Ar trečiabangių norai – pagalys ,,geros” politikos ratuose?
VITALIJA DUNČIENĖ
Dvigubos pilietybės klausimas aptarinėjamas ir nagrinėjamas taip
seniai, kad jau pradeda visiems atsibosti. Deja, to aptarinėjimo
apčiuopiamų rezultatų vis dar nematyti. Aptarinėjimai vyksta toliau.
Gegužės 2 d. ,,Drauge” iškeltas klausimas ,,Ar ne per
griežtas PLB nusistatymas dėl pilietybės įstatymo projekto?”
sugundė ir mane pasisakyti. Mano giliu įsitikinimu, PLB (Pasaulio
Lietuvių Bendruomenė), JAV LB (Lietuvių Bendruomenės)
išrinktieji atstovai visur ir visada turi vieningai ir
vienareikšmiškai išreikšti savo
atstovaujamų kraštų daugumos išeivijos lietuvių norą
– išlikti visaverčiais, pilnateisiais Lietuvos piliečiais.
Kokiu įstatymu, kokiais žodžiais turėtų būt išreikšta
galimybė lietuviams išlikti Lietuvos piliečiais, nepakenkiant
Lietuvos saugumui, turėtų nuspręst Lietuvos teisininkai.
Išeivijos vadovybė neturėtų pasiduoti gundymams rūšiuoti
išeivijos lietuvius į kategorijas pagal jų išvykimo
iš Lietuvos laiką. Sunku suprasti logiką, kodėl šiandien
Lietuvos pilietybę gauna užsienio šalies pilietis, kurio vienas
iš keturių senelių 1919–1940 metais išvyko
iš Lietuvos. Bet Lietuvos pilietybė nepaliekama tiems, kurie
išvyko iš Lietuvos po 1991 m. Nesuprantama, kodėl
Lietuvoje ,,neliko vietos” tiems, kurių tėvai/seneliai
priešinosi okupacijai, klampojo po Sibiro sniegynus, ėjo
baudžiavą sovietų kolūkiuose, savo kūnais stabdė sovietinius tankus
1991 m., patyrė Nepriklausomybės atgavimo džiaugsmą,
pasirašinėjo po Lietuvos Konstitucija… Pasiūlymai
sudaryti trečiabangiams lengvatas, atsisakant įgytos gyvenamos vietos
pilietybės ar pagaminant jiems specialią kortą, juos žemina ir žeidžia.
Juk visi išeiviai gali atsisakyti turimos pilietybės, deja,
kažkodėl to reikalaujama tik iš trečiabangių.
Niekada neturim pasiduot savanaudiškai pagundai ir pradėti
galvoti, kad tik mūsų asmeninė išvykimo iš Lietuvos
priežastis buvo svarbi ir pateisinama, o visų kitų išvykimas
nusipelnė tik pasmerkimo. Visokių žmonių iš Lietuvos
išvyksta ir su įvairiausiais tikslais: išvyksta paprasti
nuotykių ieškotojai, išvyksta nusikaltėliai, kurie tikisi
greitai praturtėti apvoginėdami ,,turtingus” užsieniečius,
išvyksta pakviesti draugų, išvyksta, nes tai madinga...
Bet nereikia kažin kokios vaizduotės, kad suprastum, jog daugeliui ir
iš trečiabangių nebuvo didelio pasirinkimo. Kokia ateitis laukia
kaimiečio vaiko, kurio tėvai bando išgyventi iš trijų
hektarų žemės ir neturi pinigų išnuomuoti vaikui kambarį mieste,
nupirkti drabužių, valgyti, kad tas galėtų studijuoti? Kokį pasirinkimą
turėjo mafijos persekiojamas žmogus? Kokį pasirinkimą turėjo
subankrutavusių įmonių darbuotojai? Kokį pasirinkimą turėjo savo butelį
ir visą savo turtelį bankams užstatę verslininkai, kurių verslas
subankrutavo? Kokia ateitis laukė gabaus mokslininko, kurio bet kokie
siekiai ir iniciatyva buvo begėdiškai slopinami vyresniųjų
kolegų? Tikrai tikiu, kad dauguma išvykusiųjų, bent jau
išvykimo metu galvojo, kad jie nelabai turėjo kitokį
pasirinkimą. Iškeliavo svetur, kad galėtų užsidirbti pinigų
kasdieninei duonai. Ir todėl, man atrodo, yra būtina gerbti visų žmonių
pasirinkimus, nebadant vieniems kitų pirštais ir nenurodinėjant,
kas privalo grįžti į Lietuvą, o kas gali pasilikti svetur; kas turi
atsisakyti turimos pilietybės, o kas nusipelnė dviejų.
Nepasiduokime pagundai kitiems patarti nepriimti gyvenamos vietos
pilietybės, kai mes patys ja naudojamės! Aš suprantu, kad
Europos Sąjungos šalyse gyvenantiems Lietuvos piliečiams gauta
gyvenamos vietos pilietybė nedaug ką pakeistų. Tai puiku! Deja,
gyvenantiems JAV, Amerikos pilietybė yra reikalinga. Be Amerikos
pilietybės žmogus negali ilgesniam laikui išvykti iš
šalies, negali dirbti valstybinėse įstaigose (valdiškose
ligoninėse, mokyklose, pašte, policijoje), už mažiausią eismo
taisyklių pažeidimą gali būt ištremtas iš šalies
be teisės sugrįžti, mirus tėvams (ne JAV piliečiams) didžiausią
paliekamo turto dalį paima valstybė, o ne tavo vaikai. JAV gyvena
milijonai Amerikos piliečių (rusų, lenkų, žydų…), kuriems niekad
nebuvo atimta gimtųjų kraštų pilietybė. Kodėl lietuviai tokios
galimybės neturi?
Nespręskime apie Lietuvos piliečių, gyvenančių už Lietuvos ribų,
patriotizmą iš jų balsavimo statistikos. Daugelis išeivių
– Lietuvos piliečių mano, kad jie neturi moralinės teisės keisti
Lietuvos rinkėjų daugumos, kuriems išrinktieji į valdžią turės
tiesioginį poveikį jų gyvenimams, pasirinkimo. Kodėl JAV gyvenantis
20–50 m. Lietuvos pilietis turėtų rinkti Lietuvoje gyvenantiems
valdžią? Užsienyje gyvenančių Lietuvos (viengubinių) piliečių kasdien
daugėja. Gali ateiti tokia diena, kai Lietuvos valdžios rinkėjų daugiau
gyvens užsienyje, negu Lietuvoje. Rinkimus suorganizuoti po visą
pasaulį išsibarsčiusiems Lietuvos piliečiams Lietuvai kainuoja
daug pinigų ir laiko. Problema egsistuoja, kurią anksčiau ar vėliau
reikės spręsti. Rinkimų teisę susiejus ne tik su Lietuvos pilietybe,
bet ir su gyvenama vieta – rinkiminės problemos
išsisprendžia.
Kodėl išeivių iš Lietuvos galimybės turėti Lietuvos
pilietybę visiškai nepriklauso nuo jų pačių šiandieninio
elgesio, norų, siekių? Kodėl šiandieninio išvykėlio
Lietuvos pilietybės likimą nusprendžia jų protėvių elgesys? Kodėl
nekreipiamas dėmesys į skirtumą tarp žmonių, planuojančių kuo greičiau
asimiliuotis užsieniečių (jau nutautėjusių), ir tarp žmonių, kurie deda
dideles pastangas ir kuria Lietuvą savo aplinkoje, augina
lietuviškai savo vaikus? Kodėl Lietuvos pilietybė taip
nupiginama, kad ,,laimingiesiems” ji siūloma be jokių sąlygų
(kalbos mokėjimo, istorijos egzamino), o tie, kurių seneliai/tėvai
,,geru” laiku neemigravo iš Lietuvos, neturi jokių
galimybių Lietuvos pilietybę turėti, nepaisant to, kokias jie tam
pastangas deda?
• • •
Lietuvos įstatymai, vyriausybės politika, turėtų skatinti tarp viso
pasaulio lietuvių draugiškumą, vienybę, tarpusavio pagarbą, norą
vienytis ir darbuotis kartu, kad lietuvių kalba ir pati Lietuva niekada
neišnyktų nuo žemės paviršiaus. Deja, šiuo metu
vykdoma politika skatina kaip tik priešingus lietuvių jausmus:
tarpusavio neapykantą, pavydą, nepasitikėjimą, įtarumą.
Ar PLB, JAV LB atstovai planuoja pateikti Lietuvos vyriausybei kokių
nors konkrečių pasiūlymų pluoštą, kurių įgyvendinimas padėtų
užtikrinti išeivijoje egzistuojančių LB gyvybingumą? Juk tiek
metų LB vienijęs ir jungęs aiškus tikslas – vaduoti
Lietuvą – pradingo. Kaip PLB vadovai ruošiasi prisitaikyti
prie naujos padėties, naujų iššūkių ir suvienyti visus
lietuvius naujiems tikslams siekti? Šiandieniniai lietuviai
nemato prasmės jungtis į LB, nes pasilinksmina su savo draugais, o
ryšius su Lietuva palaiko kompiuterių pagalba. Lietuvos
žiniasklaidoje nesunku užtikti straipsnių (pokalbių su
,,žinovais”), kuriuose išeivijos LB pristatomos kaip žemo
intelekto asmenų, nesugebančių pritapti prie aplinkos ir todėl
užsidariusių lietuviškuose getuose, organizacijos.
Kokia Lietuvos vyriausybės politika užsienio lietuvių atžvilgiu
prisidėtų prie naujų tikslų siekimo ir įgyvendinimo? Pvz., ar Lietuvos
valdžios nutarimas, kad Lietuvos pilietybė bus paliekama tik tiems
Lietuvos piliečiams, priėmusiems gyvenamos vietovės pilietybę, kurie
bus aktyvūs vietinėje Lietuvių Bendruomenėje, kurie gaus geras vietinės
LB rekomendacijas, nepaskatintų išsibarsčiusių lietuvių labiau
jungtis į bendruomenes? Ar nutarimas, kad Lietuvos pilietybė bus
paliekama tik tos šeimos nariams, kurie deda pastangas savo
vaikus auginti lietuviška dvasia, nesutrauktų lietuviukų į
lietuviškas mokyklas? Ar nutarimas, kad kiekvienas
išeivijos lietuvis, kuris nori vadintis Lietuvos piliečiu,
privalo kaip nors (laiku, konkrečia pinigų suma, darbu) prisidėti prie
Lietuvių Bendruomenės, lietuviškos parapijos, mokyklos,
lietuviško laikraščio išlaikymo neatgaivintų LB
gyvybės? Ar gyvenantis toliau nuo LB lietuvis, bet norintis būti
Lietuvos piliečiu, negalėtų atitinkamą pinigų sumą paaukoti Lietuvoje
esančiai labdarai savo nuožiūra, sudalyvauti kokioje nors talkoje
Lietuvoje ar pasiūlyti savo laiką kokiam nors internetiniam
ryšiui plėtoti bendram lietuvių labui? Ar tokia kryptinga
politika nesustiprintų išeivijoje lietuviškų
bendruomenių, nesuteiktų joms daugiau autoriteto ir galimybių?
PLB, JAV LB vadovai turėtų dėti pastangas, kad išeivijos
lietuviai būtų pristatomi žiniasklaidoje kaip garbingi, sąžiningi,
savarankiški, nusiteikę pasirūpinti savimi ir konkrečiais
darbais prisidėti prie sėkmingos Lietuvos ir viso pasaulio lietuvijos
ateities. Deja, dabar kuriamas atvirkščias vaizdas. Lietuvos
žiniasklaidoje reguliariai pasirodantys straipsniai skelbia, kaip
išeivijos atstovai prašo ir prašo pinigų savo
vaikų knygoms, stovykloms, mokykloms ir kaip Lietuvos vyriausybė tuos
pinigus skiria. Žinome pasakymą, kad ,,Veiksmai kalba aiškiau,
negu žodžiai”. Kai PLB atstovai vieną dieną prašo pinigų,
tai kitos dienos tvirtinimas, kad Lietuvos pilietybė mums reikalinga
tik emociniam ryšiui (ne materialiniam) su Lietuva patenkinti,
nieko nebeįtikina. Kalbos apie išeivių meilę Lietuvai pradeda
skambėti veidmainiškai. Sunku suvokti, kodėl mažiau uždirbantys
žmonės Lietuvoje turėtų šelpti daugiau uždirbančius
išeivijoje!
Išeiviams nepadės Lietuvos valdžios atkišta žuvis!
Išeiviams reikia meškerės! Keli šimtai ar net
tūkstančiai Lietuvos valdžios skiriamų litų neišgelbės
išeivijos mokyklų, parapijų, laikraščių, lietuvių namų.
Reikia ne pinigų, o bendros Lietuvos politikos, kuri skatintų žmones
jungtis į bendruomenes, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, nelikti
abejingais lietuvybei ir įkvėptų kurti gražesnę, teisingesnę Lietuvą
savo gyvenamoje aplinkoje.
Lietuvos valdžia, PLB vadovai turėtų vieningai dirbti ir įtakoti
Lietuvos valdžią, kad būtų sukurtos prielaidos, jog kiekvienas (ne tik
saujelė įžymiausių rašytojų, menininkų, sportininkų,
turtuolių...) lietuvis, norėdamas neprarasti Lietuvos pilietybės, jos
ir neprarastų, pvz., ,,už nuopelnus Lietuvai”. Lietuva turės
gražią ateitį tik tokiu atveju, jeigu nebus atstumiamas nė vienas
lietuvis, kuris ne tik žodžiais, bet ir darbais yra nusiteikęs kurti
Lietuvos ateitį pasaulyje.