Malda mano gyvenime (2)
Jonas
Kazimieras Burdulis
Evangelistai
Matas (Mt 6, 9-13) ir Lukas (Lk 11,
2-4) mums pateikia skirtingus Viešpaties maldos tekstus. Tai rodo, jog
svarbesnė yra maldos dvasia negu maldos žodžiai ar žodžių deriniai. Malda yra
ne gražbylystės menas, o mūsų širdies kalba Dievui.
Pirmuoju
Viešpaties maldos prašymu meldžiame Dievą visiems žmonėms išsilaikyti Jo vaikų
būsenoje ir savo krikščionišku gyvenimu atskleisti netikintiesiems Jo didybę ir
kilnumą. Prašydami, kad ateitų dangaus karalystė, mes įsipareigojame jos laukti
ir būti jos verti. Gili šio mūsų prašymo prasmė glūdi tame, kad mes pateikiame
savo krikščionišką gyvenimą kaip pavyzdį kitiems ir netiesiogiai jiems duodame
galimybę patirti Dievo veikimą.
Antruoju
prašymu meldžiame ryžto visus žmones patraukti prie Dievo vaikų gyvenimo.
Teateinie
Tavo karalystė
Visas
Kristaus gyvenimas sukasi apie Dievo karalystę. Jo misija buvo pranešti apie ją
žmonijai ir pašaukti ją atrasti bei priimti kaip naują gyvenimo prasmę. Kristus
mokė: ,,Atsiverskite, nes Dangaus karalystė čia pat". Pirmasis mūsų
žingsnis į ją yra krikštas.
Bažnyčia
visus Dievo vaikus sujungia į vieną šeimą, jos nariai yra glaudžiai susiję su
Kristumi. Kaip žmogus turi galvą ir sielą, taip ir Bažnyčios galva yra Kristus,
o siela - Šventoji Dvasia. Bažnyčia istorijos eigoje yra dinamiška, ji auga ir
bręsta. Šv. Paulius iš kalėjimo rašytame laiške efeziečiams sako: ,,Mes jau
nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio,
žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal
tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje.
Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip
veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje" (Ef 4-16).
Dievo plane numatyta žmogui augti, tobulėti ir sugrįžti pas Dievą.
Kiekvienas
krikščionis yra pašauktas apaštalauti, savo malda, gyvenimu ir darbais šaukti
žmones į Dievo karalystę. Tokia yra mūsų antrojo prašymo prasmė.
Kristus
ne kartą sakė, jog Jo Bažnyčia bus
persekiojama, Bažnyčia persekiojimus patyrė per visą dviejų tūkstančių metų laikotarpį,
tie persekiojimai niekada nesiliovė, jie su ne mažesniu įkarščiu tęsiasi ir
dabar. Bažnyčia turi apsiginti, ir mes meldžiame, kad ji užkariautų visus
žmones, juos išlaisvintų iš priklausomybės blogiui ir patrauktų į šviesos ir
tiesos karalystę.
Nuo
ko ginasi Bažnyčia ir prieš ką kovoja? Šv. Paulius savo laiškuose aiškiai
įvardija Bažnyčios priešą. Tai Šėtonas, žemiškojo pasaulio valdovas, savo galią
augindamas iš žmonių pagedimo, jų ydų ir įgeidžių. Jis savo melu ir vilionėmis
aptemdo žmonių protus, kad jie susiviliotų netikrais blizgučiais ir neregėtų
šviesos. Palenkęs žmogaus širdį blogiui, Šėtonas įgyja sau vergą ir talkininką.
Žmogus, akimirkos silpnume pasidavęs blogiui, ima ir toliau jam tarnauti.
Kristus
sakė Sauliui jam keliaujant į Damaską persekioti tikinčiųjų: ,,Aš tau
apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytojų tų dalykų, kuriuos matei
ir kuriuos tau dar apreikšiu. Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas
kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į
šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir tikėdami mane gautų nuodėmių atleidimą
bei dalį su pašventintaisiais" (Apd 26,16-18).
Tą
tikrąjį Kristaus ir Bažnyčios priešą mums atidengia evangelistas Morkus,
pasakodamas kaip Kristus, vos sugrįžęs iš dykumos, Kafarnaumo sinagogoje akis
akin susiduria su Šėtonu, jo apsėstame žmoguje. Šėtonas klausia Kristaus: ,,Ko
tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?" (Mk 1,
24). Iš tiesų, Kristus atėjo sugriauti blogio karalystę ir išvaduoti žmogų iš
jo vergijos. Tą pačią misiją Jis pavedė ne vien tik apaštalams, bet ir visiems
tikintiesiems. Jis perspėja visus tikinčiuosius, kad negalima tarnauti dviem
valdovams: ,,Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas
barsto" (Mt 12,30). Kristaus reikalaujamas radikalus tikinčiojo
apsisprendimas yra visiškai aiškus, - jeigu to apsisprendimo nėra, žmogus
linksta Kristaus priešo pusėn, pamažu jis yra priešo įtakojamas keisti savo
mąstyseną priešingai evangelijai ir Bažnyčios mokslui.
Kaip
eilinis krikščionis praktiškai turi ginti Dievo karalystę nuo blogio
pasikėsinimų, ją plėsti, kaip turi būti nukreiptos jo pastangos, siekiant
išvaduoti savo artimuosius, kitus žmones, iš blogio vergijos? Pirmiausia,
blogio akivaizdoje jis turi per žmogų pasireiškiantį blogį atskirti nuo bloga
darančiojo asmens. Būtina aiškiai suvokti, kad bloga darąs žmogus yra patekęs
blogio ir jo šaltinio - Šėtono - priklausomybėn, jo aptemdytas ir pavergtas. Ne
bloga darantį žmogų, bet jo pavergėją dera neapkęsti ir su juo kovoti. Pačiam
gi žmogui, patekusiam blogio įtakon, reikia pagelbėti, padėti iš blogio įtakos
ištrūkti. Tai labai svarbus principas, teikiantis šviesą artimo meilei. Tuo
pačiu dėsniu pasireiškia ir priešo meilė. Už priešą melsdamiesi, jo kaltes prisiimdami,
mes jį laimime Kristui. Tik iš meilės Kristui ir jo vardu galime imtis šio
žygio, taip ne vien žodžiais prašydami Jo karalystės atėjimo, bet ir ją
praplėsdami tikrovėje.
Teesie
Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje
Kovos
dvasia labai ryški evangelijose. Kristus, atėjęs sugriauti Šėtono viešpatijos,
išvaro demonus ir gydo ligonius, kuriuos jie dažnai laikydavo apsėdę dėl
padarytų nuodėmių. Todėl Jis tuoj pat užsitraukė priešo neapykantą, kuri
užsibaigė Jo nukryžiavimu ir mirtimi. Atrodytų, jog Šėtonas laimėjo pergalę,
tačiau Kristaus prisikėlimas lėmė priešingai. Jis savo pasekėjams pavedė tą
kovą tęsti, duodamas jiems savo galią virš demonų ir ligų.
Šv.
Paulius apie tai sako šiais žodžiais: ,,Mūsų kova yra ne
prieš kūną ir kraują,
bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš
šių tamsybių pasaulio valdovus,
prieš piktumo dvasias padangėse" (Ef 6,12). Nuolatinė kova
krikščionio
gyvenime išreikšta trečiuoju prašymu (teesie Tavo
valia). Tikintysis yra eilinis kareivis, kurio vadas - Kristus.
Jis
iš Kristaus, savo vado, gauna maistą, apdarą, ginklą. Jis vykdo
savo vado
planus ir strategiją. Todėl Viešpaties maldoje Kristus
patikslina ir prideda
,,teesie Tavo valia". Mes prašome
jėgų ir sugebėjimo naudotis Jo ginklais.
Kristus
duoda mums pavyzdį, sakydamas: ,,Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane
parašyta, vykdyti Tavo o Dieve, valios! (Žyd 10,7). Kristaus gyvenimo kelias
buvo Tėvo nusakytas per pranašus. Jis savo Tėvo valią vykdė su meile ir visišku
paklusnumu, - gimė Betliejaus varge, bėgo į Egiptą, grįžo į Nazaretą, išsirinko
mokinius, juos mokė. Mokė taip, kaip Tėvas norėjo - palyginimais Laiške
Filomenui šv. Paulius sako: ,,Jis
apiplėšė pats save, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil
2,7-8). Jis skatina Timotiejų, o per jį ir visus tikinčiuosius: ,,Kovok
šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir
kurį puikiai išpažinai daugelio liudininkų akyse. Aš tau įsakau dėl Dievo,
kuris visiems duoda gyvybę" (1 Tim 6,12).
Gyventi
Evangelijos principais reiškia vykdyti Dievo valią. Evangelija turi žmogų
perkelti iš žmogiškos būsenos į dieviškąją. Pats pirmasis Kristaus skelbimo
žodis buvo ,,atsiverskite, persikeiskite!" Krikščionis turi tikrinti
kiekvieną savo mintį, visą veiklą ir žiūrėti, ar tai atitinka Kristaus mokslą.
Kristus
pagrindinius krikščioniško gyvenimo principus yra suvedęs į vieną - visuotinę
artimo meilę. Visi esame vieno Tėvo vaikai, visi esame broliai. Visi turime
teisę būti mylimi dėl paties Tėvo. Ta visuotinė meilė yra pats sunkiausias
kryžius, kurį galime nešti tik kartu su
Kristumi. Jo našta apima visas fizines ir dvasines mūsų galias. Kristus liepia
atleisti bloga daran-tiems, mus šmeižiantiems. Mes neturime teisės gintis nuo mums bloga darančių ar
neteisingai apie mus kalbančių, priešingai, - turime jiems atleisti, jiems gera
daryti, juos apginti, jų kaltes sau prisiimti. Krikščionis negali gerais
darbais didžiuotis, laukti už juos padėkos, įvertinimo. Jis turi pareigą mylėti
savo priešus, už juos melstis.
Dievo
valią, mums išreikštą evangelijose, mes turime vykdyti taip, kaip šventieji
danguje, nes visi mūsų darbai, - ir geri, ir blogi, - danguje atsispindi.