Dievo malda
Kun. Viktoras
Rimšelis, MIC
Jėzaus mokiniai
matė, kai Jis dažnai nuo jų atsiskirdavo ir eidavo melstis, ypač tada, kai
reikėjo Jo darbuose dieviško įsiterpimo. Jie daug kartų patyrė, kaip Jis, prieš
darydamas stebuklus, melsdavosi ir kaip meilingai Dievą vadindavo savo Tėvu.
Bet mokiniai nežinojo, kokia buvo Jo malda, todėl ir prašė Kristaus, kad Jis
juos pamokytų melstis.
Labai nauja ir
visai netikėta pagoniškam pasauliui yra tai, kad Dievą būtų galima vadinti
Tėvu. Apaštalai jau buvo girdėję, kad Kristaus Tėvas yra taip pat ir jų Tėvas,
bet, kai Jis kalbėdavo apie Dievą, kaip apie savo Tėvą, tai reiškė, kad Jis su
Tėvu yra ypatingame vienybės ryšyje. Viešpaties malda, kurią kiekvienas
krikščionis kasdien kalba, jei ją svarstysime Evangelijos šviesoje, yra
Kristaus mokslo santrauka ir mūsų santykių su Dievu trumpas aptarimas.
Viešpaties malda yra ne ta pati malda, kurią Jis kalbėdavo, kai kreipdavosi į
savo Tėvą. Ji duota melstis mums, Dievo kūriniams ir nusidėjėliams, bet
pašauktiems dėl Kristaus nuopelnų tapti Dievo įsūnytais vaikais.
Kai mes
kreipiamės į Dievą, sakydami, ,,Tėve mūsų, kuris esi danguje”, mes visų pirma
išpažįstame meilę ir priklausomybę dangaus ir žemės sukūrėjui, iš kurio
pasaulis ir mes turime savo pradžią. Kristus šią mintį išreiškia, sakydamas:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie” (Mt. 11, 25). Kaip to
dėkingumo Kristus reikalauja, matome iš vieno epizodo aprašymo, kai Jis pagydė
dešimt raupsuotojų. „Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu
šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis?”
(Lk. 17, 15–16). Kristui patiko toks samariečio dėkingumas, bet nusiskundė dėl
kitų devynių. Kūrinių dėkingumo ir priklausomumo išpažinimu išpažįstame taip
pat begalinę distanciją tarp Dievo ir žmogaus, nes kreipiamės į Jį, kaip esantį
danguje. Bet Tėvo vardas peržengia visas distancijas, nes savo kilmę vedame iš
Dievo ir esame Jo vaikai.
Dangaus Tėvo
vardas turi būti šventas. Pirmasis ir didžiausias įsakymas liepia palaikyti
Tėvo ir Sūnaus ryšį, nes įsako Dievą mylėti. Kai mylime Dievą visa širdimi,
visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, tai ir Jo vardas mums šventas. Šv.
Jonas Dievą vadina meile ir meilę Dievu. Galime sakyti, kad tik Dievo vardas
yra šventas, nes Jo vardas yra Meilė. Kristus daugelį kartų kalbėjo apie Dievo
karalystę, o maldoje kasdien mes jos prašome. Dievo karalystė pasiekia mūsų
sielą, kai mes Jį garbiname tiesoje ir dvasioje. Mūsų gyvenimo tikslas ir
prasmė šiame pasaulyje, kad mūsų sieloje apsigyventų Dievo Dvasia. šv. Pauliaus
žodžiais, pati Kristaus Dvasia iš sielos gelmių kreipiasi į Dievą, kaip į savo
Tėvą, ir rūpestis kyla, kad įvyktų dangaus Tėvo valia šioje žemėje. Kristus
sako: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė” (Jn. 4, 34).
Panašiai ir krikščionis yra pašauktas visu savo gyvenimu būti Dievo valios
vykdymo tarnyboje. Bet ne visi gali suprasti, koks svarbus reikalas yra
įvykdyti Dievo valią. šitai supranta tik tie, kurie mąsto kaip Kristus — jau ne
žmonių, bet Dievo mintimis (Mt. 16, 23).
Čia ryškėja,
kaip krikščionio gyvenimas darosi ištisa malda ir Dievo garbinimu. Bet žmogus
yra dvasia tiktai su kūno jungties tikrove. Todėl visi kūno poreikiai yra viso
žmogaus poreikiai. O kai prašome Viešpaties maldoje kasdieninės duonos, mes
prašome visko, ko mums reikia iš šio regimo pasaulio. Kristus yra pažadėjęs,
kad ko tik mes Jo vardu prašysime, tai ir gausime: „Ko tik prašysite Tėvą, duos
tai jums dėl manęs... kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų” (Mt. 10, 23–24). Bet iš patirties žinome, kad
mūsų maldos neišklausomos taip, kaip mes norėtume, ir ne visada mes gauname
tai, ko prašome. Visų svarbiausia yra tai, kad įvyktų Dievo valia. Jeigu mūsų
visų maldos būtų išklausytos pagal mūsų valią, tai mūsų pasaulio dėsniai būtų
kasdien keičiami ir gal jau jame nebūtų likę žmonių. Ir Kristus Alyvų kalne
meldėsi, prašydamas, kad kančios taurė būtų atimta, bet turėjo kentėti ir mirti
ant kryžiaus. Jo malda buvo išklausyta pagal šiuos žodžius: „Tebūna ne mano,
bet tavo valia” (Lk. 22, 42).
Nors mes esame
Kristaus krauju atpirkti, bet prieš Dievą turime kaltumo pajautimą. Todėl
paties Viešpaties esame pamokyti prašyti kalčių atleidimo, kartu prisimindami,
kad ir mes atleidžiame savo kaltininkams.