Ar trečiabangių norai – pagalys ,,geros” politikos ratuose?

VITALIJA DUNČIENĖ

Dvigubos pilietybės klausimas aptarinėjamas ir nagrinėjamas taip seniai, kad jau pradeda visiems atsibosti. Deja, to aptarinėjimo apčiuopiamų rezultatų vis dar nematyti. Aptarinėjimai vyksta toliau. Gegužės 2 d. ,,Drauge” iškeltas klausimas ,,Ar ne per griežtas PLB nusistatymas dėl pilietybės įstatymo projekto?” sugundė ir mane pasisakyti. Mano giliu įsitikinimu, PLB (Pasaulio Lietuvių Bendruomenė), JAV LB (Lietuvių Bendruomenės) išrinktieji atstovai visur ir visada turi vieningai ir vienareikšmiškai išreikšti savo atstovaujamų kraštų daugumos išeivijos lietuvių norą – išlikti visaverčiais, pilnateisiais Lietuvos piliečiais. Kokiu įstatymu, kokiais žodžiais turėtų būt išreikšta galimybė lietuviams išlikti Lietuvos piliečiais, nepakenkiant Lietuvos saugumui, turėtų nuspręst Lietuvos teisininkai.

Išeivijos vadovybė neturėtų pasiduoti gundymams rūšiuoti išeivijos lietuvius į kategorijas pagal jų išvykimo iš Lietuvos laiką. Sunku suprasti logiką, kodėl šiandien Lietuvos pilietybę gauna užsienio šalies pilietis, kurio vienas iš keturių senelių 1919–1940 metais išvyko iš Lietuvos. Bet Lietuvos pilietybė nepaliekama tiems, kurie išvyko iš Lietuvos po 1991 m. Nesuprantama, kodėl Lietuvoje ,,neliko vietos” tiems, kurių tėvai/seneliai priešinosi okupacijai, klampojo po Sibiro sniegynus, ėjo baudžiavą sovietų kolūkiuose, savo kūnais stabdė sovietinius tankus 1991 m., patyrė Nepriklausomybės atgavimo džiaugsmą, pasirašinėjo po Lietuvos Konstitucija… Pasiūlymai sudaryti trečiabangiams lengvatas, atsisakant įgytos gyvenamos vietos pilietybės ar pagaminant jiems specialią kortą, juos žemina ir žeidžia. Juk visi išeiviai gali atsisakyti turimos pilietybės, deja, kažkodėl to reikalaujama tik iš trečiabangių.

Niekada neturim pasiduot savanaudiškai pagundai ir pradėti galvoti, kad tik mūsų asmeninė išvykimo iš Lietuvos priežastis buvo svarbi ir pateisinama, o visų kitų išvykimas nusipelnė tik pasmerkimo. Visokių žmonių iš Lietuvos išvyksta ir su įvairiausiais tikslais: išvyksta paprasti nuotykių ieškotojai, išvyksta nusikaltėliai, kurie tikisi greitai praturtėti apvoginėdami ,,turtingus” užsieniečius, išvyksta pakviesti draugų, išvyksta, nes tai madinga... Bet nereikia kažin kokios vaizduotės, kad suprastum, jog daugeliui ir iš trečiabangių nebuvo didelio pasirinkimo. Kokia ateitis laukia kaimiečio vaiko, kurio tėvai bando išgyventi iš trijų hektarų žemės ir neturi pinigų išnuomuoti vaikui kambarį mieste, nupirkti drabužių, valgyti, kad tas galėtų studijuoti? Kokį pasirinkimą turėjo mafijos persekiojamas žmogus? Kokį pasirinkimą turėjo subankrutavusių įmonių darbuotojai? Kokį pasirinkimą turėjo savo butelį ir visą savo turtelį bankams užstatę verslininkai, kurių verslas subankrutavo? Kokia ateitis laukė gabaus mokslininko, kurio bet kokie siekiai ir iniciatyva buvo begėdiškai slopinami vyresniųjų kolegų? Tikrai tikiu, kad dauguma išvykusiųjų, bent jau išvykimo metu galvojo, kad jie nelabai turėjo kitokį pasirinkimą. Iškeliavo svetur, kad galėtų užsidirbti pinigų kasdieninei duonai. Ir todėl, man atrodo, yra būtina gerbti visų žmonių pasirinkimus, nebadant vieniems kitų pirštais ir nenurodinėjant, kas privalo grįžti į Lietuvą, o kas gali pasilikti svetur; kas turi atsisakyti turimos pilietybės, o kas nusipelnė dviejų.

Nepasiduokime pagundai kitiems patarti nepriimti gyvenamos vietos pilietybės, kai mes patys ja naudojamės! Aš suprantu, kad Europos Sąjungos šalyse gyvenantiems Lietuvos piliečiams gauta gyvenamos vietos pilietybė nedaug ką pakeistų. Tai puiku! Deja, gyvenantiems JAV, Amerikos pilietybė yra reikalinga. Be Amerikos pilietybės žmogus negali ilgesniam laikui išvykti iš šalies, negali dirbti valstybinėse įstaigose (valdiškose ligoninėse, mokyklose, pašte, policijoje), už mažiausią eismo taisyklių pažeidimą gali būt ištremtas iš šalies be teisės sugrįžti, mirus tėvams (ne JAV piliečiams) didžiausią paliekamo turto dalį paima valstybė, o ne tavo vaikai. JAV gyvena milijonai Amerikos piliečių (rusų, lenkų, žydų…), kuriems niekad nebuvo atimta gimtųjų kraštų pilietybė. Kodėl lietuviai tokios galimybės neturi?

Nespręskime apie Lietuvos piliečių, gyvenančių už Lietuvos ribų, patriotizmą iš jų balsavimo statistikos. Daugelis išeivių – Lietuvos piliečių mano, kad jie neturi moralinės teisės keisti Lietuvos rinkėjų daugumos, kuriems išrinktieji į valdžią turės tiesioginį poveikį jų gyvenimams, pasirinkimo. Kodėl JAV gyvenantis 20–50 m. Lietuvos pilietis turėtų rinkti Lietuvoje gyvenantiems valdžią? Užsienyje gyvenančių Lietuvos (viengubinių) piliečių kasdien daugėja. Gali ateiti tokia diena, kai Lietuvos valdžios rinkėjų daugiau gyvens užsienyje, negu Lietuvoje. Rinkimus suorganizuoti po visą pasaulį išsibarsčiusiems Lietuvos piliečiams Lietuvai kainuoja daug pinigų ir laiko. Problema egsistuoja, kurią anksčiau ar vėliau reikės spręsti. Rinkimų teisę susiejus ne tik su Lietuvos pilietybe, bet ir su gyvenama vieta – rinkiminės problemos išsisprendžia.

Kodėl išeivių iš Lietuvos galimybės turėti Lietuvos pilietybę visiškai nepriklauso nuo jų pačių šiandieninio elgesio, norų, siekių? Kodėl šiandieninio išvykėlio Lietuvos pilietybės likimą nusprendžia jų protėvių elgesys? Kodėl nekreipiamas dėmesys į skirtumą tarp žmonių, planuojančių kuo greičiau asimiliuotis užsieniečių (jau nutautėjusių), ir tarp žmonių, kurie deda dideles pastangas ir kuria Lietuvą savo aplinkoje, augina lietuviškai savo vaikus? Kodėl Lietuvos pilietybė taip nupiginama, kad ,,laimingiesiems” ji siūloma be jokių sąlygų (kalbos mokėjimo, istorijos egzamino), o tie, kurių seneliai/tėvai ,,geru” laiku neemigravo iš Lietuvos, neturi jokių galimybių Lietuvos pilietybę turėti, nepaisant to, kokias jie tam pastangas deda?
• • •

Lietuvos įstatymai, vyriausybės politika, turėtų skatinti tarp viso pasaulio lietuvių draugiškumą, vienybę, tarpusavio pagarbą, norą vienytis ir darbuotis kartu, kad lietuvių kalba ir pati Lietuva niekada neišnyktų nuo žemės paviršiaus. Deja, šiuo metu vykdoma politika skatina kaip tik priešingus lietuvių jausmus: tarpusavio neapykantą, pavydą, nepasitikėjimą, įtarumą.

Ar PLB, JAV LB atstovai planuoja pateikti Lietuvos vyriausybei kokių nors konkrečių pasiūlymų pluoštą, kurių įgyvendinimas padėtų užtikrinti išeivijoje egzistuojančių LB gyvybingumą? Juk tiek metų LB vienijęs ir jungęs aiškus tikslas – vaduoti Lietuvą – pradingo. Kaip PLB vadovai ruošiasi prisitaikyti prie naujos padėties, naujų iššūkių ir suvienyti visus lietuvius naujiems tikslams siekti? Šiandieniniai lietuviai nemato prasmės jungtis į LB, nes pasilinksmina su savo draugais, o ryšius su Lietuva palaiko kompiuterių pagalba. Lietuvos žiniasklaidoje nesunku užtikti straipsnių (pokalbių su ,,žinovais”), kuriuose išeivijos LB pristatomos kaip žemo intelekto asmenų, nesugebančių pritapti prie aplinkos ir todėl užsidariusių lietuviškuose getuose, organizacijos.

Kokia Lietuvos vyriausybės politika užsienio lietuvių atžvilgiu prisidėtų prie naujų tikslų siekimo ir įgyvendinimo? Pvz., ar Lietuvos valdžios nutarimas, kad Lietuvos pilietybė bus paliekama tik tiems Lietuvos piliečiams, priėmusiems gyvenamos vietovės pilietybę, kurie bus aktyvūs vietinėje Lietuvių Bendruomenėje, kurie gaus geras vietinės LB rekomendacijas, nepaskatintų išsibarsčiusių lietuvių labiau jungtis į bendruomenes? Ar nutarimas, kad Lietuvos pilietybė bus paliekama tik tos šeimos nariams, kurie deda pastangas savo vaikus auginti lietuviška dvasia, nesutrauktų lietuviukų į lietuviškas mokyklas? Ar nutarimas, kad kiekvienas išeivijos lietuvis, kuris nori vadintis Lietuvos piliečiu, privalo kaip nors (laiku, konkrečia pinigų suma, darbu) prisidėti prie Lietuvių Bendruomenės, lietuviškos parapijos, mokyklos, lietuviško laikraščio išlaikymo neatgaivintų LB gyvybės? Ar gyvenantis toliau nuo LB lietuvis, bet norintis būti Lietuvos piliečiu, negalėtų atitinkamą pinigų sumą paaukoti Lietuvoje esančiai labdarai savo nuožiūra, sudalyvauti kokioje nors talkoje Lietuvoje ar pasiūlyti savo laiką kokiam nors internetiniam ryšiui plėtoti bendram lietuvių labui? Ar tokia kryptinga politika nesustiprintų išeivijoje lietuviškų bendruomenių, nesuteiktų joms daugiau autoriteto ir galimybių?

PLB, JAV LB vadovai turėtų dėti pastangas, kad išeivijos lietuviai būtų pristatomi žiniasklaidoje kaip garbingi, sąžiningi, savarankiški, nusiteikę pasirūpinti savimi ir konkrečiais darbais prisidėti prie sėkmingos Lietuvos ir viso pasaulio lietuvijos ateities. Deja, dabar kuriamas atvirkščias vaizdas. Lietuvos žiniasklaidoje reguliariai pasirodantys straipsniai skelbia, kaip išeivijos atstovai prašo ir prašo pinigų savo vaikų knygoms, stovykloms, mokykloms ir kaip Lietuvos vyriausybė tuos pinigus skiria. Žinome pasakymą, kad ,,Veiksmai kalba aiškiau, negu žodžiai”. Kai PLB atstovai vieną dieną prašo pinigų, tai kitos dienos tvirtinimas, kad Lietuvos pilietybė mums reikalinga tik emociniam ryšiui (ne materialiniam) su Lietuva patenkinti, nieko nebeįtikina. Kalbos apie išeivių meilę Lietuvai pradeda skambėti veidmainiškai. Sunku suvokti, kodėl mažiau uždirbantys žmonės Lietuvoje turėtų šelpti daugiau uždirbančius išeivijoje!

Išeiviams nepadės Lietuvos valdžios atkišta žuvis! Išeiviams reikia meškerės! Keli šimtai ar net tūkstančiai Lietuvos valdžios skiriamų litų neišgelbės išeivijos mokyklų, parapijų, laikraščių, lietuvių namų. Reikia ne pinigų, o bendros Lietuvos politikos, kuri skatintų žmones jungtis į bendruomenes, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos, nelikti abejingais lietuvybei ir įkvėptų kurti gražesnę, teisingesnę Lietuvą savo gyvenamoje aplinkoje.

Lietuvos valdžia, PLB vadovai turėtų vieningai dirbti ir įtakoti Lietuvos valdžią, kad būtų sukurtos prielaidos, jog kiekvienas (ne tik saujelė įžymiausių rašytojų, menininkų, sportininkų, turtuolių...) lietuvis, norėdamas neprarasti Lietuvos pilietybės, jos ir neprarastų, pvz., ,,už nuopelnus Lietuvai”. Lietuva turės gražią ateitį tik tokiu atveju, jeigu nebus atstumiamas nė vienas lietuvis, kuris ne tik žodžiais, bet ir darbais yra nusiteikęs kurti Lietuvos ateitį pasaulyje.