Vytauto Didžiojo sarkofago beieškant
Violeta Rutkauskienė
Sarkofagas 1933 m. sėkmingai
pasiekė Vilnių, bet lenkų valdžiai neleidus jo padėti katedroje, karstas buvo
priglaustas Šv. Mikalojaus bažnyčioje ar atiduotas Lietuvių mokslo draugijai
saugoti. Kas atsitiko su sarkofagu po to, nėra žinoma.
Spalio 21 d., ,,Drauge”
spausdintame rašinyje „Vytautą Didįjį prisimenant ir pagerbiant“ buvo minimas
sidabrinis sarkofagas, kuris, Vasario 16sios Nepriklausomybės akto signatarui
Donatui Malinauskui besirūpinant, buvo specialiai pagamintas Čekijoje
dingusiems Vytauto palaikams sudėti, jei šie, kada nors būtų atrasti.
Tikėdamasi, jog šis priminimas sudomins Lietuvos ar Vilniaus visuomenę,
veiklius lietuvius patriotus ar istorijos mylėtojus išjudins plačiau pasidomėti
tuo faktu, o gal ir paties sarkofago likimu, pamėginau šią seną istoriją atgaivinti
tame rašinyje. Maniau, gal „Vytautų klubas“, šiaip gražiai besirūpinantis
Vytauto Didžiojo atminimo išsaugojimu ir Lietuvos istorijos paveldo garsinimu,
atkreips dėmesį į šią istoriją, gal atsišauks seni vilniečiai, ką nors daugiau
girdėję apie įvykį ar apie patį sarkofagą.
Vienas ,,Draugo” skaitytojas,
susidomėjęs sarkofago ir Vytauto D. palaikų likimu, ragino plačiau pasidomėti
šiuo faktu ir klausė, kodėl Lietuvos istorikai nesistengia šios mįslės
išaiškinti. Gal ne vienam tą rašinį skaičiusiajam kilo ir daugiau klausimų dėl
Vytauto palaikų ir sarkofago likimo. Gal norėjosi paklausti: „O kam iš viso
susirūpinta to sarkofago gamyba, jei nėra nieko žinoma nei apie Vytauto
Didžiojo palaikus, nei apie jų saugojimo vietą?“
Visa tai ir paskatino dar kartą
sugrižti prie Čekijoje Vytauto palaikams gamintojo sarkofago istorijos ir
galbūt kitų, su ja susijusių, tačiau primirštų įvykių bei kai kurių iki šiol
neatskleistų Vilniaus Žemutinės pilies Katedros požemių paslapčių.
Istorija su Vytauto palaikams skirtu
sarkofagu nėra nauja, tačiau daugeliui pokarinės kartos lietuvių, ypač mano
amžininkams, augusiems sovietijos aplinkoje, ta istorija yra mažai girdėta, gal
ir visai nežinoma. Kiek plačiau ši istorija buvo aprašyta Vandos Daugirdaitės
Sruogienės Lietuvos istorijoje (p. 224), išleistoje 1956 m.Čikagoje,
pasiremiant to meto įvykių dalyviais ir prof. Vaclovo Biržiškos žinia, gauta iš
paties D. Malinausko lūpų.
Kaip jau buvo ankstesniame
rašinyje minėta,1930 m. vilnietis, Nepriklausomybės akto signataras ir Lietuvos
atstovas Čekijoje, Donatas Malinauskas su Lietuvos vyriausybės žinia, užsakė ir
pagamino Čekijoje brangų sidabrinį sarkofagą Vytauto palaikams sudėti, jei kada
nors jie būtų atrasti. Prie šio sumanymo prisidėjo ir čekai, kurie išklojo
sarkofagą karališkuoju barchatu bei pasirūpino, kad puošnus sidabrinis karstas
būtų saugiai pergabentas į Vilnių, netgi pagrasino nutraukti prekybinę sutartį
su lenkais, jei bus trukdoma sarkofagą pristatyti į Lenkijos okupuotąją
Lietuvos sostinę.
Ir kaip nurodo įvykių amžininkai,
sarkofagas 1933 m. sėkmingai pasiekė Vilnių, bet lenkų valdžiai neleidus jo
padėti katedroje, karstas buvo priglaustas Šv. Mikalojaus bažnyčioje ar
atiduotas Lietuvių mokslo draugijai saugoti. Kas atsitiko su sarkofagu po to,
nėra žinoma. Atrodytų, kad iki šiol to sargofago kaip ir niekas nepasigedo,
mažai kas domėjosi, o dabartiniais laikais net tokio klausimo iš viso nekėlė.
Žinojo Vytauto palaikų
paslaptį...
Sunku patikėti, kad tuo sarkofagu
Vytauto palaikams laikyti signataras D. Malinauskas ėmė rūpintis be jokių rimtų
priežasčių, tik taip sau, pats susigalvojęs, nieko nežinodamas apie pačius
palaikus ar jų buvimo vietą. Matomai, šis senas Vilniaus patriotas turėjo
svarbų motyvą, dėl kurio ir ėmėsi tokio neeilinio užsakymo. Pažinojusieji D.
Malinauską, dar ir šiandieną tiki, kad jis galėjęs žinoti kažką svarbaus apie
Vytauto Didžiojo palaikų vietą bei apie kitas Žemutinės pilies katedros požemių
paslaptis. Apie tai ir pats D. Malinauskas nedviprasmiškai buvo ne kartą
pareiškęs spaudoje. Savo straipsnyje „Kur yra Vytauto karstas “ (Naujoji
Romuva,1935 ) rašė, kad, lenkams besigiriant apie 1931 m. surastus užslėptų
karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros Radvilaitės karstus bei
palaikus, Malinauskui, ir ne tik jam vienam, tatai jau buvo žinoma prieš 50
metų.
Ir tai nebuvo tušti pagyrūno
plepalai ar šiaip pigus noras pagarsėti. Su šiomis šimtametėmis istorijos
paslaptimis D. Malinauskas susipažino nuo nuo pat jaunų dienų ir joms pašventė
nemažą dalį savo gyvenimo, energijos ir net asmeninių lėšų. Kai jį pasiekė
žinia, jog 1910 m. Vilniaus katedros administratoriai ir lenkų kunigai apiplėšė
Vytauto Didžiojo karstą ir pavogė karste buvusias įkapes: pomirtinę karūną ir
kitus ten buvusius valdovo reliktus, D. Malinauskas nepaprastai atkakliai stojo
į kovą už Vytauto relikvijų susigrąžinimą į Lietuvą. Dėl šios vagystės ir
Vytauto palaikų išniekinimo pagrobėjams dar prieš I Pasaulinį karą D.
Malinauskas, kartu su dr. J. Basanavičium ir kitais senaisiais Vilniaus
lietuviais, buvo užvedęs bylą, bet prasidėjęs karas sutrukdė ją tęsti. Vėliau,
lenkams okupavus Vilnių, ši byla buvo visiškai nuslopinta, o per Lietuvą
ištikusius sukrėtimus ir okupacijas gerokai primiršta, bet visiškai neužmiršta,
nes atskiri istorikai bei Lietuvos istorijos tyrinėtojai, mokslininkai ar
mėgėjai, dingusių Vytauto palaikų paslaptį prisimena ir apie tai nuolat kalba.
Štai R. Kazlauskas jau
nepriklausomybę Lietuvai po 1990-ųjų atgavus, ne kartą spaudoje kėlė Vytauto
palaikų paieškos klausimą. Tą istorijos paslaptį gvildena ir kiti Lietuvos
mokslininkai bei atskiri tyrinėtojai, tačiau iki šiol nelabai sėkmingai, gal
kiek ir ne visai sutelktomis pajėgomis. Tačiau bene daugiausia apie šią
neatskleistą Vytauto palaikų paslaptį yra kalbėjęs čia mūsų minimasis Donatas
Malinauskas. Jo palikti atsiminimai ir pasakojimas apie įvykį su Vytauto
palaikais dar 1910 m., leidžia suprasti ir geriau paaiškinti, kodėl jis
1930–aisiais su Lietuvos vyriausybės pritarimu susirūpino sidabrinio sarkofago
Vytautui užsakymu ir jo gamyba Čekijoje.
Gyvenimas – lietuvių tautai ir
lietuvybei
Vilnietis Donatas Malinauskas
visą savo gyvenimą paskyrė lietuvybei ir daug gerų darbų jos labui nuveikė.
Savo veikla ir asmeniniu pavyzdžiu buvo vienas iš tų nedaugelio Lietuvos
bajorų, kaip Tiškevičiai, Pliateriai, Kvintos, kurie savo likimą susiejo su
lietuvių tauta ir kova už lietuvybę. Jis buvo vienas iš tų, kuris kartu su J.
Basanavičium, M. Davainiu-Silvestravičiumi, kun. J. Ambraziejum 1905 m.
pasirašė garsųjį memorandumą carinės Rusijos ministrui pirmininkui grafui
Vittei ir pareikalavo autonomijos Lietuvai, o 1905 m. aktyviai prisidėjo,
organizuojant ir Didįjį Vilniaus Seimą. Jau nuo 1901 m. D. Malinauskas
priklausė Lietuvos Mokslo draugijai Vilniuje, aktyviai dalyvavo jos veikloje ir
jau nuo tada rūpinosi lietuviškojo istorinio paveldo gelbėjimu.
Tuo metu kaip tik vyko kova dėl
Gedimino kalno išsaugojimo. Mokslo draugijos komitetas, sužinojęs, kad
rengiamasi ardyti Gedimino kalno viršūnę, nutarė užprotestuoti magistrato
šventvagišką sprendimą ir sutrukdyti kalno griovimą. J. Basanavičiui, J.
Vileišiui ir D. Malinauskui buvo pavesta paruošti tuo klausimu memorandumą dėl
tokio Vilniaus magistrato sprendimo ir su juo kreiptis į Imperatoriškąją
Archeologijos draugiją Peterburge. Kova buvo laimėta ir Gedimino kalnas liko
išsaugotas. Tad, žinokim, kam turim dėkoti, kad šis kalnas, tapęs pagrindiniu
nepriklausomos Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus simboliu, dar ir šiandien
tebestovi.
Kaip matome, D. Malinauskas
nebuvo naujokas tokioje veikloje ir turėjo gerą supratimą apie Lietuvos
istorinį paveldą bei jo saugojimo svarbą. 1917 m. D. Malinauskas išrenkamas
Valstybės Tarybos nariu, o 1918 m. vasario 16-ją pasirašo Lietuvos
Nepriklausomybės aktą. Tačiau lenkams, užėmus Vilnių, Malinauskui įsakyta
pasitraukti iš okupuotos Lietuvos sostinės. Lenkai jam negali atleisti už
„litvomaniją“ ir kovą dėl lietuvių teisių Vilniaus krašto bažnyčiose. Ko gero,
D.Malinauskas buvo pirmas lietuvis, už lietuvybę ištremtas iš Vilniaus. Vėliau,
kaip jau mineta ankstesniame rašinyje, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekijoje, o,
baigęs diplomatinę karjerą, gyveno savo dvare Alvite, netoli Vokietijos sienos.
Iš čia 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežtas tremtin į Altajaus kraštą, kuriame
mirė nuo sunkių darbų ir bado.
Daugiau apie Nepriklausomybės
akto signatarą, jo gyvenimą ir atliktus darbus galima pasiskaityti bostoniškėje
Lietuvių enciklopedijoje ir ,,Vorutoje”, Nr. 6, 1994. 02.10., V. Jenciaus
Butauto straipsnyje „ Taip mums Dieve padėk šventame reikale”. Internete šį
rašinį rasite: //www.infrostruktura.lt/voruta/article.php?article=246//
Rado Lietuvos karūną
D. Malinauskas dėl savo veiklos
kovoje už lietuvybę susilaukė įvairaus įvertinimo tuometinėje aplinkoje.Vieni
jį šlovino, kiti gal ir nekentė, vadino „litvomanu“, dar kiti laikė masonu,
mat, daug paslapčių žinojo. Tačiau jam pačiam tai nebuvo svarbu, nes Lietuva,
lietuviai ir Vytautas Didysis šiam žmogui buvo šventi dalykai ir jis jiems
nebuvo abejingas. Kai 1914 m. lenkai ryžosi paskelbti, kad Vavelyje prie jau
saugomų karališkų vertybių padėjo dar vieną senovinę karaliaus karūną,
netikėtai rastą nežinia kur, sukruto ir Vilniaus lietuviai. Susidomėta, ar čia
nebūsianti ta pati Vytauto pomirtinė karūna, kuri prieš ketverius metus buvo
pagrobta iš Vytauto karsto, saugoto Žemutinės pilies katedros požemiuose. Tą
įvykį 1914 m. aprašė lietuvių leidžiamas ,,Vairas”, o vėliau 1922 m. jį
pagarsino žurnalas ,,Karys”, Nr. 15 16,(1922. 04.13., 04. 21.) išspausdinęs ir
D. Malinausko pasakojimą apie šventavagišką Vytauto Didžiojo karsto apiplėšimą
Vilniaus katedroje 1910-aisiais metais. Štai ką pasakojo Donatas Malinauskas
apie tą įvykį Kario žurnale.
,,Tai laikais Vilniaus katedroje
tarnavo zakristijonas Jonas Gira.Tai buvo senas jau žmogus, ištarnavęs
katedroje virš 40 m., perleidęs savo tarnyboje daug kunigų, dievobaimingas ir
grynos są žinės žmogus. Savo pareigas ėjo jis labai rūpestingai, ištisas dienas
triūsdamas katedroje. Kartą, buvo tai 1909 m., Gira užmynęs katedros grindyse
plytą, kuri po kojomis sujudėjo. Zakristijonas, pasilenkęs išėmė plytą iš
grindų ir pamatė lyg požemį.Tačiau pats nedrįso tyrinėti tos vietos, tik po
kiek laiko apie savo atradimą pranešė katedros klebonui prelatui Kurčiauskiui
(Kurczewski Jan, 1854-1916m.), šis apžiūrėjo vietą ir nieko nesakęs išėjo.
Atrastasis rūsys buvo prisimintas po metų 1910-aisiais, kai pradėta rengtis
iškilmingoms Žalgirio mūšio 500 m. sukaktuvėms. Apie tai daug rašė ir lenkų
spauda, o kadangi pilies katedroje buvo palaidotas ir Vytautas Didysis —
pagrindinis šio mūšio herojus, tai kažkam šovė į galvą paieškoti ir jo palaikų.
Kaip tik tada prisiminti ir zakristijono J. Giros atrastieji požemiai.
Prieš pat Žalgirio mūšio 500tų
metų paminėjimo šventę pas zakristijoną J. Girą, gyvenusį netoli katedros,
atėjo Lenkų Bičiulių draugijos vicepirmininkas Vladislov Zahorski su tos pačios
draugijos pirmininku, jau ankščiau minėtu katedros klebonu, prelatu Janu
Kurczewski ir Vilniaus katedros Kustosų (lenk. ,,kustosz” sargas, brangenybių,
archyvų bei bažnyčios vertybių saugotojas, prižiūrėtojas) kanauninku Savickiu,
liepė J. Girai duoti raktus ir eiti paskui juos. Zakristijonas, išgirdęs tokį
nurodymą, tarsi kažką negero nujausdamas, kad būtų drąsiau, su savimi pasiėmė
ir savo sūnų, visai jaunutį vaiką. Visi suėję į katedrą, duris užrakino ir
nuėjo prie tos vietos, kur buvo pastebėta judanti grindų plytelė ir liepė
zakristijomui J. Girai ardyti grindis. Jo sūnui buvo liepta pasilikti
zakristijoje ir uždrausta iš ten išeiti. Zakristijonui atsisakius ardyti
grindis, darbo ėmėsi abu kunigai ir su jais kartu atėjęs lenkas daktaras. Taip
beardant grindis, netrukus buvo atrastos geležinės durys. Jas atrakinus
pasirodė ir laiptai į požemius. Pasišviesdami lempos šviesa, visi nusileido į
požemį. Netrukus prieš juos pasirodė katafalkas, ant kurio stovėjo du karstai.
Prie jų besiartinant piktadariams, karstai netikėtai subyrėjo ir liko tik
katafalkas. Reginys taip stipriai sujaudino senuką zakristijoną J. Girą, kad
šis netekęs amo susmuko ant laiptų. Abu kunigai ir lenkas daktaras apalpusį
senuką nunešė į zakristiją ir liepė ten esančiam zakristijono J. Giros sūnui
gaivinti tėvą, o patys vėl grįžo į požemį. Po kiek laiko į zakristiją atbėgo
kanauninkas Savickis ir, paėmęs kelias kamžas vėl išbėgo. Paskiau ėmė ir vėl
bėgioti, nešioti kažkokias dėžes, bet zakristijono sūnus buvo tiek išsigandęs
tėvo apalpimu, kad nesidomėjo į požemius įsisukusių piktavalių darbu ir tik
triūsė apie tėvą. Po kiek laiko apalpėlis atsipeikėjo ir pats savo akimis
matė,kaip vienas iš tos plėšikų trijulės išėjo, nešdamasis kamžoje kažką
suvyniotą. Grindis užtaisius, pirmiausia iš katedros išėjo kanauninkas
Savickis, o paskui du likusieji. Po kurio laiko lenkų spaudoje pasirodė žinutė,
kad Krokuvos Vavelio „ Skarbce“ yra gauta dovana – auksinė karūna ir plieninis
šalmas, nuo nežinomo asmens, o kartu ir laiškas, kurį bus galima atidengti tik
po 40ties metų nuo dovanos gavimo” (Karys, Nr.15., 1922.04.13.).
Lietuvos valdovų regalijas
priglaudė Vavelis
Tokios retos dovanos atsiradimas
Vavelio lobyne sukelė didelį laikraštininkų ir visuomenės susidomėjimą
Lenkijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Savaime suprantama, visiems rūpėjo ši naujiena
ir visos smulkmenos: kas tai per karūna, kam ji priklauso, kur rasta. Kurį
laiką buvo slepiamos visos detales, bet vėliau pranešta, kad karūna su
riterišku šalmu rasta Sandomire (lenk. Sandomierz), benadiktinių vienuolyno
teritorijoje netoli Šv. Mykolo bažnyčios prie senos nudžiūvusios liepos.
Todėl lenkų istorinėje
literatūroje karūna dar žinoma „Sandomiro karūna“ (korona sandomierska). Vėliau
pradėta aiškinti, kad karūna ir šalmas atkasti žemėje, verčiant tą medį.
Nenurodoma, nei kas rado, nei kaip rado, jokių radinio aplinkybių, jokių
radėjų... Dabartiniai lenkų informacijos šaltiniai dar papildomai aiškina, kad
atrastoji karūna jau po atradimo 1910 m. dar metus laiko buvo slepiama
vietiniame Sandomiro Chodakovskių giminės privačiame knygyne, kuris tuo laiku
priklausė seserims Vincentai, Helenai ir Jadvygai.
Tik 1911 m. kunigas Pavelas
Kibickis slapta radinį atvežė į Krokuvą ir perdavė jį Vavelio katedros lobynui.
Radinys iš karto buvo pripažintas archeologine sensacija, nors ir suabejota jo
autentiškumu. Apžiūrėjus radinį, paskelbta, kad karūna ne auksine, o bronzinė,
nors nuvalyta, blizga kaip auksinė, o ją puošiantys akmenys netikri. Kartu
rastasis šalmas — plieninis. Kurį laiką lenkų istorikai niekaip negalėjo
nustatyti, kas čia per karūna, ir kam ji priklausė. Netgi buvo galvojama karūną
padėti nuošaliau ir niekam jos nerodyti. Tačiau abejones netrukus išskaidė meno
istorijos prof. Marijanas Morelovskis, iki tol turėjėsęs progos su sipažti su
Vilniaus istoriniu palikimu, ne kartą viešėdamas Lietuvos sostinėj ir
gyvendamas pirmosios žmonos dvare Vilniaus apylinkėse. Apžiūrėjęs karūną ir
šalmą, jis patvirtino šių radinių neabejotiną autentiškumą ir simbolinę jų
reikšmę bei, kiek patyrinėjęs, padarė išvadą, kad karūna priklauso lenkų
karaliui Kazimierui III Didžiajam (lenk. Kazimierz Wielki), kuris, pasak
profesoriaus, šią karūną ir šalmą prieš pat savo mirtį padovanojęs Sandomiro
bažnyčiai. Tačiau profesorius niekaip negalėjo paaiškinti, kas ir kodėl ją
paslėpė po ta sena liepa ir kodėl ši karaliaus dovana nėra užregistruota
bažnyčios turtų knygoje (http://pl.wikipedia.org/wiki/Korona_he%C5%82mova_Kazimierza_III_Wielkiego ).