Paskutinė balandžio savaitė - be
didesnių netikėtumų
Andrius Navickas
Dar viena nesaldi Prezidento
savaitė
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos
Prezidentas Valdas Adamkus jau ne kartą yra pagalvojęs, jog visiškai teisi buvo
jo žmona Alma ir kai kurie buvę patarėjai, kai tikino nekandidatuoti antrą
kartą. Praėjo dar tik pusė kadencijos, o Prezidentas jau priverstas pripažinti,
kad jo pažadai nuversti kalnus Lietuvos vidaus politikoje subliuško kaip muilo
burbulas. Antrosios kadencijos aušroje Prezidentas
ne kartą tvirtino, jog jo turimų galių tikrai pakanka, tereikia politinės
valios ir ryžto. Dabar gi, kalbėdamas televizijos laidoje, jis liūdnai teigė,
kad Konstitucijoje numatytų politinių galių nepakanka ir reikia pagalvoti apie
Konstitucijos pataisas. Šie Prezidento žodžiai eilinį kartą sulaukė visai
kitokios reakcijos nei Valdas Adamkus veikiausiai tikėjosi. Vieni pagūžčiojo
pečiais, o kiti tiesiai pareiškė, jog reiktų rimtai pagalvoti apie Seimo
renkamą Prezidentą. Esą tokia praktika puikiai egzistuoja Estijoje ir
Latvijoje, ir mūsų kaimynams netenka spręsti tų problemų, kurios kyla iš
politinių institucijų varžytuvių.
Prezidento pasiūlymas nesukėlė
entuziazmo ir todėl, jog jis pats atrodo vis labiau nusilpęs. Net jei
nepasitvirtino skeptikų abejonės dėl fizinės V. Adamkaus ištvermės, tačiau
politinės valios jam vis labiau trūksta. Prezidentas vis labiau primena
suirzusį pagyvenusį poną, kuriam nepatinka tai, kas vyksta aplinkui, tačiau
aiškių idėjų, kaip galėtų būti kitaip, jis jau nebeturi.
Esu įsitikinęs, kad labai nesmagu
Prezidentui buvo priimti sprendimą, ar vetuoti Liustracijos įstatymo pataisą
dėl apribojimų rezervo karininkams. Visiškai suprantama, kad jis apsisprendė
vetuoti. Įstatymo pataisa buvo parengta skubotai, joje nemažai prieštaravimų ir
spragų. Tačiau faktas tas, jog išsipildė prognozė, kad Prezidentas tapo
rezervistų gelbėtoju. Jo autoriteto tai tikrai nesustiprino. Lygiai kaip jo
išvedžiojimai apie tai, kad esą velioniui Borisui Jelcinui Lietuva nesuteikė
svaraus valstybinio apdovanojimo, nes tai pasiūlyti turėjo Valstybės
apdovanojimų taryba. Į šiuos išvedžiojimus žurnalistė atsakė teisės aktų
citata, kuri aiškiai rodo, jog Prezidentas turėjo visas galias pats imtis
apdovanojimo iniciatyvos. Veikiausiai paprasčiausiai apie tai nepagalvojo, o
dabar nesinori to pripažinti.
Nejaukiai Prezidentas turėjo
jaustis ir susitikime su Seimo frakcijų seniūnais. Po jo paaiškėjo, kad jam
teks teikti dekretą apie Arvydo Pociaus atstatydinimą, tačiau jo nusižiūrėtas
kandidatas į VSD vadovus – Povilas Malakauskas – vargu ar sulauks pritarimo
Seime. Prezidentui teliko skėsčioti rankomis ir sakyti – tai pasiūlykite ką
nors patys.
Partinės migracijos metas
Pilietinės demokratijos sąjunga,
kaip ir galima buvo tikėtis, paskelbė politines varžytuves – kas pasiūlys šios
partijos nariams geriausias sąlygas, pas tą partija visi ir iškeliaus.
Varžytuves paskubino Sveikatos apsaugos ministro R. Turčinsko apsisprendimas
pereiti pas socialdemokratus. Ministras savo žingsnį paaiškino tuo, kad
socialdemokratai turi daugiau galios, o pilietininkai esą vis vien anksčiau ar
vėliau išsivaikščios. Regis, šiandien pagrindinis pilietininkų vadovo Viktoro
Muntiano rūpestis – kaip parsiduoti kolektyviai, nes esą taip galima gauti
geresnę politinę kainą nei, išsibėgiojant po vieną. Tiesa, ir šiuo atveju tenka
spręsti problemą: dalis pilietininkų žvalgosi į valstiečius liaudininkus, kiti
– į socialdemokratus. Abi šios partijos džiaugiasi papildymu, tačiau ypatingu
sąlygų naujokams neskuba sudaryti.
Ką gi, kai išnyks Politinės
demokratijos sąjunga, Lietuvos partinė sistema tikrai nuo to nenuskurs. Ši
partija tebuvo dirbtinis darinys, atsiradęs, tikintis perimti Darbo partijos
politinį kapitalą. Tačiau naujai partijai pirmiausia pritrūko charizmatinio
lyderio. Ar tokio pobūdžio tuoktuvės sustiprins valstiečius liaudininkus ar
socialdemokratus? Abejoju. Tačiau ir keli šimtai žmonių vis ši tas.
Partiniai persigrupavimai
nesiliauja ir Vilniuje, net po mero išrinkimo. Daug ką nustebino žinia, kad
buvęs vicemeras socialdemokratas G. Paviržis nuo šiol dirbs A. Zuoko patarėju.
Taip, tas pats G. Paviržis, kuris buvo vadinamas didžiausiu buvusio Vilniaus
mero konkurentu praėjusią kadenciją. Politikoje viskas keičiasi itin sparčiai.
Jau gegužės vidurį turėtų
paaiškėti, kokiai partijai priklausys Vilniaus vicemeras A. Paleckis.
Socialdemokratai grasina jį išmesti iš partijos, o liberaldemokratai neslepia,
jog mielai priimtų į savo gretas. Stebint tokius sparčius partinės
priklausomybės pokyčius, telieka tik spėlioti, kokios partinės mozaikos
susiformuos iki šių savivaldybių tarybų kadencijos pabaigos.
Finansų ministro Lietuvai
nereikia?
Lietuva daugiau kaip mėnesį
gyvena be Finansų ministro. Nei Premjeras, nei Premjeras, regis, neskuba
ieškoti įpėdinio atsistatydinusiam Z. Balčyčiui. Tiesa, premjeras patikino, kad
jau kitą savaitę jis siūlys rimtai svarstyti dabartinio viceministro Rimanto Šadžiaus kandidatūra. Kita vertus,
ar ilga Vyriausybės veikla be Finansų ministro ką nors stebina? Ši Vyriausybė,
regis, neketina vykdyti radikalių reformų, su euro įvedimu jau kartą apsijuokė,
tai Finansų ministerija yra tapusi tik savotiška Vyriausybės buhaltere, o šiam
darbui atlikti ministro net nereikia. Pakanka kruopščiai viską suskaičiuoti
sugebančių klerkų. Tiesą pasakius, labai smalsu, ką apie Finansų ministerijos
veiklą savo ataskaitoje, kurią skaitys netrukus, pasakys G. Kirkilas. Spėju,
dar kartą pasidžiaugs, jog į biudžetą surenkame vis daugiau pinigų. Tik ar tai
Finansų ministerijos nuopelnas?