1933 m. lietuvių komunistų jaunimo konferencija, Brooklyn, NY.
Pilietinis karas tarp Amerikos lietuvių
DONATAS JANUTA
1950 m. kovo 19 d. Cleveland, Ohio, buvo apmuštas Antanas Bimba.
Kitą dieną Rochester, NY būrys lietuvių sukėlė riaušes,
mėgindamas sutrukdyti Vinco Andrulio paskaitą. 1951 m. liepos 2 d.
Čikagos gatvėje skaudžiai sumuštas Leonas Prūseika buvo nuvežtas
į ligoninę. Ne kartą Čikagoje buvo daužomi Leono Joniko ir Stasio
Jokubkos namų langai. Bridgeport rajone, Halsted gatvėje, įsikūrusio
laikraščio ,,Vilnis” redakcijos langai buvo tiek kartų
išdaužyti, kad pagaliau jie, lyg tvirtovė, buvo užmūryti plytų
siena.
Antanas Bimba, Vincas Andrulis, Leonas Prūseika ir kiti čia
išvardinti asmenys buvo JAV lietuvių komunistų veikėjai, o
,,Vilnis” buvo jų laikraštis. Vienu laiku JAV lietuviai
komunistai sudarė didelę ir veiklią JAV lietuvių visuomenės dalį.
Jie į savo rankas buvo perėmę 7,000 narių turinčią Lietuvių
socialistų sąjungą, kurią perkrikštijo į Lietuvių komunistų
sąjungą, ir 5,000 narių turintį Progresyvių moterų susivienijimą, kurį
pavadino Lietuvių darbininkių susivienijimu.
Leonas Prūseika (1887–1961), laikraščio ,,Vilnis” ilgametis redaktorius.
Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880–1935).
Vincas Andrulis (1890–1972), vienas iš laikraščio ,,Vilnis” steigėjų ir redaktorių.
Pijus Grigaitis (1883–1969), ,,Naujienų” redaktorius, socialistų veikėjas.
Praeito šimtmečio ketvirtame dešimtmetyje JAV lietuviai
leido keturis dienraščius: ,,Draugą”, ,,Naujienas”,
,,Laisvę” ir ,,Vilnį”. Du iš keturių –
,,Laisvė” ir ,,Vilnis” – priklausė komunistams. 1940
m. JAV lietuvių pagrindinių organizacijų, didžiųjų susivienijimų, narių
skaičius buvo: Socialistų-tautininkų SLA turėjo 15,000 narių;
katalikų LRKSA – 11,000 narių, komunistų LDS, nedaug atsilikdama
nuo katalikų, – beveik 9,000 narių.
JAV lietuviai pagal politinę veiklą iki Antrojo pasaulinio karo buvo
pasiskirstę maždaug šitaip: katalikai – 45 proc.;
komunistai – 25 proc.; socialistai – 20 proc. ir
tautininkai – 10 proc.
Šiandien JAV lietuviai komunistai yra išnykę beveik be
pėdsakų – lyg būtų buvę dar viena baltų gentis, kaip prūsai,
jotvingiai ir kiti. Bet kas jie buvo? Ar jie dar buvo lietuviai, ar jau
tik Maskvos parsidavėliai?
Vienas
jų – spaudos darbuotojas Jonas Milius-Mileris ,,Dzūkelis”,
prieš 35 metus skundėsi: ,,mes pažangūs išeivijos
lietuviai (…) daugelį savo vaikų išsiauginome Amerikoje
lietuviais, išugdėme juos lietuviškos kultūros veikėjais.
O juk yra išsilavinusių ‘dipukų’, kurie mūsų nelaiko
lietuviais (…) ‘išmeta’ mus iš
lietuvių tautos, nes mūsų idėjos ne nacionalistinės ir ne
klerikalinės”. ,,Vilnies” redaktorius Stasys Jokubka
šitaip rašė apie savo laikraštį: ,,mums,
emigracijos lietuviams, jis [,,Vilnis” – D. J.] buvo
svarbus palaikyti čia, Amerikoje, lietuvybę: puoselėjo
lietuvišką žodį, dainą, kultūrą, vienijo mus į tautines
kolonijas, skatino būti dorais lietuviais”.
Bet šie žmonės rėmė ir Sovietų Rusijos kruviną okupaciją
Lietuvoje, kuri palaidojo lietuvių sunkiai iškovotą ir atkurtą
Nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo, kada dori nekalti
lietuviai, gyvuliniais vagonais išvežti, dar vargo ir badavo
Sibire, jie važinėjo į stribų ir koloborantų Lietuvą, kur buvo
vaišinami kaip garbingiausi svečiai. Paskui, grįžę į Ameriką,
jie garbino ir liaupsino Maskvos diriguojamą lietuvių priespaudą. Tad
kas iš tikrųjų buvo tie JAV lietuviai komunistai arba, kaip jie
patys mėgo save vadinti, – ,,pažangieji”? Kaip jie suprato
save, Lietuvą ir pasaulį ? Pradėkime nuo pradžių.
Darbininkų ir valstiečių bruzdėjimai Europoje ir Lietuvoje
1893 m. 40 darbininkų, susirinkę Antakalnyje, Vilniuje, atšventė
darbininkų dieną – gegužės 1-ąją. 1905 m., Rusijos revoliucijos
metu, darbininkų streikai vyko Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose.
1906 m. dvarų darbuotojų streikai vyko Suvalkų, Kauno ir Vilniaus
gubernijų dvaruose.
XIX a. pradžioje Europoje vyko daug permainų, plito naujos idėjos
– demokratija, laisvamanybė/liberalizmas, nacionalizmas ir
socializmas. Visos jos prieštaravo nusistovėjusiai santvarkai.
1848 m. Europoje prasidėjo valstiečių ir darbininkų sukilimai, pasiekę
beveik kiekvieną Europos šalį – Prancūziją, Vokietiją,
Austrijos imperiją, Italiją, Daniją, Šveicariją, Moldaviją,
Belgiją. Lietuvoje ir Lenkijoje sukilimai prieš Rusijos imperiją
įvyko 1831 ir 1863 metais.
Lietuviai valstiečiai, baudžiavą panaikinus 1861 m., buvo
išlaisvinti nuo priverstinės tarnybos, nuo vergavimo
dvarininkams. Jie gavo teisę keisti gyvenamąją vietą ir darbovietę,
galėjo samdytis kaip laisvi darbininkai, emigruoti į Ameriką.
Lietuviška spauda iš Prūsijos ir Amerikos kėlė tautinį
atgimimą ir suteikė valstiečiams savarankiškumą. 1905 m. Rusijos
revoliucija ir Pirmasis pasaulinis karas galutinai suardė senąją
santvarką.
Caro tautinė ir politinė priespauda ir darbininkų išnaudojimas
– ne vien fabrikuose (Lietuvoje daugiausia buvo
išnaudojami ūkio žemės darbus dvarininkams dirbantys) –
pagimdė revoliucinį judėjimą Lietuvoje, panašiai, kaip ir
kituose kraštuose.

1934 m. San Francisco darbininkų
streikas, kuriame dalyvavo ir lietuvių, ir Amerikos komunistų veikėja
Ksavera Baltrūnaitė Karosienė.
V. Mickevičius-Kapsukas ir lietuviai socialistai
1864 m. Londone įsisteigė pasaulinis socialistinis judėjimas,
siekęs apjungti visas kairiųjų pažiūrų grupes, kurių pagrindas buvo
darbininkų klasės arba bendrai – klasių kova.
Lietuvių socialistų, vėliau komunistų, judėjimo pradžiai ne tik
Lietuvoje, bet ir Amerikoje, tiesioginę įtaką turėjo Vincas
Mickevičius-Kapsukas (1880–1935). Iš pradžių jis dalyvavo
lietuvių tautiniame atgimime. Būdamas tik 15 metų, jau platino
nelegalią spaudą ir palaikė ryšius su knygnešiais. Nuo
1898 m. bendradarbiavo Vinco Kudirkos įsteigtuose laikraščiuose
,,Varpe” ir ,,Ūkininke”.
1897 m. už lietuvišką veiklą buvo pašalintas iš
Seinų kunigų seminarijos. Vėliau, besimokydamas Mintaujos gimnazijoje,
Latvijoje, vėl už lietuvišką veiklą susektas caro žandarų. Tada
Kapsuką nuo suėmimo išgelbėjo būsimas Lietuvos Šaulių
sąjungos kūrėjas Vladas Putvinskis, slapta išveždamas jį į
Prūsiją.
Grįžęs į Vilnių, 1903 m. Kapsukas vadovavo Lietuvių socialdemokratų
darbininkų partijai (LSDDP), o 1905 m. prijungė ją prie Lietuvių
social-demokratų partijos (LSDP), kurioje tarp tuometinių veikėjų buvo
Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Augustinas Janulaitis ir kiti
Lietuvos patriotai. Kapsuko bendražygis, vėliau Čikagos
,,Vilnies” redaktorius Leonas Prūseika, 1907–1908 m.
studijuodamas Petrapilio universitete, dažnai sueidavo su broliais
Biržiškomis ir kitais studentais socialistais.
Kapsukas aktyviai dalyvavo revoliucinėje veikloje prieš carą,
organizavo streikus, rūpinosi ginklų tiekimu. Už tą veiklą kelis kartus
buvo suimtas ir kalintas. Pagaliau Mykolui Biržiškai padedant,
jam pavyko pabėgti į Varšuvą, vėliau – į Zurichą, kur jis
susitiko su Lenin ir kitais bolševikais. Tumas-Vaižgantas vienu
laiku pagyrė Kapsuko pasišventimą, linkėdamas, ,,kad ir mes
turėtume tokių idealistų”.
Lietuvių komunistų Laisvės kanklių mišrus choras, circa 1950.