Gera žinia iš Floridos
Aldona Žemaitytė
Prieš Kalėdas „Draugas” (ačiū
jam) išspausdino mano straipsnį apie čikagietės dailininkės Magdalenos
Stankūnienės tėviškę Oželių kaime, šalia Šunskų, ant Vilkaviškio ir
Marijampolės rajonų ribos. Rašiau, kad žinomos ir gerbiamos Lietuvoje
dailininkės mecenatės ir jos brolio Jono Vytauto Stankūno tėviškė baigia
sunykti be priežiūros. Aplinka neprižiūrima, apėjusi dilgėlėmis, menkaverčiais
krūmynais. Pastatai – išdaužytais langais, išgriautomis krosnimis, išluptomis
grindimis. Reikia gelbėti Stankūnų tėviškę, nes šie žmonės, ypač Magdalena, yra
daug nusipelnę savo gimtajam kraštui. Aplinką sutvarkyti reikia tik gerų norų
ir mokyklinio bei kaimo jaunimo talkos. Pastatuose galima įkurti kokį kultūros
ar meno židinį. Šį mano tekstą išspausdino ir Marijampolės „Savaitė” bei
Vilkaviškio „Santaka”.
Greitai į šiuos mano
samprotavimus atsiliepė „Lietuvos žinios”, kurių korespondentas Kazys
Kazakevičius dar praplėtė temą, pakalbėdamas su Stankūnynės vienkiemio kaimynu
Pranu Latvinsku, su Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi Antanu Žilinsku,
Marijampolės paminklosaugininku Algiu Miliumi, Vilkaviškio rajono savivaldybės
administracijos direktoriumi Sigitu Kasparaičiu. Taigi tema – aktuali,
sulaukusi dėmesio iš kolegų žurnalistų, privertusi suklusti savivaldybių
atstovus. „Šią gimtinę siūlysime pripažinti kultūros vertybe, kad būtų galima
šiek tiek finansuoti jos tvarkymą”, – pažadėjo S. Kasparaitis.
Ir netikėtai atskriejo gera žinia
iš Floridos. Jonas Vytautas Stankūnas, kuriam buvo grąžinta Oželių nuosavybė,
sodybą dovanoja Lietuvos našlaičiams. Kilnu ir prasminga! Tai aukščiausias
artimo meilės pasireiškimas, įprasminantis žmogaus pašaukimą šioje žemėje, –
daryti gera kitiems, o ypač gyvenimo nuskriaustiesiems. Ir, matyt, tokie yra Dievo
planai, kad greitai į šį siūlymą atsiliepė monsinjoras Vytautas Kazlauskas,
prieš gerą dešimtmetį įsteigęs ,,Vaikų kaimą” šalia Marijampolės. Tas
našlaičiais vaikais apgyvendintas ,,Kaimas”, kuriame mažieji Lietuvos piliečiai
surado šilumą ir meilę, srūvančią iš naujųjų namų ir naujųjų tėvų, yra lyg
vilties spindulys žmogiškosios nevilties tamsybėse. Manau, kad tų dviejų
garbaus amžiaus Lietuvos patriotų – Jono Vytauto Stankūno ir mons. Vytauto
Kazlausko – pasiaukojimo Lietuvos našlaičiams aktas bus užfiksuotas ne tik
Dangaus aukštybėse, bet ir abiejų savivaldybių – Marijampolės ir Vilkaviškio –
biudžetiniuose aktuose. Tai yra, kad šios savivaldybės neliks nuošalyje, kai
mažieji Lietuvos vargo kūdikiai sapnuos savo geresnę buitį ir svajos apie
šviesesnę ateitį. O juk galima pastatyti naują patogų namą, pritaikytą vaikams
gyventi, įrengti modernią sporto aikštę, nutiesti pasivaikščiojimo takus prie
upelio, išgenėjus senąjį sodą, pratęsti jį nauju parku. Daug ką galima
padaryti, jei Marijampolės apskrities administracijos ir abiejų savivaldybių
vadovai suremtų pečius.
,,Be abejo, – sakė Marijampolės
rajono meras Vidmantas Brazys, – mes prisidėsime prie tokios kilnios misijos,
paremsime šią idėją kaip galėdami. Labai gerbiame Magdaleną Stankūnienę, kuri
paaukojo 100 tūkstančių litų, kad Marijampolė turėtų dailės galeriją. Joje
kasdien pilna žmonių, kurie gėrisi gražiais paveikslais. Dailininkė Magdalena
yra didelė labdarė. Pasirodo, ir jos brolis Jonas yra toks pat geradaris”.