Parodoje — seniausios Lietuvos vaizdų nuotraukos

Vilniuje Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje fotografijos istorikas Dainius Junevičius pristato parodą, kurios ekspozicijoje pirmą kartą eksponuojamos seniausios žinomos Lietuvos vaizdų nuotraukos iš Ispanijos nacionalinės bibliotekos rinkinių ir privačių kolekcijų, darytos 1861 m. tiesiant Peterburgo – Varšuvos geležinkelio atkarpą Rėzeknė–Gardinas. Parodą papildo spaudiniai apie A. Rohrbacho veiklą ir jo vietą fotografijos istorijoje. Ši paroda nustebino ne tik Lietuvos fotografus, bet ir istorikus. Kaip ji  atkeliavo į Lietuvą, kas tas D. Junevičius, pasiūlęs šią parodą bibliotekai? — manau tai įdomu mūsų dienraščio skaitytojui. Susiekus su parodos autoriumi, jis maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus.

 Parodos eksponatai.

— Manau, esate įdomi asmenybė, tad prašau, prisistatykite mūsų skaitytojams?

— Gimiau Kaune 1958 m. kartu su dvyniu Vyteniu. 5 metais anksčiau tėvams jau buvo gimęs brolis Skirmantas. Abu tėvai mirė per anksti. Tėtė – miškininkas – 1969 m., mama – matematikos mokytoja – 1992 m.

Ar skaitytojams bus įdomu, kad esu gana intravertiškas, labiau už emocijas vertinu blaivų protą, kad esu žingeidus ir noriu pažinti pasaulį?

Be tiksliųjų dalykų, mane visą laiką traukė kalbos, kultūros istorija. Apie 1980 m. įstojau į Mažvydo bibliofilų klubą ir didžiuojuosi, kad esu šiame klube iki šiol.

— Kaip fotografijos istorikas pasuko diplomatijos keliu?

— Buvo kitaip. Užsienio reikalų ministerijoje pradėjau dirbti 1991 m., pakviestas viceministro V. Katkaus. Man tuomet buvo 33 m., buvau baigęs fizikos mokslus Vilniaus universitete ir puslaidininkių fizikos mokslinių tyrimų srityje dirbęs per 10 metų. V. Katkus žinojo, kad aš tuo metu jau neblogai mokėjau lenkiškai ir gan atidžiai sekiau Lenkijos politinį gyvenimą. Užsienio reikalų ministerija (URM) turėjo planų toliau plėsti Varšuvoje įkurto Lietuvos informacijos biuro veiklą ir todėl netrukus su kolega Edvardu Borisovu buvau pasiųstas į Varšuvą. Pradžioje tai turėjo būti kelių savaičių komandiruotė, bet įvykiai pasisuko kitaip. Iki 1991 rugpjūčio, kai buvo atkurti diplomatiniai santykiai, buvau Lietuvos URM atstovas Lenkijai, po to buvau paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu, o 1992 m. Lenkijos prezidentui L.Wałęsai įteikiau skiriamuosius ambasadoriaus raštus. Taip tapau pirmuoju po II pasaulio karo Lietuvos ambasadoriumi Lenkijoje. Iš Lenkijos grįžau 1994 m. gegužės mėnesį. Tuometinė ministerijos vadovybė nepaliko manęs dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Taip šiek tiek prieš savo valią tapau bedarbiu.

Turiu skaitytojams pasakyti, kad jau maždaug nuo 1975 m. renku senus atvirukus. Man vis rūpėjo išsiaiškinti, kas buvo pirmiesiems Lietuvos atvirukams panaudotų nuotraukų autoriai. Neplanuotai atsiradus laisvo laiko pradėjau vaikščioti į Istorijos archyvą. Beieškodamas atsakymo į šį vieną klausimą, pamačiau, kad XIX amžiaus fotografijos istorija Lietuvoje visiškai netyrinėta. Taip fotografijos istorijos tyrimai mane įtraukė ir iki šiol nepaleidžia. Nors per praėjusį laiką teko dirbti ir bankininku, ir vėl diplomatu, neužmirštu kelerių metų, kai dirbau Lietuvos kultūros ir meno institute. Parengiau nemažai straipsnių, iš kurių gal net susidarytų solidesnė knyga.

Taigi, diplomatas tapo fotografijos istoriku. Šitas vaidmuo man svarbus gyvenime iki šiol ir vis dar jam skiriu nemažai laisvo laiko. Fotografijos istorijai studijuoti ir rezultatams skelbti tikiuosi turėti laiko ir ateityje.

— Kokiose šalyse esate dirbęs Lietuvos diplomatu?

Į užsienio reikalų ministeriją sugrįžau 1999 m. Teko dirbti Graikijoje įdomiu ir kupinu svarbių politinių įvykių 2001 metų rudens – 2006 metų vasaros laikotarpiu. Tikriausiai pamenate, kad 2003 m. Graikijai pirmininkaujant ES Lietuva su kitomis šalimis Atėnuose pasirašė Stojimo į ES sutartį, įvyko keletas Vadovų Tarybų. 2004 m. ambasados gyvenimą ,,paįvairino” vasaros Olimpinės žaidynės Atėnuose. Dirbdamas Graikijoje, kartu buvau ir Lietuvos ambasadorius Albanijai, Bulgarijai ir Rumunijai, šiose šalyse teko neretai lankytis. Beje, Albanijoje, Tiranoje susipažinau ir keletą kartų bendravau su patyrusiu Vatikano diplomatu, nuncijumi arkivyskupu Jonu Bulaičiu.

Dar prieš paskyrimą ambasadoriumi į Graikiją kelerius metus dirbau generaliniu diplomatinės tarnybos inspektoriumi. Nors tai nedėkingas darbas, tačiau jis turėjo ir privalumų. Tikrindamas kitų veiklą dideliu greičiu kaupiau patirtį ir mokiausi iš svetimų klaidų. Darbo reikalais teko lankyti mūsų atstovybes įvairiose šalyse. Tikrinau ir visų mūsų diplomatinių ir konsulinių įstaigų Šiaurės ir Pietų Amerikoje veiklą. Nors komandiruotės būdavo trumpos, Čikagoje laisvalaikiu aplankiau Balzeko muziejų ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą.

Šiuo metu esu URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams. Tarp kitų veiklos sričių svarbią vietą užima Lietuvos kultūros paveldo užsienyje reikalai.

— Kada susidomėjote fotografija?

— Fotografija vaikystėje užkrėtė vyresnysis brolis Skirmantas. Namuose vartydavau jo prenumeruojamus fotografijos meno žurnalus. Jis mane išmokė ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas. Gana anksti vaikystėje jau turėjau savo fotoaparatus ir iki šiol nuolatos fotografuoju. Tiesa, paskutinę nuotrauką (š.m. balandžio 30 d.) padariau mobiliuoju telefonu – Lenkijoje netoli Seinų esančio Berzniko kapinėse nufotografavau memorialą kautynėse už Lietuvą 1920 m. žuvusiems lietuvių kariams ir šalia jo esantį antilietuvišką paminklą, pastatytą vietos klebono iniciatyva.

— Kas Jus traukia fotografijoje: vaizdas, spalva, istorija?

— Vienaip vertiname pačių fotografuotas šeimynines nuotraukas, kitaip profesionalų darytas dokumentines, dar kitaip menines.

Esu įsitikinęs, kad visos, net sau atminimui padarytos aplankytų vietų nuotraukos turi būti gražios. Tačiau fotografija man taip pat svarbi kaip praeities liudijimas. Netgi kelių dešimtmečių senumo paprastoje buitinėje fotografijoje galima rasti įdomiausių detalių. O jei tai šimtmečio senumo atvaizdas, dokumentinė vertė dažniausiai viršija jos meninę vertę.

Beje, nedaug trūko, kad turėtume 1912 m. darytų spalvotų Kauno ir Vilniaus nuotraukų. Rusų fotografas ProkudinasGorskis buvo sukūręs savo metodą trijuose atskiruose negatyvuose išsaugoti visą informaciją apie spalvas. Rusijai minint 1812 m. karo šimtmetį, jis buvo atvykęs ir į Lietuvą fotografuoti su karo įvykiais susijusių vietų. Jo rinkiniai yra Kongreso bibliotekoje, tačiau išlikusių Kauno ir Vilniaus nuotraukų neužtenka spalvotam vaizdui atkurti.

— Kokia Antono Rohrbacho fotografijų atsiradimo istorija? Kiek žinoma albumų su jo darytomis nuotraukomis? Kaip austras atsidūrė Lietuvoje ir ką jis čia veikė?

Apie šį XIX amžiaus viduryje dirbusį fotografą žinoma nedaug, tačiau savo darbais, visų pirma išsiskiriančiomis beveik metro ilgio panoraminėmis tiltų nuotraukomis, jis tvirtai įėjo į pasaulio fotografijos istoriją. Viena aišku, kad A. Rohrbachas turėjo būti vienaip ar kitaip susijęs su prancūzų firma ,,Gouin et Cie” ir Paryžiaus tiltų ir plentų institutu, kurį buvo baigęs ir inžinierius Ernestas Gouinas, bendrovės ,,Gouin et Cie” steigėjas. Ši bendrovė buvo gavusi užsakymus pastatyti tiltus tiesiamose geležinkelio linijose tuometinėje AustrijojeVengrijoje (1858-1859), Rusijoje (1860-61), Ispanijoje (1864). A. Rohrbachas nufotografavo geležinkelių tiltų statybos eigą pirmosiose paminėtose šalyse, o net du PeterburgoVaršuvos geležinkelio tiltų nuotraukų albumai atsidūrė Ispanijoje. Spėju, kad darbų rangovai užsakovams norėjo parodyti, kokius tiltus jie yra statę.

Rohrbacho 1861 m. fotografuotos PeterburgoVaršuvos geležinkelio tiltų ir šalia geležinkelio esančių vietovių nuotraukos, suklijuotos į storus gražiai įrištus albumus, ramiai gulėjo Madride ir laukė to momento, kai kas nors atkreips dėmesį į jų meninę ir istorinę reikšmę. Apie albumus aš laimingo atsitiktinumo dėka iš kolegų fotografijos istorikų sužinojau prieš kelerius metus ir nuo to laiko visais įmanomais būdais, daugiausia internetinėje erdvėje ir koresponduodamas elektroniškai, rinkau medžiagą apie Rohrbachą, ieškojau jo nuotraukų. Vienoje privačioje kolekcijoje Lenkijoje pavyko rasti dar vieną Rohrbacho nuotraukų pluoštą, kuris ypatingas tuo, kad jame yra daug iki tol nematytų Kauno nuotraukų. Šias nuotraukas išsaugojo tiltų statybos bendrovėje ,,Gouin et Cie” dirbusio lenkų inžinieriaus Janickio palikuonys. Buvo dar ketvirtas albumas, tačiau jis prieš kelis dešimtmečius žuvo gaisro metu. Sudėjus visas Rohrbacho darytas Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atkarpos Rėzeknė-Gardinas nuotraukas, susidaro gana išsamus to meto svarbiausios statybos vaizdas. Nuotraukose užfiksuoti statomi geležinkelio tiltai per Dubną, Rėzeknę, Dauguvą Latvijoje, per Vilnią, Nerį, Vokę, Nemuną, Jiesią, Merkį Lietuvoje, tiltą per Nemuną Gardine. Nors tikriausiai jam buvo užsakyta fotografuoti tiltus ir jų statybą, jis arba tiltų nuotraukose, arba specialiai fotografuotuose vaizduose įamžino Rėzeknę, Daugpilį, Vilnių, Kauną, Gardiną. Rohrbachas Lietuvos ikonografijai svarbus dar ir todėl, kad jis padarė seniausias Kauno nuoraukas. Nors nesu tyrinėjęs, gali būti, kad Rohrbachas yra pirmasis Gardino, Daugpilio ir Rėzeknės vaizdų fotografas. Parodoje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje keliuose stenduose pateikiama paieškų istorija ir rezultatai, o toliau rodomos iš visų trijų šaltinių atrinktos nepasikartojančios PeterburgoVaršuvos geležinkelio statybos vietovių ir tiltų nuotraukų kopijos — iš viso eksponuojamos 28 nuotraukos.

— Gal galite trumpai papasakoti apie A. Rohrbachą?

Pasakysiu, kad žinomi Rohrbacho darbai, bet ne gyvenimo datos. Nors žinių apie šį fotografą ieškau kelerius metus, surasti pavyko nedaug – vos vieną paminėjimą XIX amžiaus vokiškų kraštų fotografų žinyne. Tiesa, kaip minėjau, daugiausiai naudojausi internetu ir kolegų pagalba, todėl tyrimai nėra išsamūs. Nei kaip A. Rohrbachas tapo Gouino fotografu, nei kodėl vėliau nebedirbo fotografijos srityje, neaišku. Tikriausiai kuriam nors Austrijos ar Prancūzijos archyve tų žinių yra, todėl kol kas nenuleidžiu rankų.

— Su kokiais sunkumais teko susidurti organizuojant parodą?

Parodos rengimas vyko taip sklandžiai, kad net labai įtempęs atmintį, negaliu prisiminti jokio sunkumo. Bibliotekai neįprastą parodą surizikavo priimti Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Birutė Pečiulevičiūtė ir renginių grupės vadovė Sandra Kuliešienė, pradžioje mačiusios tik keletą elektroniniu paštu atsiųstų nuotraukų kopijų ir patikėjusios manimi. Labai padėjo vyresnioji bibliotekininkė Nijolė Jonaitienė, ekspoziciją gražiai apipavidalino puikus dailininkas Jokūbas Zovė. Didžiausi nuopelnai priklauso Sandrai Kuliešienei, geranoriškai padėjusiai ir prižiūrėjusiai visą parodos rengimo eigą.

Atidarydamas parodą balandžio 23 d., pirmąją Lietuvoje minimos Nacionalinės bibliotekų savaitės dieną, pažymėjau, kad ši paroda yra mano dėkingumo ženklas visoms bibliotekoms, kurios man padėjo gyvenime šio to pasiekti. Sąmoningai pakartojau emigranto iš Lietuvos Martino Radtkės žodžius, kurie yra įmūryti New York viešosios bibliotekos pastato 5 Aveniu grindyse, neturėjęs galimybių sistemingai mokytis Lietuvoje, jis už savo pasiekimus liko dėkingas minėtai bibliotekai ir jai paliko visą savo turtą.

Manau, kad būtent atvira biblioteka, o ne muziejai yra tinkamiausia vieta pristatyti visuomenei net ir unikaliausias nuotraukas.

— Ačiū už pokalbį ir sėkmės ieškojimuose.

Kalbino Laima Apanavičienė