Pagarbos nusipelnęs ALK’os direktorius

SIGITA ŠIMKUVIENĖ-ROSEN
JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkèė

 Pirmą kartą lankantis Putname, dar 2001 metais, Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos vienuolyno seselių surengtame kasmetiniame piknike Neringos stovyklai paremti teko apsilankyti ir ALK’oje.

ALK’a – Amerikos lietuvių kultūros archyvas mus, naujai atvykusius iš Lietuvos, nustebino savo gausiu ten sukauptu didžiuliu turtu: lietuviškomis knygomis, lietuviškais laikraščiais, įvairių žmonių ir organizacijų archyvais, meno darbais.

 Tą pačią vasarą pirmą kartą susitikau ir su ALK’os dabartiniu direktoriumi – gerbiamu Juozu Rygeliu. Šis nepaprasto darbštumo ir kruopštumo žmogus paliko man neišdildomą įspūdį. Metams bėgant, vis kokiu nors reikalu tekdavo apsilankyti Putname, užsukti į Alk’ą, susitikti ir pabendrauti su Rygeliu. Vieną kartą nusprendžiau, kad būtų įdomu sužinoti jo gyvenimo istoriją. Ji man pasirodė tikrai įdomi. Manau, kad jus taip pat sudomins ši istorija.

Vakarais kibdavo į knygas

Kaip ir dauguma lietuvių, Rygelis į Ameriką atplaukė po Antrojo pasaulinio karo. Bet pradėsiu viską iš pradžių.

Juozas Rygelis gimė netoli Vyštyčio ežero, gausioje Rygelių šeimoje, kurioje augo net septyni vaikai. Pats Juozas buvo vyriausias. Jis buvo paklusnus, geras vaikas ir jau labai į mokslus linkęs. Mokyklos keturis skyrius Juozas baigė 1932 metais, būdamas 12 metų. O būdamas 14 metų su dėde dirbo medienos darbus: iš miško vežė medžius ir atstatinėjo tetos sudegusius namus gretimam kaime, vakarais kibdavo į knygas. Tad pats savarankiškai pasiruošė egzaminams ir puikiai išlaikęs juos pateko į Vilkaviškio gimnazijos septintą klasę. Gimnazijoje prasimokė dvejus metus ir ją baigė 1942 metais su labai gerais pažymiais. Nesunkiai įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir gavo stipendiją studijuoti fiziką ir inžinerinius mokslus.

,,Pirma tėvų turiu atsiklausti…”

1943 metais, vokiečiams uždarius universitetą, jauni vyrai buvo gaudomi ir verbuojami darbams Vokietijoje. Taip vieną kartą nutiko ir Juozui, kai jis, išgirdęs kieme kalbant vokiškai, surado palėpėje, kurioje slėpėsi, kaminkrečio drabužius, kuriais apsirengęs išvengė tarnybos pas vokiečius. Jis, nuvykęs pas tuometinį Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Adolfą Damušį, klausė, kur prapuolė jų visi dokumentai iš universiteto? Pasirodo, juos pasiėmė vokiečių komendantūra. Juozas nepabūgo ir ten nuvyko pasiteirauti. Paslaugus vokiečių karininkas dokumentus surado ir atidavė, prieš tai pakviesdamas vykti į Vokietiją ir studijas tęsti ten. Jaunas vaikinas atsakė gana sumaniai ,,pirma tėvų turiu atsiklausti…”

Vokiečių pinklėse

Pagaliau, 1943 metų rudenį, Vytauto Didžiojo universiteto studentams, būsimiems inžinieriams ir medikams vokiečiai nusprendė leisti lankyti paskaitas vakarais. Paskaitos vykdavo restoranuose ir medicinos fakultete, nes visus kitus pastatus buvo užėmę vokiečių kareiviai. Taip universiteto studentai sulaukė ir 1944 metų pavasario, vasaros. Artėjo rusų frontas, tad visi jauni vyrai ruošėsi išeiti į pogrindį partizanauti, kovoti su rusais ir laukti Vakarų Aljanso bei Amerikos pagalbos. Liepos mėnesį jų ryšininkas pranešė žinią, gautą iš Švedijos, kad niekas nesiruošia padėti Lietuvai išsivaduoti iš būsimo Rusijos glėbio: Vakarų valstybės leis užimti rusams Pabaltijį. Laikinoji vyriausybė priėmė sprendimą trauktis kam tik įmanoma į Vakarus ir pasiruošti ilgai rezidencijai.

Tuo metu Rygelis jau buvo grįžęs į Vilkaviškį ir dirbo savitarnybos skyriuje. Rusai jau tada savo lėktuvais apšaudydavo civilių gurguoles, besitraukiančias į Vakarus. Vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, ėmė vyrus apkasams kasti. Juozas taip pat buvo patekęs į tas jų pinkles, bet gerai, kad pasitaikė senas vokiečių kareivis, kuris net patingėjo ,,patikrinti”, ar jo visi keleiviai sėdi vežime. Tad jaunuoliai, pasitaikius progai, kaip zuikiai išbėgiojo į visas keturias puses ir slėpėsi pakelės krūmuose. Artėjant frontui lietuviai traukėsi į Vakarus, tad griovius ir slėptuves vis tiek teko kasti Vokietijos žemėje.

Atkaklus lietuvis

Antrojo pasaulinio karo pabaigą Rygelis sutiko Niunberge. Jis dirbo lietuvių atstovu prie amerikiečių komendantūros, nes gerai kalbėjo vokiškai. Amerikiečių pulkininkas, kuris bendravo su Juozu vokiškai, perspėjo jį, kad visi pabėgėliai bus grąžinti į rusų pusę. Juozas su savo bendražygiais lietuviais gavęs iš Amerikos kareivių konservų kelionei, susiruošė bėgti toliau į Vakarus. Tokiu būdu jis ir pateko į Hanau stovyklą, kuri buvo priglaudusi tūkstančius karo pabėgėlių. Rygelis labai troško mokytis, tad pradėjo ieškoti universitetų Vokietijoje. Po karo universitetai buvo sugriauti, tad ir studentų skaičius buvo ribotas. Atkaklus lietuvis pateko į Damstarto universitetą. 1945 metų rudenį jis pradėjo studijuoti ir dirbti – valė iš po griūvėsių auditorijas, jas remontavo.

Į Ameriką – paskui mylimąją

Ten, Hanau stovykloje, Vokietijoje, 1948 metais jis ir susipažino su savo žmona – gražuole Aldona. Ji – kaunietė, garsaus vaikų gydytojo Vinco Terčioko ir Onutės Putvinskaitės, Vlado Putvinskio, Šaulių sąjungos įkūrėjo, anūkė. Tuo metu ji buvo gimnazistė. Jos draugė Stasė ir supažindino su išvaizdžiu studentu Juozu. Gerai prisimena abu Rygeliai atmintiną Naujųjų metų sutikimą, kai gimnazistė Aldona ėjo švęsti su studentais Naujuosius metus, o to nebuvo galima daryti. Gerai, kad mama galėjo perkalbėti auklėtoją ir gimnazijos direktorių, tokiu būdu Aldona pasiliko toliau tęsti mokslus.

1949 metais Rygelis baigė universitetą įgydamas metalofizikos ir diplomuoto inžinieriaus diplomą su teise dirbti visoje Europoje. Gabiam jaunuoliui stipendiją siūlė ir kvietė studijuoti filosofiją Sorbonos universitetas. Bet Juozas buvo priėmęs tvirtą sprendimą vykti į Ameriką, kur jau buvo išvykusi jo mylima mergina Aldona. Net baigiamuosius egzaminus jis išlaikė greičiau, gyvendamas kelias savaites tik su kava.

Pasipiršo per Šv. Kalėdas

Į Amerika jis atvyko per Padėkos dieną – lapkričio 25-ąją, o per Šv. Kalėdas pasipiršo savo išrinktajai. Kitų metų atvelykį šventė vestuves. Šeima apsigyveno Brooklyne, Juozas dirbo škotų kompanijai. Vėliau pradėjo studijas Columbia universitete, norėdamas įsigyti doktoratą iš medžiagų fizikos, bet, pasikeitus darbui ir persikėlus gyventi į Stamford, Connecticut, mokslai nutrūko.

 Juozo ir Aldonos Rygelių šeimoje užaugo penki vaikai. Visi turi gražius lietuviškus vardus, net po du. Paklausus kodėl, A. Rygelis atsakė, kad tai buvo abiejų sprendimas: Elena – Aldona, Antanas – Juozas, Vincas – Jonas – Gediminas, Regina – Ramunė, Vita – Veronika. Visi vaikai kalba ir rašo lietuviškai, nes buvo vežami į šeštadieninę mokyklą New York mieste. Visi vaikai dėkingi savo tėveliams, kurie buvo labai reiklūs mokytojai: prigalvodavo įvairių užduočių, įtvirtinančių jų lietuvių kalbos žinias, prižiūrėdavo, kad jų visi namų darbai būtų atlikti nepriekaištingai.

Lietuviškos veiklos verpetuose

Nuo pat atvažiavimo į Ameriką, Juozas įsitraukė į lietuviškos veiklos verpetus, dirbo su ateitininkų organizacija NY, o Bridgeporte įkūrė LB apylinkę. Visada rėmė lietuvišką spaudą, ją prenumeravo, mielai dalyvaudavo ir tebedalyvauja lietuviškame gyvenime.

Nuo 1990 metų Juozas ir Aldona Rygeliai gyvena Putname. Būdamas 70 metų baigė savo tarnybą valdiškoje įstaigoje ir visą energiją bei laisvalaikį skyrė mėgstamai lietuviškai veiklai: pradėjo rengti Rytų pakraščio ateitininkų stovyklas, talkininkavo ALK’oje. Nuo 1992 metų pradėjo tvarkyti ALK’os finansus, daug padėjo buvusiam ALK’os direktoriui dr. Juozui Kriaučiūnui jo darbuose.

 Nuo 1992 metų Rygelis yra jos direktorius. ALK’a – tai Lietuvių katalikų mokslo akademijos dalis. J. Rygelis yra šios Akademijos prezidentas. Akademija jungia apie 50 narių, vyksta suvažiavimai, kurie ruošiami kas dveji metai. Paskutinysis vyko ALK’oje 2007 metais. Suvažiavime išrenkama Taryba. Dabartinės Tarybos nariai yra Dalė Lukienė – JAV LB Krašto valdybos kultūros tarybos pirmininkė, dr. Ramūnas Girnius, dr. Romualdas Kriaučiūnas, Saulius Kuprys, Margarita Bareikaitė – JAV LB Krašto valdybos Religinių reikalų tarybos pirmininkė. ALK’a turi savo valdybą, į kurią be direktoriaus Rygelio įeina Regina Taunienė, Saulė Šatienė, Irena Alksninienė, Pranas Valys, Jonas Stundžia, Antanas Girnius, Jonas Limantas. Pastaruoju bostoniškiu J. Rygelis labai džiaugiasi, nes J. Limantas dažnai talkininkauja ALK’oje. ALK’a turi savo patarėjus: dr. Stasį Goštautą – literatūros ir meno, prof. Benjaminą Maciuiką – istorijos ir prof. dr. Aldoną Ligertaitienę – teologijos ir filosofijos.

ALK’a turi ir padėjėjų, kuriems mokama alga pagal susitarimą: Eglę Varnienę, Viliją Shakalis. Yra ir keli organizaciniai patarėjai: Audrius Page, Vida Markaitis, Kenet Sringelis.

ALK’a buvo statoma iš aukų, o dr. J. Kriaučiūnas jai užrašė savo palikimą, kurį investavus į kapitalą buvo sudarytas ALK’os biudžetas. Jis ir dabar dar naudojamas archyvui prižiūrėti ir jo veiklai vykdyti.

Rygelis aktyviai bendradarbiavo su a.a. Vaiva Vėbraite. Jos vadovaujama JAV LB Krašto valdyba rūpinosi, kaip padėti išsaugoti ALK’os archyvus, kaip sudominti Lietuvos akademikus, kultūros ir mokslo žmones čia esančiais nenusakomais turtais. Po truputį jaučiama pagalba iš Lietuvos 2-3 mėnesiams. Atvažiuoja specialistai, kurie kataloguoja ir archyvuoja čia esančią medžiagą. J. Rygelis ir jo valdyba norėtų, kad tokių talkininkų iš Lietuvos ALK’a sulauktų visada. Nebodamas savo sveikatos, Juozas kiekvieną dieną vyksta į ALK’ą ir joje praleidžia po keletą valandų, spręsdamas būtiniausius reikalus. ALK’oje dažnai lankosi ir kitų vietovių lietuviai. Mielas direktorius aukoja savo savaitgalius, aprodydamas muziejų bei biblioteką ir pasakodamas ALK’os istoriją, joje sukauptus turtus. Rūpestingas archyvų direktorius džiaugiasi savais, vietiniais Rytų Connecticut apylinkės žmonėmis, kurie daugiausia jėgų skiria talkininkaudami ALK’oje.

Juozas Rygelis už jo nuoširdžią ir ilgamatę lietuvišką veiklą apylinkei ir pasiaukojimą ALK’ai yra apdovanotas JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybos Padėkos raštu. Nuoširdžiai sveikiname mielą J. Rygelį visų lietuvių vardu ir linkime jam sveikatos bei kantrybės toliau nuoširdžiai rūpintis lietuvišku lobynu – ALK’a.