Apie Trispalvę. Šis tas... ir daugiau
Violeta
Rutkauskienė
Dar nespėjome atsipeikėti nuo
Konstitucinio Teismo smūgio dėl
pilietybės panaikinimo užsienyje gyvenantiems lietuviams, kai sausio
pradžioje sulaukėme
dar vieno pavojingo
užsimojimo. Šiuokart nusitaikyta į lietuviškąją
trispalvę. Sausio antrosios
savaitės pirmadienį (2007 01 08) per nacionalinę televiziją
transliuojamoje
Edmundo Jakilaičio debatų laidoje ,,Forumas” buvo
diskutuojamas klausimas, ar
reikia keisti Lietuvos valstybės trispalvę vėliavą. Į forumą
padiskutuoti tuo
klausimu buvo pakviesta keletas žinomų žmonių: politikų, žurnalistų,
visuomenės
veikėjų, o taip pat ir specialistų – istorikų, heraldikos
tyrinėtojų, kaip
sakoma, to reikalo žinovų.
„Ar
reikia keisti Lietuvos
vėliavą? Diskusija iš esmės” – tokiu
provokuojančiu ir pretenzingu šūkiu TV
laida iš anksto buvo
reklamuojama kai
kuriuose laikraščiuose ir internetiniuose Lietuvos
žiniasklaidos puslapiuose.
Tiesa, pačioje laidoje šis klausimas buvo suformuotas kiek
švelniau: ar reikia
buvusiai LDK vėliavai, dabar turinčiai įstatymu apibrėžtą istorinės
vėliavos
statusą, suteikti pagrindinės valstybinės vėliavos rangą, paliekant
dabartinę valstybinę
trispalvę vėliavą
– tik tautine ar nacionaline.
Va,
štai taip labai panašiai to
TV forumo klausimą suformulavo, pagrindinis šios idėjos
autorius ir įkvėpėjas,
žinomas istorikas ir lietuviškosios heraldikos tyrinėtojas,
Valstybinės
heraldikos komisijos (veikiančios prie Lietuvos Prezidentūros)
pirmininkas
Edmundas Rimša, jau senokai Lietuvos žmonėms
peršantis mintį, kad pagrindine
Lietuvos vėliava turi būti ta, kuri vadinama istorine, o ne trispalvė.
Istorine
vėliava mūsų istorikai vadina LDK
laikais naudotą
raudoną vėliavą su
Vyčiu, liaudyje dar vadinamą Vytautine, o dabar dar ir prezidentine,
kas yra
klaidinga, nes jos iš esmės turi labai didelių skirtumų ir
neatitikimų.
Taigi, toje
laidoje ir buvo
bandoma iš esmės ne argumentų ieškoti
istorikų peršamai minčiai
pagrįsti, bet analizuojama situacija tautoje, stebima
tautos būsena,
siekiant išsiaiškinti,
kiek lietuviams
dar brangi trispalvė, galbūt zonduojama dirva naujojo pasiūlymo
įgyvendinimui.
Gerai žinant, kad trispalvė dar ir šiais laikais stipriai
erzina Kremlių bei jo
patikėtinius Lietuvoje, o Maskvoje ji ir plėšoma, ir
deginama, toks trispalvės
pakeitimas raudona nors ir su Vyčiu, būtų gal net ir pageidautinas.
Akivaizdžią
panieką trispalvei iki šiol Lietuvoje demonstruoja kai kurie
svieto perėjūnai,
iki šiol nemaloni ji ir mūsų kairiesiems.
Aiškiausiai neigiamą kairiųjų požiūrį
į trispalvę yra išreiškęs AMB, kai atvykęs į
vieną pirmųjų Sąjūdžio organizuotų
mitingų pareiškė: ,,Kol kabės šis skuduras,
aš nekalbėsiu...”
Ši AMB pasakyta frazė dar ir
dabar dažnokai prisimenama lietuviško
interneto komentaruose. Galbūt ir kaimyninei Lenkijai Lietuvos
Didžiojoje
Kunigaikštijoje naudota vėliava būtų mielesnė nei trispalvė,
nes Lietuva, pagal
šiuolaikinius lenkų istorikus, Žečpospolitoje buvusi tik Lenkijai priklausanti
provincija. Šiek tiek
pažįstant situaciją, heraldikos, numizmatikos srityje nuo seno žinant
tų
reikalų užkulisius ir tai, kad kai kurie mūsų istorikai yra
aiškiai
„polska(filai)”, su stipriu
prisirišimu
lenkų tradicijoms, istorijai ir kultūrai, matyti, iš kur
toks užsakymas ateina
ir iš kurių šalių
vėjelis pučia.
Buvo ir kitokių nuomonių
Taigi toje TV
laidoje iš visų
teleforumo dalyvių tik Rimvydas Valatka – „Lietuvos
ryto” vyr.
redaktorius, laikėsi skeptiškai šios
istorikų peršamos nuostatos atžvilgiu, kalbėjo gana
aštriai ir tiksliai.
Peršamą idėją pavadinęs nesąmone, priminė Lietuvos
respublikos Konstituciją, 15
str., kuris aiškiai pasako, kad valstybės vėliavos spalvos
yra: geltona, žalia,
raudona; ir priminė, kad, norint keisti vėliavą, reiks keisti ir
Konstituciją.
O, norint tai daryti, bus privaloma rengti referendumą. Ir
iš karto pridūrė,
kad referendumą dėl trispalvės pakeitimo laimėti, tai net sapnuose
įsivaizduoti
neįmanoma....
Taip pat forume buvo pagarsinta ir nepritarianti valstybės vėliavos
pakeitimui laidoje nedalyvavusio Vytauto Landsbergio
nuomonė. Neigiamą nuomonę išsakė ir buvęs Lietuvos Politinių
kalinių, tremtinių
sąjungos vadas, seimūnas P. Jakučionis. Kiti,
pvz.: G. Ilgūnas, be užuolankų pasiūlė nuo 2009ųjų
istorinę raudoną su
Vyčiu LDK vėliavą
priimti kaip
valstybinę. Ir, tarsi atsiliepiant į šį raginimą, internete
jau dygsta planai,
projektai bei pasiūlymai, kaip turėtų nuo 2009 m. atrodyti toji
Lietuvos
vėliava .....Pasidomėkite.
Kvailiausiai
šioje diskusijoje
pasirodė Tarptautinių santykių instituto direktorius R. Lopata,
pradėjęs
aiškinti, kad jis jau neoficialiai kalbėjęs su
įvairiomis politinėmis partijomis ir visos jos
pasakiusios, kad reikia
keisti valstybės vėliavą, tiksliau — jas sukeisti vietomis.
Visa tai jis
kalbėjo su tam tikra pašaipėle, o
pasakęs, kad reikia sukeisti, ranka parodė labai
šmaikštų judesį, kaip tai
reiktų padaryti.
Visgi procesas jau prasidėjęs
Kai kas tokį
forumą ir čia
vykusią diskusiją laiko nerimta,
paprastu pasiplepėjimu iš neturėjimo ką veikti, televizijai
neturint ką rodyti,
eiliniams skandalams Lietuvoje šiek tiek prigesus ar
išsisėmus. Deja, viskas
yra gerokai rimčiau. Atrodo,
kad
jau ne tik kalbama,
bet ir aktyviai
veikiama. Tad sukruskime ir mes, kol dar nevėlu.
Atsidarykite
oficialų internetinį
Lietuvos Respublikos Seimo puslapį
ir, pamatę plazdančią valstybinę trispalvę, paspauskite ją. Atsidarys
puslapis
,,Simbolika: Lietuvos valstybės ir tautinė vėliava”. Čia
rasite ir visą
informaciją tuo klausimu. Pabaigoje, be kita ko, sakoma, jog neatmetama
galimybė, kad ateityje Lietuvos valstybės vėliava gali būti įteisinta
istorinė
vėliava — raudona su sidabriniu raiteliu.
Čia pat
pateikiamas Lenkijos
pavyzdys. Anot mūsų istorikų, Lenkijoje yra plačiai naudojama tautinė
baltos ir
raudonos spalvos vėliava bei valstybinė, kuri yra ta pati tautinė tik
papuošta
Lenkijos herbu — ereliu. Pastarosios, pasak mūsų heraldikos
specialistų, bet
kada plevėsuojant nepamatysi. Ir čia, su šiuo pavyzdziu,
mūsų heraldikos
,,žinovai”, švelniai sakant, stipriai
šauna pro šalį.
Vien
pasidairius Čikagoje po
lenkų rajonus, tokių valstybinių vėliavų su Lenkijos herbu ne tik kad
bet kada
atrasi, net ir
dieną, naktį kabančias
pamatysi, vos ne prie kiekvieno kampo ar kokio svarbesnio, lenkams
priklausančio, pastato ar namo. Užtektų
ir po Archer
gatvę, kuri yra
netoli Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, pasidairyti ar tiesiog prie
lenkų
parduotuves „Bobak” stabtelėti ir žvilgtelėti
kitapus gatvės, kad įsitikintume
mūsų specialistų klaidinančia „tiesa”, skelbiama
net Seimo oficialiame
internetiniame puslapyje.
Pavojus ir Lietuvos Konstitucijai
2002 m. minint gegužės 15-ją –
Steigiamojo Seimo dieną
(1920 05 15.) Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas E.
Rimša į parlamentą
sukviestiems įvairių institucijų pareigūnams, ambasadoriams,
menininkams,
istorikams taip pat ir Seimo atstovams surengė siūlomos istorinės
vėliavos
pristatymą.
Netrukus po to,
birželio mėn.
pradžioje, vyriausias heraldikos specialistas
E. Rimša pateikė Seimo pirmininko pirmajam
pavaduotojui Č. Juršėnui
kreipimąsi–laišką, kuriame, be kita ko, sakoma:
„Mes suprantame, kad Lietuvos
valstybinės vėliavos įteisinimas nėra paprastas dalykas, nes jis
susijęs su
Konstitucijos I skirsniu. Dėl to siūlytume iš pradžių
specialiu Lietuvos
Respublikos Seimo sprendimu suteikti raudonai su baltu raiteliu
vėliavai
„valstybinės istorinės vėliavos” statusą ...
Vėliau, atsiradus galimybėms,
reiktų pataisyti ir Konstituciją”.
Dėl tos
raudonosios LDK vėliavos,
kaip matote, heraldikos specialistai nesibodi jau net ir valstybės
konstitucinius pamatus klibinti. Taip pamažu, labai
sistemiškai ir atkakliai,
Lietuvos trispalvė stumiama iš
Lietuvos
valstybės gyvenimo. Gal vertėtų paklausti, kiek gi tiems heraldikos
specialistams sumokėta už šio projekto įgyvendinimą?
Praėjus vos 2 metams, atsakant į tokį
heraldikos specialistų kreipimąsi,
2004 m. liepos 8 d. Seimas priėmė naujos redakcijos
įstatymą dėl
Lietuvos valstybės vėliavos, kuriame
buvo įtvirtintas istorikų siūlomos istorinės Lietuvos
vėliavos
naudojimas. Taigi, ko gero netolimoje ateityje, pakeitus Konstituciją
ir
istorinę vėliavą, vietoj trispalvės paskelbus valstybine, Lietuvoje
švenčių
metu prezidentas iškels savo prezidentinę vėliavą,
„valstybininkai” (suprask:
valstybės išrintieji) kels valstybinę istorinę raudoną su
Vyčiu, o mums– tautai
— gal bus leista pamojuoti
trispalvėmis
ir tai ne visada. Štai taip mūsų
„istorikaivalstybininkai” kažkieno užsakymu
naikina krauju apgintus ir išsikovotus simbolius, dar labiau
skaldo tautą, varo
pleištą tarp
prezidento, tautos ir
išsikerojusios valdininkijos. Visi turėsime savo kastos
vėliavą, tik ar
susirinkę Vasario 16-tąją begiedosime: „Vienybė
težydi”?
Bet kuo gi
heraldikos
specialistams neįtiko trispalvė? Pagrindinis jų nusistatymas
prieš tripalvę yra
aiškinimas tuo, kad, girdi, J. Basanavičius, A.
Žmuidzinavičius ir kiti
nepriklausomos Lietuvos kūrėjai spalvas
vėliavai parinko atsitiktinai, nekreipdami jokio dėmesio į istorines
Lietuvos
vėliavos tradicijas, ir apskritai apie heraldiką nedaug
ką patys išmanydami. Deja, istorijos
palikimas rodo ką kitą ir tik patvirtina, kad
dabartiniai mūsų heraldikos specialistai perša
išgalvotus, klaidinančius
mitus ir kalba tik tai, kas jiems patiems ar jų užsakovams naudinga.
Geltona, žalia ir raudona spalva
istorijoje
Iš
tikrųjų mūsų trispalvė turi ne
ką skurdesnę istoriją nei raudonoji
vėliava su Vyčiu. Neseniai teko pasidairyti Lenkijos archyvuose.
Pasirodo, kad
jau 16 a. Žygimanto Augusto ir vėlesnių Lietuvos valdovų laikais prie svarbių dokumentų Lietuvos
Didžiosioje
Kunigaikštijoje tvirtinami antspaudai buvo
perrišami trispalve — geltonos,
žalios ir raudonos spalvos šilkine susukta virvele.
Trispalvė
virvelė, žinoma, dar ne
vėliava, nėra ką ir lygint, bet visgi šioks toks plonas
istorijos faktelis,
paliudijantis, kad tokios spalvos buvo, ar galėjo būti, mėgstamos mūsų
valstybėje jau ir gilioje senovėje. Kas bent
kiek supranta
istorijos niuansus, puikiai žino, kad dažnai įdomioji istorija
prasideda nuo
vieno plono siūlelio, susuktos virveles, mažo taškelio ar kokio atsitiktinai
pastebėto mažmožio.
Jau apie
trisdešimt metų draugaujant
su istorijos, heraldikos,
numizmatikos, sfragistikos, faleristikos mokslais, nekart tai teko patirti ir tuo
praktiškai įsitikinti. Antai, Varšuvos Karalių
rūmuose yra
saugoma 1605 m. nežinomo dailininko spalvota kompozicija, vaizduojanti
Žygimanto III Vazos ir Konstancijos Austrijietės vestuvių parado
įvažiavimą į
Krokuvą. Vestuvių parade žygiuojanti Žečpospolitos jungtinė sparnuotųjų
lietuvių–lenkų raitelių kariuomenė atvaizduota su
išskirtinėmis vėliavomis:
lenkų kariai su baltos ir raudonos spalvos deriniais
išpuoštomis vėliavomis,
lietuviai raiteliai – su
geltonos,
žalios ir raudonos spalvos trikampėmis vėliavomis.
Kitame epizode
žygioujanti
pėstininkų lankininkų (šaulių) kariuomenė neša
keturias vėliavas, iš kurių net
dviejuose naudojamas geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys,
pasikartojantis net 10-tyje ar 11-koje
juostų. Po šiomis vėliavomis
matomas būgnininkas, žygiuojantis su raudonos spalvos
būgnu, kurio centre
yra baltas lietuviškasis raitelis –
Vytis. Karių uniformos t. žalios spalvos, prie jų geltoni
krepšiai
strėlėms sudėti, kepurės išpuoštos
ryškiai geltonos, žalios ir raudonos spalvos
plunksnomis.
Jei kam
nepatinka tokia spalvų
vardijimo eilė, galima būtų ją sukeisti, deja, esmė ir spalvų koloritas
vis
tiek išliks tas pat. Tai ar dar reikia kito gersenio
pavyzdžio įrodymui, kad
tokių spalvų derinys buvo naudotas ir LDK kariuomenėje. Ką žinai, gal
ir
senovėje Lietuvos kariams tos trys spalvos buvo savotiškai
brangios, gal ir
tais laikais jos turėjo didelę prasmę?
Trispalvė Amerikoje
19 a. pab. ir
20 a.pr., šias
spalvas prisiminę, jas pamėgo JAV lietuviai ir ėmė
naudoti savo organizacijų atributikoje. Gyvenimas
margatautėje
Amerikos žemėje skatino atvykėlius iš Lietuvos
ieškoti savo tautos ypatumų, o
siekis atkurti prarastąjį
tautos ir
valstybės savarankiškumą, liepsnojanti meilė savo tėvynės
laisvei pastūmėjo
atsvaros ir stiprybės ieškoti
senosios lietuvių kariuomenės istoriniame palikime.
Gal dėl to
Čikagoje ir kitose
JAV vietose kai
kurios pirmosios
organizacijos turėjo ne tik kariškus pavadinimus kaip
„Lietuvos raitelių,
Lietuvių karių gvardija”, bet ir specialią karišką
uniformą, kuri buvo puošiama
geltonos, žalios ir raudonos bei kitų tuo metu naudotų tautinių spalvų
kaspinėliais, rozetėmis, juostomis, kokardomis ir kitais panašiais
uniformos puošybos elementais.
Kaip to
laikmečio amžininkas
rašo, tuo buvo siekiama reprezentuoti lietuvišką
kariauną.Tokiomis išpuoštomis
uniformomis lietuviškos gvardijos nariai pasirodydavo
iškilmingesnių bažnytinių
apeigų ar didesnių lietuvių suėjimų metu. Tokius trijų spalvų derinius
naudojo
ir kitos JAV lietuvių draugijos.
Štai
1905 m. Steger miestelyje,
IL, veikusios Šv. Jurgio draugijos nariai turėjo net
specialius trijų —
geltona, žalia, raudona spalvų ženklus,
o Watterbury, Conn., 1909 m. suorganizuotoje Pirmoje
Amerikos lietuvių dailės parodoje įteikiami diplomai buvo
išpuošti trijų spalvų
kaspinėliais, tiksliai pagal dabartinės trispalvės vėliavos spalvų
išdėstymą —
geltona, žalia, raudona.
Baltimorėje,
Čikagoje ir kitose
vietose pasirodo ir tokių spalvų vėliavos. Tiesa, kitose vietose
daugelyje
organizacijų vyravo ir kitokie spalvų deriniai
(balta–dangiška, mėlyna,
mėlyna–balta, mėlyna–geltona, žalia,
raudona–balta ar pan.), tačiau tarp jų
bene įspūdingiausiai išsiskyrė būtent geltonos, žalios ir
raudonos spalvos
derinys.
Dabartiniai
mūsų istorikai nemato
jokio ryšio tarp JAV lietuvių naudotų geltonos,
žalios ir raudonos
spalvos vėliavų su vėleniaja tautine lietuviška trispalve ir
abejoja bet kokia
JAV lietuvių įtaka,
ruošiant tautinės
vėliavos projektą Lietuvoje.
Paneigiamas JAV lietuvių
įnašas
Sovietijoje
subrandinti,
istorikai vis dar baidosi užjūrio lietuvių vaidmens atkuriant Lietuvos
valstybės
nepriklausomybę ir jų įtakos tautinės simbolikos atkūrime. Čia verta priminti, kad būtent
du iš trijų,
vėliau 1917 m. paskirtosios komisijos
tautinėi vėliavai sukurti, nariai: A. Žmuidzinavičius
ir J. Basanavičius, buvo lankęsi JAV
ir aktyviai bendravo su užjūryje gyvenusiais lietuviais,
lankėsi
jų draugijose ir net rinko lėšas tautos namų statybai.
Ką gali žinot,
gal jų įžvalgi akis
buvo užliuvusi ties lietuvių
organizacijose jau plačiau naudotomis geltonos, žalios, raudonos
spalvos
derinio vėliavomis ar kitais spalvingais ženklais. Nereiktų
pamiršti ir to ,
kad JAV lietuvių
delegacijų
atstovai,dar gerokai
iki, nepriklausomy
bės paskelbimo, ne kartą konferencijų metu buvo susitikę su Lietuvos
atsovais
Šveicarijoje, o 1916 m. JAV lietuvių delegatai lankėsi
Lietuvoje ir susitiko su
Lietuvos veikėjais Vilniuje.
Taigi lietuviai
Lietuvoje turėjo
progą išvysti Amerikoje naudotų vėliavų spalvas savo akimis
ne sykį. Iš viso to
kas čia pasakyta galėtume susidaryti vaizdą, kad
J. Basanavičiaus, A. Žmuidzinavičiaus ir T. Daugirdo tautinei vėliavai
pasirinktos, o vėliau ir
patvirtintos, spalvos nebuvo joks
atsitiktinumas,kaip tai bando mums įrodyti heraldikos specialistai.