami savo kunigo. Parapijos ir lietuvių namai, centrai
statyti vadinamos senosios kartos, imigravusios prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir
jų palikuonių (Suskaičiuotina, ką pastatė ar įsteigė ,,dypukai”, ir kas visas
įstaigas išlaiko, vysto). Sėkmingiausiai gyvuoja religiniai centrai, parapijos,
prie kurių buriasi įvairiopa veikla, chorai, draugijos, mokyklėlės... Chorai
tebeturi Valančiaus laikų bendruomeninį bei visuomeninį atspalvį (t. y., ne tik
liturginį).
Mokslinės studijos rodo, kad iš
visų religijų ir 44 tautybių JAV ilgiausiai savo kalbą protestantų bei katalikų
bažnyčiose išlaiko lietuviai. Lietuvius pralenkia tik Rytų Bažnyčios
krikščionys — armėnai, graikai, ukrainiečiai. Lietuvių kilmės žmonės net
reikalauja, kad Evangelija būtų skaitoma lietuviškai, nors nė vienas jos
pamaldose ir nesuprastų. Lietuviai nuo seno pripratę toli keliauti į savo
parapijas, o dvasininkai – į mažesnes bei tolimesnes bendruomenes; savipagalbos
tinklai – savaiminis reiškinys (Lietuvių kunigų vienybė — iš viso seniausias
dvasininkų telkinys JAV). Net ir caro laikų lietuviai JAV jautėsi laisvi,
galintys ir sugebantys pareikšti savo nuomonę, prisidėti idėjomis ar įnašu,
tartis su bažnytine vadovybe.
Mūsų dabartis
Reiktų labai ilgai kalbėti,
norint aptarti JAV Katalikų Bažnyčios (JAV KB) ir mūsų katalikiškų bendrijų
praeitį. Labai aišku, kad lietuvių sielovada – nedidelė JAV KB akiračio dalis.
Netrukus pusė JAV KB bus ,,lotynai”, kas šeštas žmogus — lenkų kilmės, o
afroamerikiečiams skiriamas ypatingas dėmesys. JAV šiuo metu visos bažnyčios ir
katalikiškos įstaigos priklauso arba vyskupijai, arba vienuolijai. Vyskupai
nebesteigia (ir neperkelia į kitą vietą) parapijų etninėms grupėms dėl
kanoninių priežasčių (klebono skyrimai ir t.t.) ir dėl išlikusios ankstyvesnės
nuostatos, kad KB uždavinys — suamerikietinti. (Kanados KB mano, kad
sukanadietinti yra ne Bažnyčios, o valstybės imigracijos tarnybos rūpestis).
Vien į Čikagos apylinkes po
Atgimimo, nuo 1989 m. atvyko daugiau (ir jaunų) žmonių iš Lietuvos negu
,,dypukų” į visas JAV. Bažnyčią pakeitė RCIA programa, rūpestinga ruoša
sakramentams (vaikų krikštui, pirmajai komunijai, sutvirtinimui, jaunavedžių
santuokai ir pan.). Šiuo metu
vyskupijose bei parapijose pilna visokiausių kursų, seminarų, tinklų ir ratelių
(pvz., Čikagoje veikia Europos tautybių sielovados taryba, USCC — PCMR,
Pastoral Care of Migrants and Refugees). Imigrantų globa — plati USCC veikla.
Mūsų ateitis
Mes buvome ir esame visuotinės ir
JAV KB dalis — tai liudija, pvz., lietuvių dosnumas įsakytoms ar netikėtoms
bendrinėms rinkliavoms. Tradicinis lietuvių veiklumas gražiai sutampa su
pasauliečių didėjančiu vaidmeniu Bažnyčioje, įskaitant parapijų liturgines
tarnybas, tokias kaip Eucharistijos ministrai, diakonai, skaitytojai, ligonių
lankytojai. Lietuviškai kalbančių kunigų visada truks, ar jie sėdės parapijoje,
ar keliautų po lietuvių bendruomenes. Daugybę tarnybų gali atlikti pasaulietės
ar pasauliečiai. Rūpestinga sakramentų ruoša ir evangelizuojantis dėmesys
laidotuvėse bei vestuvėse neš tokių vaisių, kaip visuotinėje ir JAV KB.
Dalyvaudami vyskupijos, vikariato, dekanato, miestelio katalikų vadovų bei
tarnybų rateliuose liudijame savo ryšį, susipažįstame su svarbiais KB
veikėjais, plečiame savo akiratį, mokomės iš kitų nedidelių etninių grupių.
Keli pavyzdžiai
Kai Worcesterio, MA vyskupas
norėjo uždaryti Šv. Kazimiero parapiją, lietuvių delegacijai jis sakė: ,,Už 15
metų jūsų nebebus”. Vienas dalyvių atsiliepė ,,Vyskupe, už 15 m. ir Jūsų
nebebus”. Vyskupas neuždarė parapijos. Daug kur pasaulyje lietuvių (ar kitos
tautybės) klebonas (ar kapelionas) yra vietinės parapijos vikaras.
Newarke (NJ) vengrų bažnyčia liko
,,nesaugiame” rajone, tačiau vengrai uoliai važinėjo iš toli savo bažnyčios
lankyti. Čikagos Jaunimo centro apylinkėje beveik nebeliko lietuvių, o
lituanistinę mokyklą lanko kone 400 vaikų.
Čikagos ukrainiečių bažnyčios
liko vienos, žmonėms išsikrausčius; tačiau jie pasitarė ir nusprendė pasilikti,
išvystė visą ,,koloniją”, supirkinėdami pastatus butams. Tuo tarpu čekai
svarstė apie savo sielovadą ir nusprendė JAV vakaruose nesteigti misijų ar
parapijų, o turėti po bendruomenes keliaujančius kunigus.
Kaip vasaros stovyklos turi
lemiamos reikšmės vaikams bei jaunimui, taip ir Jaunimo kongresai, šventės
bažnytinėje plotmėje, Pasaulio jaunimo dienos, Lietuvos (ar vyskupijų) jaunimo
dienos yra svarbios progos.
Prel. Kučingis Los Angeles nuo
pat pradžių siuntė Šv. Kazimiero parapijos biuletenį visiems, kurių adresus
turėjo, tuo būdu palaikydamas ryšį ir kurdamas tinklą.
Bostone kinų kapelionas buvo
baltasis, mokantis vieną jų kalbų. Tai padėjo jam neįkliūti į visokias vidaus
politikas. Sekmadienį vienoje patalpoje būna Mišios kiniškai, tuo pačiu metu
kitoje patalpoje – angliškai, o po Mišių visi kartu bendrauja prie kavutės.
Kai Čikagoje buvo uždaryta
seniausia Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia ir beveik metus siūloma pirkėjams, buvo
kilusi mintis perimti ir įkurti čia lietuvių religinio meno muziejų, tačiau
neatsirado, kas tuo užsiimtų.
Mūsų religinės bendruomenės ir
evangelizacija
Kai Atgimimo laikais daug
lietuvių atkeliavo į Čikagą, pusę savo laiko skyriau padėti įsikurti, rasti
darbą, butą, mokyklą, sveikatos priežiūrą, ruoštis sakramentams, pasikalbėti
įvairiausiais klausimais. Po devynerių metų pertraukos Lietuvoje ir po šešių
mėnesių Lemonte įsikūrimo klausimai nebepasiekia misijos kapeliono. Tačiau
labai aiškiai matau, kad neseniai iš Lietuvos atvykusiųjų religinės pažiūros
atspindi nuotaikas Lietuvoje, kurios buvo prieš 15 ar panašiai metų, o ne
dabartinę Lietuvos žmonių galvoseną. Ir naujesnių imigrantų demografija kitokia
— kiti miesto rajonai ir kitos vietovės negu anksčiau. Dauguma vaikų lanko
valdiškas mokyklas. Dauguma suaugusiųjų nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento.
Lietuvoje savanorystė buvo uždrausta iki 2000 m. ir nelabai suvokta.
Ankstyvesnių kartų lietuviai ir
jų palikuonys tiek iš tradicijos, tiek iš tikėjimo dalyvauja lietuviškoje
veikloje ir bažnytiniame gyvenime. Toliau nusikraustę senuose lietuvių
židiniuose dar turi senelius ar tėvus. Daugybė palaiko ryšius su vietine
parapija (namams artimesne) ir lietuviškąja. Dauguma vaikų lankė ar lanko
katalikiškas mokyklas. Ir kaip amerikiečiai, ir kaip etnocentrinės visuomenės
nariai, žmonės pratę savanoriauti.
Mūsų parapinė evangelizacija
Po pusmečio Matulaičio misijoje
Lemonte, matau šias galimybes. Visų sakramentų ruošą vykdyti taip, kaip daroma
JAV: pilna ir rūpestinga programa, ypač drauge su tėvais Pirmajai komunijai, su
krikšto tėvais — krikštui, suaugusių ruošą sakramentams pagal RCIA
(įkrikščioninimo) programą. Visa tai ugdo krikščioniškąją sąmonę ir ryšius su
bendruomene. Geriausi evangelizuotojai yra panašaus amžiaus bei padėties
asmenys, todėl tenka surasti veiklius žmones, drįstančius imtis atsakomybės už
kitus.
Atsižvelgiant į bažnyčių
lankytojų amžių, išvystyti rūpestingesnį pastovų ligonių lankymą. Skatinti
naujai atvykusių lietuvių šeimas savo vaikus siųsti į katalikiškas mokyklas, su
vietinėmis parapijų mokyklomis pasitarus dėl palankių sąlygų. Ir tirti, kaip
vietinėms parapijoms priklausančios jaunos šeimos galėtų priklausyti
lietuviškajai. Rūpestis vaikais pritraukia tėvus.
Kuo glaudžiau bendrauti su šeimų
rateliu ar lituanistine mokyklėlemokykla, jaunimo organizacijomis (skautai,
ateitininkai), ypač religiniame ugdyme. Skatinti Šv. Rašto skaitymą — turėti
Naująjį Testamentą ir Šv. R, taip pat platinti ,,Žodis tarp mūsų”. Reikalingi
proginiai renginiai ar nuolatinis ratelis ieškantiems tikėjimo, dvasingumo.
Taip pat sąmoningas dėmesys tiems, kurie gėdijasi nepriėmę sakramentų,
nekrikštiję vaikų, nesusituokę bažnyčioje ir pan.
Kaip daro visa Bažnyčia,
atsiminti, kad šermenys, laidotuvės ir vestuvės yra viena geriausių
evangelizacijos akimirkų.
Pasaulyje parapijos turi 2580
tiesiogiai bažnytines pareigas einančių savanorių, gera parapija — porą diakonų
(JAV diakonų amžiaus vidurkis — 61 m.). Tad reikia kuo daugiau atsakomybe dalintis
su parapijos taryba, savanoriais; būtinas rūpestingas finansinis skaidrumas
parapijiečiams. Reikia pasvarstyti, ką daryti dėl šeimų lankymo.
Rūpestinga kartoteka ir visos
modernios susižinojimo, ryšių priemonės, parapijos tinklalapis, ryšiai su kitomis
svetainėmis, lietuvių vietine žiniasklaida taip pat yra labai svarbūs. Reikia
žinoti, kokia yra bendruomeninė nuotaika tarp pagrindinių bažnytinių veikėjų,
pvz., apylinkės kunigų, seserų, įstaigų, kokie vyksta susitikimai, pasitarimai.
Kur yra kelios lietuvių kartos —
,,senieji”, ,,dypukai”, naujieji — reikalingos sąmoningos pastangos pabrėžti
bendrumą ir sumažinti įtampas bei įtarinėjimus. Čia pagelbėtų projektas padėti
kokiai nors vienai įstaigai Lietuvoje.
Būtini geri ryšiai ir dalyvavimas
vietinės vyskupijos programose, kursuose, pasitarimuose, bendrystė su kitomis
etninėmis bendruomenėmis. Taip pat reikia išsiaiškinti ir išaiškinti, kodėl
svarbu priklausyti ir asmeniui/šeimai, ir parapijai/misijai ne tik progų metu
lankytis pamaldose, o įsipareigoti.
Reikia surasti būdą prisiminti
Lietuvoje mirusius, į kurių laidotuves šeimos nariai iš JAV negali nuvykti, o
užsako Mišias.