Ne viena, bet dvi Vasario 16-osios
ANTANAS DUNDZILA
Jau įprasta, kad kai minime Nepriklausomybės paskelbimo
šventę, dabar beveik šabloniškai galvojame tik
apie tą Lietuvai svarbų 1918 metų įvykį. O juk yra dar vienas
valstybinės reikšmės, vasario 16 d. pasirašytas
dokumentas, apie kurį, gaila, beveik niekad neužsimename. Tai net
Lietuvos Respublikos Seimo 1999 metų įstatymu (sic!) patvirtinta 1949
metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos
deklaracija. Istoriniu sutapimu ir, neabejotinai, konkrečiomis dalyvių
pastangomis, nepaprastai sunkiomis sąlygomis ji taip pat buvo
pasirašyta vasario 16 dieną Žemaitijoje, okupuotoje Lietuvoje
(deklaracijoje taip ir įrašyta – ,,Okupuotoji
Lietuva”.) Kasmet švenčiant 1918 metų Vasario 16-ąją, dera
iškilmingai paminėti ir 1949 m. Vasario 16-ąją.
Apart datų sutapimo, dar bent du bruožai skatina mūsų šventėse
1949 metų deklaraciją gretinti su 1918-ųjų nutarimu. Pirma, kad
nepaprastai sunkiomis okupacinės buities aplinkybėmis LLKS Taryba
išėjo su politinio pobūdžio pareiškimu (įsidėmėkime:
partizaninio karo metu išsamus, politinis pareiškimas) ir
vizija ateičiai. Ir antra, šiaip jau sovietų okupacijai abejinga
dabartinė Lietuvos valdžia 1949 m. deklaracijos reikšmę pabrėžė
„Lietuvos valstybės tęstinumui”, o 1999 m. ją pripažino
teisės aktu Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Į abu
šiuos bruožus pažiūrėkime plačiau.
1949 metų Deklaracija gana žodinga, ji apima net 22 punktus. Tačiau jos
esmę galima sutraukti į kelias mintis. Joje skelbiama, kad (po keturių
partizaninės kovos metų!) įkurta visą Lietuvą apimanti, vieninga LL-KS
vadovybė, kad aukščiausiu teisėtu (įsidėmėkime — teisėtu!)
valdžios organu yra partizanų LLKS ir kad vedamos kovos tikslas yra
nepriklausomos, parlamentinės Lietuvos atkūrimas.
Beveik tris savaites posėdžiavę partizanų vadai, nors ir laukė
Rytų-Vakarų karo (pvz., posėdžiauta Europoje įtampą sukėlusios Berlyno
blokados metu!), įvertino ilgai trunkančios okupacijos galimybes ir
svarstė neginkluoto priešinimosi strategiją. Kai kam visa tai
gali atrodyti tuščia-žodžiavimas ar svajonės, tačiau tuo metu
partizanų eilėse dar buvo apie du tūkstančiai kovotojų ir, nepaisant
patirtų aukų, išdavysčių bei nesėkmių, ginkluotas
pasipriešinimas po to tęsėsi dar apie penkmetį. Yra dar vienas
kokybinis argumentas, iškeliantis 1949 metų Deklaracijos
reikšmę. Su didele rizika, per pavojus bei atstumus atvykę (būtų
juk netikslu sakyti ,,savažiavę”) vadai telkė turimas pajėgas ir
planavo duotų įsipareigojimų ateitį, tačiau nekapituliavo, nesakė, kad
gana. Ieškant pavyzdžių istorijoje, per 1831 ir 1863 m.
sukilimus nieko panašaus nebuvo, nes kovota be politinės
vadovybės; tiesa, per 1941 m. Sukilimą buvo!
Antrasis čia rūpimas bruožas susijęs su jau šių laikų Seimo
įstatymu. 1999 m. sausio 12 d. paskelbtas Lietuvos Respublikos
įstatymas yra svarbus ne tik jau minėtu 1949 metų Deklaracijos
įteisinimu, bet ir labai konkrečiais, Lietuvos valdžios sferose
paprastai, sakykime, gal ,,mandagiai”… neminimais
teiginiais. Taigi, šiuokart įžangoje aiškiai
konstatuojama, kad Lietuva patyrė SSRS, Vokietijos ir vėl SSRS
okupacijas, kad vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos
okupacijoms. Kad 1941 metų Sukilimas išreiškė tautos
valią atkurti nepriklausomybę, tačiau Vokietijos okupacinė valdžia
neleido. Kad 1944-1953 m. Lietuvoje vyko visuotinis, organizuotas,
ginkluotas pasipriešinimas – savigyna Lietuvos
išlaisvinimo tikslu. Visa tai įstatymo tekste dokumentuota!
Tiesa, keista, kad šio įstatymo nepasirašė LR Prezidentas
Adamkus. Vadovaujantis Konstitucijos 71 straipsniu (,,Jeigu nurodytu
laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir
nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį
pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas.” JAV
toks politinis žaidimas vadinamas ,,kišeniniu vetu”.), jį
pasirašė ir paskelbė Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Valio V. Landsbergiui ne tik Kovo 11-sios, bet ir Vasario 16-osios
proga!
Gal prieš dešimtmetį Vasario 16-sios proga Washingtono
katedroje prel. Jurgis Šarauskas savo pamokslą pradėjo su
mintimi iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, kurios nerandame
kitų kraštų tekstuose. Amerikietiškoje yra suminėtos trys
prigimtinės žmogaus teisės, o tarp jų – čia labai įdomu –
ir teisė į laimę. Angliškai jos skamba taip: ,,the right to
life, liberty and the pursuit to happiness”. Lietuviškai
būtų: teisė į gyvastį, laisvę ir laimės siekimą. Čia Jefferson turėjo
galvoje visuomeninės, valstybinės laimės sampratą, kuria pateisinta JAV
nepriklausomybė. Visuomeninės laimės gemalas glūdėjo abiejose mūsų
Vasario 16-sios deklaracijose – ir 1918, ir 1949 m. Abiejų jų
viltys, ačiū Dievui, išsipildė. Mes esame tos laimės
paveldėtojai bei dalininkai. Švenčiant Vasario 16-ąją dera
pagarbiai minėti abi. (37)