02-17-11
ARGI JAU TIEK NUSIKALSTA?
Nustebino Kęstučio Girniaus nepagarba Lietuvos Konstituciniam Teismui
(KT). Savo straipsnyje „Konstitucinis Teismas vėl suklupo”
jis nešykšti liedamas pyktį dėl KT sprendimo Pakso byloje
ir žengia daar toliau – kaltindamas KT nesąžingumu. Manau,
turėtume susilaikyti ir nevartoti šmeižikiškų žodžių,
kalbėdami apie savo šalies aukščiausias įstaigas, ypač
kai jos vykdo savo paskirtį, gal ir nelabai atitinkančią mūsų norus.
Paprastai man patinka skaityti Girniaus straipsnius, dažnai randu juose
kontroversijų, o tai suteikia įdomumo. Tačiau turi būti ribos, nes
tokie kaip jo „pasisakymai” jau tampa griovimu. Už kokius
principus čia Girnius galvą guldo?
Sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad
buvusio prezidento Rolando Pakso amžinas nušalinimas nuo pareigų
esąs neproporcingas. KT pareiškė, kad šį EŽTT sprendimą
bus galima įgyvendinti, tik pakeitus Lietuvos Konstituciją. Toks
pareiškimas labai supykino Girnių.
Koks politikas po tokio susikompromitavimo vėl drįstų kelti savo
kandidatūrą? Yra daug pavyzdžių Europoje, kur susikompromitavus pats
politikas, nieko nelaukęs, atsistatydina. Bet šito Paksas
nepadarė. Prisimenu Vokietijos ministrą pirmininką Willy Brandt, kuris,
radus komunistų šnipę, dirbančią jo raštinėje, tučtuojau
atsistatydino. Aišku, Amerikoje būna ir kitaip. Clinton,
pagautas meluojant teisme, spyriojosi, tampėsi po teismus ir sėbrų
balsų padedamas išliko savo pareigose. Ar EŽTT sprendimas
geresnis nei KT? Ar jis turi galią būti viršesnis už KT
nuosprendį?
Manau, kad šiuo atveju Lietuvos KT sąmoningiau sprendė. Buvęs
prezidentas sulaužė priesaiką, todėl atsisveikiname su juo visam
laikui. Nejaugi nėra kitų, sugebančių eiti šias pareigas? Ir
koks čia skubėjimas garbinti svetimus ir niekinti savus? Nors ir
įstojome į Europos Sąjungą, savo suverenumo juk dar nesame
visiškai praradę.
Girnius teigia, kad Konstitucijoje tiesioginio pasakymo uždrausti visam
laikui nėra – „amžinas draudimas Paksui – tai KT
vaizduotės vaisius”. Tačiau su Konstitucijos aiškinimais
bet kuriame krašte dažnai susiduriama, nes Konstitucija yra
palyginti trumpas tekstas. Nors Girnius augo Amerikoje, gal jis jau
primiršo, kaip dažnai čia KT randa
„šešėlių” šalies Konstitucijoje,
įgalinančių teisėjus priimti sprendimus.
Pagirtina, kad esame budrūs ir kritikuojame, bet turėkime saiko!
Algis Kazlauskas
Orland Park, IL
02-14-11
APIE FILMĄ ,,THE WAY BACK”
Grįžau iš kino teatro, kuriame mes vieni du su vyru
,,privačiai” žiūrėjome filmą ,,The Way Back”. Nesistebiu
dėl to, nes amerikietiško filmo siužetas yra apie kančias gulage
ir kelionėje iš jo bėgant – tikrai ne pramoginis filmas.
Žiūrovams, kurie domisi šia istorijos dalimi, verta filmą
pamatyti. Gera režisūra ir vaidyba, nors ne visi kaliniai atrodo
etniškai ir kiek per apvalaini – ne tokie, kokius matome
nuotraukose iš Sibiro. Filme rodoma ilgai trunkanti žmonių kova
dėl gyvybės, dėl laisvės. Bet šalia rodomi nuostabiai gražūs
gamtovaizdžiai, nufilmuoti aukštos kokybės filmavimo technika.
Neprailgo žiūrėti.
Žiūrėdama mintyse filmą lyginau su puikų įspūdį palikusiu filmu ,,Dievų
miškas”, matytu Lietuvoje, pastatytu pagal Balio Sruogos
romaną. Abiejuose rodomi kalinių išgyvenimai: viename –
koncentrancijos stovykloje, kitame – gulage. Negalėčiau pasakyti,
kuris filmas įsimintinesnis. ,,Dievų miške” ypač gerai
dera tragiški ir komiški elementai. Tai suteikia įvairumo
ir atpalaiduoja nuo slegiančios nuotaikos, bet tuo pačiu papildo
Sruogos mintis. ,,The Way Back” yra kiek lėkštesnis, taip
gerai neišplėtoja veikėjų charakterių, bet parodo gulago sąlygų
žiaurumą ir kiek sunkumų gali įveikti žmogaus pasiryžimas.
Turiu priekaištą vienam iš filmo kūrėjų – associate
producer lietuviui D. Markevičiui: kodėl niekur nepaminėta Lietuva?
Faktas, kad ji pirmoji paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų
Sąjungos, būtų labai tikęs prie filmo pabaigoje surašytų
istorinių datų.
Prieš keletą metų skaičiau ne vieną knygą apie Sibirą, todėl
negaliu tvirtai teigti, bet manau, kad Slavomir Rawicz autobiografinėje
knygoje ,,The Long Way”, pagal kurią šis filmas sukurtas,
vienas iš pabėgėlių buvo lietuvis, o ne latvis. Ar tikrai
sukeista? Knyga taip pat įdomi ir verta perskaityti.
Laima Žliobienė
Barrington, IL
02-12-11
POEZIJOS GLĖBYJE
Mėgstu poeziją. Skaitau 2011 m. sausio 8 d. „Draugo”
šeštadieninį priedą, nepraleisdama nė vienos eilutės. Jau
pasiekiau trečią puslapį. Perskaičiusi eilėraštį „Vienas
esi”, pati sau burbtelėjau: „Niekis...” Na, skaitysiu
toliau. Štai antras, jau trečias, o ketvirtas eilėraštis
jau verčia susimąstyti ir net keletą kartų iš naujo skaityti.
Pakeliu akis ir klausiu savęs: o kas rašo? Autorė – Stasė
Lygutaitė-Bocevičienė. Brendu tolyn, ir vis gilyn. Susimąstau. Ir vėl
grįžtu prie: ,,Sunkesnė nei išmaldos grašis/ Ant vėjy
sužvarbusio/ Girto pavargėlio delno.” Koks nuostabus palyginimas,
kontrastas! Ar meilė sunki?
O kai akys sustoja ties paskutiniuoju „Viduržiemį”,
iš gilios atminties atskamba bažnyčios varpai, skelbią visai
parapijai, kad kažkas į namus daugiau nebegrįš...
Poezija, kuri skaitytojui sukelia vaizdus, yra tikroji poezija, nes
įveda skaitytoją į kitą pasaulį. Baigiu trečiąjį puslapį su mintimi,
kad Stasė Lygutaitė-Bocevičienė – gili poetė.
Rožė Šomkaitė
South Orange, NJ
2010 m. išeivijos įvykiai
Atsiliepdamas į dr. Romualdo Kriaučiūno 2011 sausio 8 d.
„Drauge” išspausdintą kvietimą išrinkti
atmintiniausius išeivijos lietuvių 2010 metų įvykius
Šiaurės Amerikoje, teikiu savo penkis siūlymus.
1. IX Dainų šventė Toronto mieste, kurios ruošimas vyko
kelerius metus, darbavosi pasišventę, talentingi rengėjai. Joje
dalyvavo daug dainininkų, jaunų vadovų ir žiūrovų, ji savo entuziazmu
palietė daugelį JAV bei Kanados tautiečių, sustiprino jų meilę Lietuvai
ir jos kultūrai.
2. Lituanistinės mokyklos JAV ir Kanadoje, kuriose kiekvieną savaitgalį
lietuvių kalbos, istorijos, tautinio ugdymo ir Lietuvos geresnio
pažinimo mokosi tūkstančiai moksleivių, moko šimtai mokytojų,
vaikus veža ir mokyklų išlaikymu rūpinasi tėvai ir daugelis
rėmėjų, programas, knygas bei įvairią paramą telkia JAV ir Kanados
Lietuvių Bendruomenės.
3. Lietuvių fondai JAV ir Kanadoje, kurie iš savo narių gautų
aukų uždarbio remia lietuvybės išlaikymą išeivijoje, ypač
lituanistinį švietimą, kultūrą, studentus, jaunimą.
4. Ateitininkijos šimtmečio minėjimai JAV ir Kanadoje (ir
Lietuvoje, į kur buvo nuvykę JAV ir Kanados ateitininkai),
išryškinę šios organizacijos didelį įnašą į
lietuvybės išlaikymą išeivijoje, meilę Lietuvai ir
krikščionybės idealų įgyvendinimą. Per visus metus vyksta
ateitininkų būrelių, kuopų ir vienetų susirinkimai, diskusijos,
siekiama ,,Viską atnaujinti Kristuje”’.
5. Lietuvių skautų sąjungos stovyklos JAV ir Kanadoje. Ištisus
metus beveik visais savaitgaliais vyksta lietuvių jaunimo sueigos,
iškylos, skautiškos programos ir pasiruošimas
vasaros stovykloms bei kelionėms. Daug tėvų ir vadovų darbuojasi
lietuviško ir patriotiško jaunimo auklėjimo skiltyse,
draugovėse ir tuntuose. Jaunimas ugdomas tarnauti Dievui, Tėvynei ir
Artimui.
Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI
02-08-11
Sausio 13-oji pamiršta
Š. m. vasario 1 d. ,,Drauge” A. Gureckas išsamiai
ir įdomiai aprašė sausio 13 d. Washington, DC žiniasklaidos
muziejuje vykusią diskusiją „Kaip žurnalistai 1991 metų įvykius
pavertė veiksniu, lėmusiu tolesnį istorijos vystymąsi?” Pokalbyje
dalyvavo žymūs tų įvykių ne tik stebėtojai, bet ir juos aprašę
žurnalistai, o jį vedė Paul Goble, tą naktį budėjęs Valstybės
departamente. Tai asmeniškai žinau, nes paskambinusi į Baltijos
poskyrį apie 3 val. nakties, jis pats telefonu atsiliepė. Diskusiją
stebėjo apie pusantro šimto žmonių, ji buvo parodyta per
Lietuvos TV. Kiek teko skaityti ir stebėti, Lietuva tikrai įspūdingai
paminėjo Sausio 13tos įvykių ir Laisvės gynėjų dienos 20tąją sukaktį.
Renginiuose dalyvavo okupaciją patyrusios ir laisvėje subrendusios
kartos. Į paminėjimo programas gausiai įtraukti moksleiviai. Interneto
dėka ir mes galėjome jaustis lyg patys ten būtume. Laisvės gynėjų diena
prisiminta ir visuose lietuviškuose telkiniuose
išeivijoje.
Tačiau, man kyla klausimas – kodėl ši sukaktis nebuvo
prisiminta JAV žiniasklaidoje? Kodėl Gurecko aprašyta diskusija
nevyko CNN, PBS ar ,,Fox News” studijose ir nebuvo parodyta per
tų stočių bei NBC, ABC ir CBS žinių programas? Kodėl nei ,,The New York
Times”, nei ,,The Washington Post” ir kituose didžiuosiuose
JAV dienraščiuose ši sukaktis nebuvo paminėta? Ypač, kai
daugelio jų korespondentai 1991 m. buvo tų įvykių liudininkai
Lietuvoje? Visi čia suminėti kanalai beveik tokiu pačiu mastu Vilniaus
įvykius 1991 m. pristatė, kaip dabar skelbia apie sukilimą Egipte.
Šis klausimas ypač skaudus, nes Gureckas rašo, kad
„Visi pokalbio dalyviai sutarė, kad sausio 13tos laimėjimo
reikšmė iki šiol per mažai įvertinta. Jeigu Berlyno
sienos pralaužimas nulėmė sovietų išorinės imperijos žlugimą
(...), tai sausio 13-toji buvo pačios Sovietų Sąjungos griūties
pradžia.”
Ar LR užsienio reikalų ministerija ir LR ambasada Amerikoje bandė
pasiekti pasaulinę žiniasklaidą? Ką darė JAV LB, ALT’as, JBANC,
ruošiantis šią svarbią sukaktį paminėti? Būtina jau dabar
pradėti ruoštis kuo plačiau sausio 13-tos įvykių 25-ją sukaktį
paminėti 2016-siais, ir ne tik „savame kieme”!
Teresė Gečienė
Huntingdon Valley, PA
LENGVA IR SMAGU
Atsiliepiu į B. Kronienės laišką ,,Drauge” (2011 m. sausio
25 d.). Kaip lengva kritikuoti, pažeminti ir menkinti kitus, ypač
,,administraciją”, kuri jau veik 12 metų negali įtikti ar
patikti, apie kurią dar neteko skaityti gero žodelio. Garbingo ir
prasmingo renginio rengėjai buvo dvi organizacijos. Ar kas iš
anksto galėjo atspėti, kiek bus dalyvių? Abejoju, kad savo būryje
turime Saliamoną. Ar buvo pasitikrinta su šiomis trimis
grupėmis, ar susitarimai buvo įvykdyti? Būtent – kokio dydžio
salės reikės, keliems šimtams žmonių reikės kėdžių ar kavutė ir
pyragėliai bus dalis renginio? Iš pažįstamų asmeniškai
buvo renkamos kuklios aukos, nes jokio aukoms krepšelio neteko
matyti – ar autorė aukojo, ar ne, nesvarbu. Ateityje geriau
rašykime į ,,Spyglių ir dyglių” skyrių – bus arčiau
realybės.
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL
02-05-11
Jei nesugedo – netaisyk!
„Draugo” sausio 29 d. laidoje perskaičius Ligijos
Tautkuvienės straipsnį „Čikagoje kuriama katalikiška
lituanistinė mokykla”, kyla klausimas, kas blogo su Čikagos
lituanistine mokykla Jaunimo centre? Mes visi žinome, kad ji nuostabiai
gerai veikia – ir mokinių tėvai įsijungia ir kaip bitelės dirba
jaunimo ir Jaunimo centro gerovei. Jeigu reikia katalikiškų
klasių, tai kun. Antanas Gražulis, SJ, kun. Jaunius Kelpšas arba
seselės kazimierietės galėtų jas vesti.
Koks keistas būsimos mokyklėlės „organizatorių” tikslas
– žeminti ir skaldyti gerai veikiančią lituanistinę mokyklą
Jaunimo centre. Yra amerikietiškas pasakymas: „If it
ain’t broke, don’t fix it.” Tokie veiksmai turėtų
gąsdinti mus visus.
Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL
Kelios pastabos dėl naujai kuriamos katalikiškos mokyklos Čikagoje
Labai gražu, kad bus kuriama nauja, lietuviška lituanistinė
mokykla (Ligija Tautkuvienė ,,Čikagoje kuriama katalikiška lit.
mokykla”, ,,Draugas”, 2010 m. sausio 29 d.). Bet turiu
kelias pastabas dėl straipsnyje pateiktų duomenų.
Pirma, nuo septinto skyriaus abejose – ir Čikagos, ir Lemont
Maironio – lituanistinėse mokyklose vyksta jau nebe tikybos, bet
dvasinio auklėjimo pamokos. Kada, kieno ir kodėl taip buvo nuspręsta,
man ligi šios dienos neaišku, nors pati esu viena
iš daugelio tikybos/dvasinio auklėjimo mokytojų. Taip, dėsto
Čikagos lituanistinėje mokykloje dvasinį auklėjimą liuteronas kunigas
Liudas Miliauskas, bet jo dvasinis auklėjimas yra kristocentrinis, ir,
deja, katalikai nėra vieninteliai, kurie pažįsta Jėzų (nors dauguma
iš mūsų taip manome).
Reikia dar vieną svarbų klausimą iškelti – kas yra
katalikas? Straipsnyje rašoma, kad 79 proc. Lietuvos žmonių yra
tikintys katalikai. Jeigu jie gyventų kaip katalikai, mūsų bažnyčios
būtų tokios pilnos tikinčiųjų, kad reikėtų ne vien tik svarstyti apie
naujas katalikiškas mokyklas, bet ir kur statyti tas visas
naujas bažnyčias!
Grasilda Reinytė-Petkienė
La Grange Park, IL
02-04-11
AČIŪ UŽ KALENDORIŲ
Ačiū už nepaprastai gražų kalendorių. Gintarai – neapsakomai
gražūs ir įdomūs, o kad ne visiems patinka – nesirūpinkite.
Sakoma: „Be skūros liksi – visiems neįtiksi”. Sėkmės
ir toliau mus lankant.
Julija Dantienė
Exton, PA
SUPAINIOTI VARDAI
„Draugo” straipsnyje „Kūčių šventė
Brooklyne”, parašytame Gitanos Merkelienės (2011 m. sausio
6 d.), padaryta labai žymi klaida. Mano brolis Virgus Volertas yra
inžinierius, dirbęs per 30 metų „Honeywell” bendrovėje Fort
Washington, dabar su žmona ir trimis sūnumis gyvenantis Narberth
miestelyje, Pennsylvania valstijoje. Nemanau, kad autorė pažįsta jį ar
jo šeimą, ar mane. Aš jau daugiau nei trylika metų
aptarnauju Apreiškimo parapiją.
Yra labai nemalonu matyti neteisingus faktus minimame straipsnyje.
Manyčiau, kad faktai turėtų būti patikrinti prieš spausdinant
straipsnį.
Jūsų Kristuje,
kun. Vytautas Volertas
Maspeth, NY
Redakcijos pastaba. Straipsnio autorė
Gitana Merkelienė nėra kalta už vardų supainiojimą. Savo straipsnyje ji
parašė kun. V. Volertas, o neteisingas vardas prie kun. Volerto
pavardės atsirado redaguojant straipsnį jau pačioje redakcijoje.
Atsiprašome kun. Vytauto Volerto už klaidą.
02-03-11
PLB ir LB pagrindinis tikslas
Keliolika žmonių „Drauge” paminėjo labai svarbų dalyką: esą
PLB ir LB (įvairiuose kraštuose) neturį dabar vieno tikslo. Ligi
1990 m. kovo 11 (K-11), aišku, LB – visur! – turėjo
vieną pagrindinį tikslą – visomis jėgomis padėti Lietuvai
išsilaisvinti iš rusų okupacijos. Bet dabar Lietuva jau
20 metų yra laisva ir nepriklausoma, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos
ir NATO narė. Ergo: koks dabar yra PLB ir LB tikslas?
Pirmiausia: kuo ilgiau išlaikyti lietuvybę svetur. Bet to
neužtenka, nes tas baisus exodus lituanorum naikina pačią Lietuvą!
Aš siūlau: PLB ir visų kraštų LB pagrindinis uždavinys
– raginti ir remti kuo daugiau bėglių sugrįžti į Lietuvą!
Namo, broleliai, namo seselės –
namo – darbelių dirbti.
Antanas Klimas
Rochester, NY
,,Ambersail” kelionėje kartais reikia vertėjo!
Jau kuris laikas su įdomumu skaitau ,,Ambersail” burlaivio įgulos
dienoraštį. Kartais pasigendu vertėjo, kuris paaiškintų,
apie ką kalbama. Pvz., sausio 19 d. (nr. 65) skaitau, bet nebežinau,
kokia kalba: ,,Dėl groto rifavimo spynos gedimo negalėjome pilnai
išsikelti groto ir plaukėme su surifuotu grotu. Priekyje buvome
pasikėlę ričerį – didesnę nei stakselis burę.”
Negana to, vėliau rašoma, kad ,,Vėjas pasisuko tiesiai į laivo
galugalį, tad kartas nuo karto turėjome keisti kryptį – halzuoti
– pervesti bures į kitą pusę… Viena vachta – 4
žmonės – vargiai būtų suvaldžiusi laivą halzo metu.” Ir dar
toliau – ,,Atsilaisvino priekinės burės – ričerio –
valdymo virvės. Po 5 minučių viskas buvo baigta ir buvo plaukiama su
surifuotu grotu. Ačiū Dievui. Po sumanių pastangų į Almerijos uostą
‘įėjome beveik štilyje’.” Atrodytų, kad
šis burlaivis turėjo kojas. Be jų jis būtų įplaukęs, o ne įėjęs.
Įgula suprato, kad gamtos stichijoms siaučiant budrumo prarasti
negalima. Aišku!
Su nekantrumu lauksiu tolimesnių aprašymų, nors ir be vertėjo.
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI
Pasigendu susitikimų su lietuviais aprašymų
Skaitydamas „Ambersail” dienoraštį
„Drauge” pasigendu smulkesnių susitikimų su lietuviais
aprašymų. Dažniausiai paminima, kad tik sutiko ir atsisveikino,
nieko daugiau.
Užtat daug skaitome apie bangas ir randame daug nesuprantamų žodžių.
Štai rašo: iškeliame „genakerį” ir
plaukiame toliau arba susirinko visa įgula iškelti
„spinakergiką”. Nesuradau žodyne, ką šie žodžiai
reiškia.
Nepaisant kai kurių trūkumų, vis tiek įdomu skaityti tos istorinės kelionės įspūdžius.
Stasys Prakapas
Toronto, Canada
Šio „naujo” žodžio tikrai nereikia
Tas nelemtas žodis vis ima ir prasprūsta! Štai, sausio 25
d. „Drauge” Renata Novogreckaitė rašo, kad Chicagoje
stažuojantys penki Lietuvos studentai „...turėjo galimybę
sudalyvauti JAV Lietuvių Bendruomenės Sausio 13 minėjime...”
(paryškinta mano – A. B.)
„Draugo” redaktorė Loreta Timukienė kartą man sakė, kad
žodžio „sudalyvauti” lietuvių kalboje nėra ir jo nereikia.
Tokio žodžio nėra ir jokiame lietuvių kalbos žodyne, nes pakanka
sakyti ir rašyti „dalyvauti”, „dalyvavo”
ir t.t. Bet žodis „sudalyvauti” Lietuvoje į kalbą dabar
taip įkibo, kaip varnalėša į vilnones kojines. Sunku juo net ir
atidžiai redaguojamuose laikraščiuose atsikratyti. Įdomiausia,
kad taip rašo viena stažuotojų, kaip tame pačiame straipsnyje
nurodyta, „...žurnalistikos magistrantė, turinti žurnalistinio
darbo, komunikacinės veiklos patirties; [kuri] stažuotės metu atlieka
praktiką ‘Drauge’”.
Tikėkimės, kad čia būdama žurnalistikos magistrantė pasidairys ir po
Amerikoje lengvai prieinamus, gausius stilistikos ir
laikraštinės kalbos šaltinius, kur ras, kad būtų buvę
tiksliau, trumpiau ir aiškiau, jei ji būtų nubraukusi žodžius
„turėjo galimybę” ir paprasčiausia būtų parašiusi,
jog stažuotojai tokiam minėjime dalyvavo. Kada skaitai, kad jie
,,turėjo galimybę”, taip ir lieka neaišku, ar jie ta
„galimybe” pasinaudojo, ar ne.
Prieš grįždama namo, žurnalistikos magistrantė būtinai turėtų
įsigyti bent jau labai nebrangią autorių William Strunk, Jr. ir E.
B. White (taip, jis pasirašinėjo tik inicialais) knygutę ,,The
Elements of Style”. Nepaisant, kokia kalba kas rašytų,
toje knygutėje ras aibę ir šiaip rašantiems, ir ypač
žurnalistams, praverčiančios išminties.
Su geriausiais visiems stažuotojams linkėjimais,
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
1-28-11
Sukilėliai teturėjo vieną tikslą – išlaisvinti Lietuvą nuo okupanto
Skaitydamas Alekso Vitkaus rašinį ,,Filmas apie 1941 metų
sukilimą” „Draugo” dienraštyje (2011 m. sausio
6 d.), atkreipiau dėmesį į autoriaus pasakymą, jog sukilėliai padarė
klaidų, žiauriai nusidėjo prieš žydų tautą. Kitur teko skaityti,
kad ir tarp žydų buvo asmenų, kurie dalyvavo lietuvių žudynėse. Gal tie
veiksmai ir privedė kai kuriuos sukilėlius tapti visagaliais teisėjais?
Man tuo laiku gyvenant Kauno Žaliakalnyje, gaudavau Laikinosios
vyriausybės laikraštuką „Į Laisvę”. Jo puslapiuose
skaičiau straipsnelius, pasisakančius prieš žydus. Man,
užaugusiam kaime, o tėvams turint daug reikalų su žydų verslininkais ir
patyrus daug gero, matant žydus, einančius viduriu gatvės su Dovydo
ženklu ant nugaros, akys pasrūdavo ašaromis.
Vitkus savo rašinyje rašo: „sutapatinti laisvės
norą ir nepriklausomybės troškimą su žydų žudynėmis yra tik tų
darbas, kurie niekada neatleidžia, mums nelinki gero ir juodina visą
mūsų valstybę plataus pasaulio akyse.” Reikia gerai įsidėmėti,
kad žudynes organizavo vokiečiai, talkinant lietuviams sadistams,
norėjusiems tapti turtingais, bet ne lietuvių tauta. Reikia tikėtis,
kad Lietuvos filmo kūrėjai gerai ištirs to meto įvykius ir juos
filme pateiks teisingai, be kaltinimų.
Antanas Paužuolis
Chicago, IL
1-27-11
Kai šventi dalykai painiojami su niekšybe
Š. m. sausio 8 dieną „Draugo” paskutiniame puslapyje
pasirodė trumpa žinutė po Živilės Ramašauskienės dviem
nuotraukomis apie Maironio lituanistinės mokyklos kalėdinio
šurmulio prisiminimuose užgesusią eglučių šviesą ir apie
2010 m. Kalėdų spindesį.
Manau, kad tiesiog iš nežinojimo ar iš apmaudaus
atsitiktinumo, ar iš visiško nebesusigaudymo Lietuvos
laisvės kovų ir kančių istorijoje buvo pasirinktas aršaus
sovietinio poeto ir rašytojo Kosto Kubilinsko kūrinys
„Ledinukas”. Juk plačiai Lietuvoje buvo žinoma,
iškovojus laisvę iš slaptų KGB archyvų, kad Kostas
Kubilinskas, tikroji KGB agento slapyvardis „Varnas”, o
pogrindyje „Kapsas”, aktyviai dalyvavo KGB pulkininko
Počkaj vykdytoje ginkluotoje operacijoje prieš Lietuvos
partizanus (kodas „Kanibalai”). Tai jis, Kostas
Kubilinskas, savo rankomis išdavikiškai nužudė savo
bunkerio miegantį draugą, Lietuvos partizanų vadą „Kariūną”
– B. Labėną, vedžiojo sovietinę kariuomenę po miškus,
nurodinėdamas kitus Dainavos apygardos štabo partizanų
bunkerius. Ant jo sąžinės guli dar kitų 15-kos partizanų žūtis. Už visa
tai, pagal sutartį su KGB, Kubilinskas gavo tarybinio poeto ir
rašytojo Maskvos pripažinimą, ten gyveno, sąžinės graužiamas
prasigėrė ir mirė 1962 m. Melejevkoje, prie Maskvos.
Negi niekas iš Maironio lituanistinės mokyklos mokytojų ar tėvų
komiteto, pagaliau ir iš Lemonto Lietuvių Bendruomenės,
nepastebėjo, kad tai niekšybe apsisiautusio autoriaus kūrinys,
kad jis auklės mūsų jaunąją kartą? Juk mums iškovota Lietuvos
laisvė ir Kalėdų šventimas, už kurias brangiai mokėjome, yra
šventas dalykas. Tam juk ir čia, Amerikoje, toli nuo gimtinės,
minime 1991 m. sausio 13 d. Painioti šventus dalykus su
niekšybe – nepriimtina!
Povilas Vaičekauskas,
Lietuvos karys savanoris
Chicago, IL
DU BROLIUKAI
Iš istorinių laikų ir ne tokių senų dienų randame raštų,
girdime pasakojimus apie du brolius. Štai broliai Grimai,
darniai sugyvendami, parašė daug pasakų jaunimui ir raštų
suaugusiems, iš kurių visi galime pasimokyti. Žinome senų laikų
dainą: „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai...”.
Buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus irgi labai mylėjo
lenkus, net savo broliais vadindavo, o „Mažeikių naftą”, tą
Lietuvos žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius, padovanojęs
lenkams, viešai ir garsiai kartojo: „Daviau gerą dovaną
Kalėdų proga broliams lenkams.” Ir daugiau dovanų ir nuolaidų jis
padarė lenkams, neatsižvelgdamas į didelius nuostolius Lietuvai, lyg
Lietuva būtų neišsemiamas šaltinis didžiausių turtų.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei perėmus valstybės sostą, politika
atsargiai pasikeitė, pradėjo vadovauti blaivus protas. Lenkai,
matydami, kad brolio Adamkaus įtaka išgaravo, klūpčiojimas
prieš juos dingo, niršdami iš pykčio puola Lietuvą
su beprotiškais reikalavimais, gatvių ir pasų rašyba,
remiantis lenkų raidynu. Pasaulyje, net Amerikoje, kur lenkai turi
labai daug įtakos, lenkų raidėmis rašytų gatvių, pasų ar kitų
dokumentų nėra.
Tarkime, lenkai palaužia mūsų tautos nugarkaulį, ir mes įvedame lenkų
raidyną. Tuo viskas nesibaigs – lenkų raidyną reikės pridėti prie
lietuviško raidyno, mokyti mokyklose dvigubą raidyną
rašyti ir tarti. Tai būtų beprotiškai didelė našta
Lietuvos mokslo įstaigoms. Po to reikėtų visoje rašomoje
technikoje prie lietuviško raidyno pridėti lenkų. Bet tai tik
pradžia tos klampynės, į kurią mūsų broliai lenkai mus bando įtraukti.
Rusai, žydai, kinai, japonai irgi to reikalautų.
Mums reikia aiškiai ir šviesiai pateikti žiaurius lenkų
nusikaltimus prieš Lietuvą. Paminėsiu keletą: taikos sutarties
sulaužymą, užimant mūsų sostinę Vilnių, persekiojimus Vilniaus
krašto lietuvių, 1938 metų ultimatumą Lietuvai grasinant karu,
Armijos krajovos lietuvių žudynes ir persekiojimus ir t. t. Lietuva
turėtų pareikšti protestus Lenkijai, reikalauti atlyginimo ir
griežtai atmesti visus beprotiškus reikalavimus.
Ar lenkai yra mūsų broliai? Nei savo slaviška prigimtimi, nei
savo elgesiu jie negali būti mūsų broliai. Iš Biblijos žinome
istoriją apie du brolius, aukojusius Dievui. Abelio aukos dūmai kilo į
viršų, o Kaino ritosi žemyn ir sukiojosi pagal žemę. Pavydėdamas
Kainas nužudė savo brolį.
Algis Virvytis
Boston, MA
Maršas rengiamam filmui apie Lietuvos partizanus
2010 m. gruodžio 25 d. „Draugo” numeryje
išspausdintas Loretos Timukienės straipsnis „Kuriamas
dokumentinis filmas apie Lietuvos pokario pasipriešinimą”.
Mano a. a. dėdė Juozas Puškorius (Girinis) buvo kaip tik vienas
iš Lietuvos partizanų, apie jį trumpai parašyta Bostono
„Lietuvių enciklopedijoje”, XXXVII tome. Tuo tarpu kitas
mano dėdė Tadas (Thaddeus) Navickas yra sukūręs maršą, dedikuotą
Lietuvos partizanams – „March of Lithuania’s Freedom
Fighters”, kuris yra jo pirmajame albume fortepijonui „35
Compositions for Piano”. To albumo vienas egzempliorius yra ir
Čikagoje, Lietuvių muzikologijos archyve. Maršą Lietuvoje yra
įrašęs ir pianistas Darius Kučinskas. Ir ta kasetė turėtų būti
tame Muzikologijos archyve.
Mano nuomone, šis maršas labai tiktų pradėti ar užbaigti jau minėtą rengiamą filmą apie Lietuvos partizanus.
Rev. Fr. Casimir Puškorius, CMRI
Spokane, WA
1-25-11
Apie Sausio 13-osios minėjimą PLC ir... kėdes
Pasaulio lietuvių centre, Lemont, minėjome Sausio 13-ąją.
Minėjimas vyko didžiojoje salėje, buvo sustatyti stalai, kėdės.
Smagu! Žmonės pamažu būriuojasi prie kavutės, pyragėlių. Rankoje kava,
pyragėlis, bet – kur atsisėsti? Gražiai sustatytos kėdės, bet
visos jos užimtos. Laksto vyrai, ieškodami kėdžių savo damoms.
Kur jų rasti? Pagaliau, po didžiausio šurmulio kėdės atsirado.
Deja, liko ir stovinčių. Stebiuosi, kodėl kėdės slepiamos nuo PLC
lankytojų. Tai jau ne pirmas kartas. Atrodo, kad dabartinė PLC
administracija nesugeba gerai atlikti savo pareigų nuomojant
sales ir vykdant nuomininkų reikalavimus. Pats minėjimas buvo
puikus, bet apie tai rašys kiti.
Baniutė Kronienė,
Willowbrook, IL
Kada tapome nepriklausomi: 1990 ar 1991 metais?
Internete ir šiaip užsienio, įskaitant ir Amerikos, spaudoje
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data nukeliama į 1991 metų rudenį.
Tai ir vėl pastebėjau JAV senatoriaus Dick Durbin paskutinio
apsilankymo Lietuvoje proga. Durbin spaudos atstovas Gleischman
kažkodėl vis tvirtina, kad Lietuva savo laisvę atgavo tik 1991 m.
rugsėjį.
Nors Lietuva pasiskelbė nepriklausoma 1990 m. kovo 11 d., paskutiniai
Sovietų Sąjungos ar Rusijos kariuomenės daliniai Lietuvą paliko tik
1993 m. rugpjūčio 31 d. Bet ar ne panašiai vyko ir 1918 m., kai
nepriklausomybė buvo paskelbta vasario 16 d., o krašte vis dar
siautėjo Vokietijos kaizerio kariuomenė, ir lemiama taikos sutartis su
Rusija buvo pasirašyta tik 1920 m. liepos 12 d.?
Jei Amerikos žiniasklaida nenori mums pripažinti nepriklausomybės nuo
1990 metų, argumentuodama, kad kol Lietuva dar buvo okupuota, jos
nebuvo galima vadinti tikrai nepriklausoma, tai jiems galima atsakyti
taip. Jūs švenčiate nepriklausomybės šventę 1776 m.
liepos 4 d., nors jūsų žemėse dar viešpatavo anglai iki 1781
metų, kai spalio 19 d. jie pasidavė su visa savo kariuomene,
pasirašydami taikos sutartį Paryžiuje tik 1783 m. rugsėjo 3 d.
Aleksas Vitkus
1-20-11
Ateitininkų renginys Jaunimo centre
Antanas Paužuolis savo ilgokame rašinyje apie Jaunimo centro
metinį lėšų telkimo pokylį (,,Draugas”, 2011 m. sausio 7
d.) vėl pamiršo paminėti, kad ateitininkai taip pat naudojasi
Jaunimo centro patalpomis. Jau daugiau nei 40 metų Čikagos
ateitininkai Jaunimo centro didžiojoje salėje ruošia
prieškalėdinį renginį – Kūčių šventę ir kasmet
kviečia jame dalyvauti visą Čikagos visuomenę.
Irena Polikaitienė
Lemont, IL
1-8-11
V. Volerto ,,Geros naujienos atspindžiai”
Kaip malonu, kad turime tokių asmenybių kaip gerbiamas Vytautas
Volertas, kurie sugeba lengvais keliais sakiniais apibūdinti, kas per
20 metų įvyko laisvei prisikėlusioje Lietuvos valstybėje ir kaip
pasaulis, įskaitant Lietuvą, tvarkosi su ,,užgriuvusiais
ekonominiais sunkumais”. Gražu, kad autorius neteisia ir tos
,,didokos išsiskirsčiusiųjų dalies” ir šią padėtį
aptaria švelnesniu tonu, net pagirdamas juos, kad jų
dauguma liko ištikimi lietuvybei (,,saviems
nameliams”). Koks teigiamas patarimas mums padėti sunkiau
besiverčiantiems studentams, vykstantiems į Lietuvą atlikti stažuotės.
Man asmeniškai labai malonu, kad per mano septynerius metus
Vokietijoje, tarnaujant amerikiečių armijos lietuviškose
kuopose, teko artimai pažinti a. a. Birutę Bublienę kaip mažą
mergaitę, vieno iš mūsų vadų – Jono
Baltrušaičio – dukrelę ir visą jo šeimą. Volertas
siūlo Birutę – JAV lietuvių studentų stažuočių pirmūnę –
įrašyti į JAV LB istoriją.
Toliau autorius, kalbėdamas apie Lietuvos vyriausybę, atliepia mūsų
daugelio jausmus, sakydamas, ,,ar nemalonu, kai JAV ir kitų
šalių išeivijos žmonės, pasižymėję mokslo darbais, kūryba
arba visuomenine veikla, yra įvertinami premijomis?” O kaip
gražiai jis įvertina trečiabangius lietuvius: ,,Štai kokia
maloni naujiena – žmonės kaip žmonės vertina visuomenę,
lietuviškan gyveniman jungiasi, patys kuria LB apylinkes,
mokyklėles, joms vadovauja.”
Paskutinis autoriaus sakinys mus švelniai pamoko: ,,Džiaukimės
vilties spingsuolėmis, kurios švysčioja aukštybių
žvaigždės ir geros naujienos atspindžiuose, o piktžoles raukime ne
lūpomis, bet rankomis.” Ačiū, gerbiamas Volertai, už Jūsų
šviesias, širdį pakeliančias mintis.
Faustas Strolia,
Oak Forest, IL
1-6-11
Įsikandę laikykimęs kalbos grynumo!
„Draugo” pastangos išlaikyti lietuvių kalbą kuo
grynesnę yra pastebimos ir sveikintinos, nors jo puslapiuose dar
nemažai keistų kalbinių „įdomybių”, priverčiančių
skaitytoją ne tik nusistebėti netikėta žodžių atranka, bet dažnai ir
nusišypsoti, nors ir su kartėliu.
Dienraščio dviejose spalio mėnesio laidose tilpo šios
antraštės: „Čikagoje pristatyta Lietuvoje gaminama
produkcija” ir „Į orą buvo pakelti NATO naikintuvai
iš Šiaulių”. Ar nebūtų lietuviškiau
„Čikagoje pristatyti Lietuvos gaminiai”? Ir kas pakėlė tuos
naikintuvus? Ar jie patys nebuvo tam pajėgūs? Jei taip, tai Lietuvos
erdvės saugumas nėra užtikrintas. Kitur vėl gražus angliškas
posakis „Welcome to the neighborhood” verčiamas kaip
„Sveiki atvykę į mūsų rajoną”. Tas „rajonas”
skamba labai sovietiškai. Kodėl nepanaudoti gražių
lietuviškų žodžių kaiminija ar kaiminystė? Tikras kalbinis
nerangumas. Kitur rašoma, kad „velionio palaikai bus
kremuojami? Ir suprask, jei nori, ar jie bus ištepami kažkokiu
„losjonu”, ar šių laikų vis dažnėjančiu papročiu
sudeginti. Arba vėl, vienas lietuvis prisipažįsta, kad jis buvo ne
priblokštas, bet „šokiruotas”. Kaip
įspūdinga! Apie nusipelniusį asmenį sakoma, kad jis „buvo visų
respektuojamas ir gerbiamas”. Taip, o sviestas yra sviestuotas.
Taip pat nesinori tikėti, kad „Tyrimuose dalyvavo ir keturios
varnos”. Pačios, savo noru? Tai tik maža dalis tų kalbinių
„puošmenų”, be kurių galėtume puikiai apsieiti.
Pabaigai, dažnai pasikartojančių mūsų „naujojo žodyno
brangakmenių” vėrinys: „asas”,
„aukcionas”, „džemas”, „grandas”,
„herojus”, „dviračio trekas”,
„mikrodvikova”, „sprinto startas”,
„teniso kortai”, „vakarų divizionas”...
Nepaisant aukščiau minėtų kalbinių mandrybių gausos, pasigirsta
balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per daug
gryna” ir dėl to yra sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais!
Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai
išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis.
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
1-5-11
Ar nerizikinga ir ar ne per brangu siūsti jaunuolius į svetimą miestą?
Skaitydamas „Draugo” dienraštyje skautams skirtą
skyrių ,,Skautybės kelias”, pastebėjau pranešimą apie
ruošiamą išvyką į Bostono miestą žaidynėms ,,Paslapčių
ieškonė 2011”.
Pranešime nėra nurodyta, kaip reikia važiuoti, kur jaunuoliai
galės visi susirinkti. Vietoj to, kad jie būtų atskirai apgyvendinti
pas vietinius namuoses, ar nereikėjo surasti viešbutį ir
susitarti su jo vadovybe, kad visi dalyviai rinktųsi į vieną vietą?
Tokiu atveju jaunuolių paėmimas ir nuvežimas į žaidynių vietą būtų
paprastesnis ir saugesnis. Kambaryje gali miegoti nuo 2 iki 4 asmenų,
nakvynė nedaug kainuotų.
Siunčiami jaunuoliai į miesto centrą turėtų būti lydimi asmenų, gerai
pažįstančių miestą. Šiais laikais yra daug iškrypėlių,
besikėsinančių į jaunus asmenis.
Tėvams, siunčiantiems savo vaikus į svetimą miestą, turėtų būti duoti
vietos vadovų telefono numeriai ir adresai, kad galėtų į juos kreiptis,
iškilus reikalui. Vietos vadovai ir jaunuolius lydintieji turėtų
būti įpareigoti rūpintis jų apsauga ir jų gerove. Sėkmingo suvažiavimo.
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL
APIE ,,SAULUTĖS” PARAMĄ
Gruodžio 22 d. „Draugo” numeryje, Inos Drąsutienės
straipsnyje „Kad Lietuvos vaikai neprarastų Tėvynės meilės”
aprašomas Vytauto Landsbergio fondo surengtas moksleivių
rašinių konkursas patriotine tema. Fondo valdybos pirm. Gražina
Landsbergienė dėkoja konkurso mecenatams L. ir A. Stepaičiams bei A.
Markevičiui ir Fondo rėmėjams A. ir T. Kazlauskams, padedantiems
daugiavaikėms šeimoms. Straipsnio autorė dėkoja „Indrei
Tijūnėlienei, remiančiai studentus ir kitas dideles programas”.
Norėčiau kai ką patikslinti. Mano vyras Donatas daug metų per Lietuvos
vaikų globos būrelio „Saulutė” „Konkretaus
vaiko” rėmimo programą rėmė 8 vaikus, dalis jų – studentai.
Be to, jis prisideda prie kelių šeimų išlaikymo. Sakau
„mano vyras”, nes nuo to laiko, kai gimė mūsų 4 vaikai,
aš nebedirbau, išskyrus savanorišką veiklą arba
(nes buvau biologijos mokytoja gimnazijoje) darbą „pamainine
mokytoja” („Substitute teacher”). Vyras
išlaikė mūsų šeimą ir su visuomenine veikla susijusias
išlaidas.
O parama Gražinos Landsbergienės pasiūlytiems studentams tai ne
Tijūnėlių, o Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” aukos.
Kadangi esu „Saulutės” pirmininkė, turbūt Landsbergienei, o
gal straipsnio autorei greičiau prisiminė mano, o ne organizacijos
vardas.
Šiuo metu „Saulutės” vicepirm. yra Raminta
Marchertienė, iždininkė Ramunė Račkauskienė, sekretorės Laima Braune ir
Birutė Nalienė, Florida skyriaus pirm. Birutė Kožicienė, o JAV Rytų
pakraščio atstovai yra Robert Duda ir Ginger Houghton.
„Saulutės” valdyboje yra buvusios Vida Maleiškienė,
Jūra Gvidienė, Irena Draugelienė, Aušra Saulienė ir Marytė
Černiūtė. Detroit apylinkėje „Saulutei” atstovavo Eleonora
Grigaitienė ir Birutė Bublienė. Teisinis patarėjas yra Saulius Kuprys.
Lietuvoje „Saulutei” stipriai talkina Lietuvos vaikų fondas
(125 Laisvės pr., Vilnius, direktorė Romualda Navikaitė). Jų,
„Saulutės” narių bei geraširdžių aukotojų dėka 2010
m. iki gruodžio mėnesio pradžios, per „Saulutę” į Lietuvą
iškeliavo 136,000 dol.
Kviečiame į ateinantį „Saulutės” renginį – Lietuvos
prezidento Aleksandro Stulginskio minėjimą, kuris įvyks sekmadienį,
vasario 6 d., 12:30 val. p. p. Pasaulio lietuvių centro didžiojoje
salėje. Programoje – Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė,
garbės viešnia prezidento dukra dr. Aldona Juozevičienė, meninę
programą atliks Dariaus Polikaičio vadovaujamas Vyrų oktetas. Dėkojame
už paramą.
Indrė Tijūnėlienė
Lemont, IL